Meras R. Malinauskas: „Gyvenime svarbiausia ne materialūs dalykai, bet teisingumas ir žmonių pasitikėjimas“

Druskininkų savivaldybė daugeliui yra pavyzdys, kaip sąžiningu darbu galima atgaivinti kurortą, pelnyti tarptautinį pripažinimą ir suvienyti bendruomenę, tačiau visa tai sistemingai bandoma sumenkinti nepagrįstais skundais bei kaltinimais, kurie tęsiasi ne vienerius metus.  Praėjusią savaitę žiniasklaidoje vėl pasirodžius pranešimams apie Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko paveldėtą sodybą Latežerio  kaime, paklausėme mero, kokia situacija yra iš tiesų.  „Kartu su komanda ir bendruomene, suvieniję jėgas, pasiekėme puikių rezultatų, įgyvendinome ne vieną dešimtį kurortui ir žmonėms reikalingų projektų, turime išspręsti dar daugybę klausimų, kad žmonių gyvenimas ir toliau keistųsi į gera. Aš didžiuojuosi Druskininkų savivaldybės komanda, kartu su bendruomenės žmonėmis nuveiktais darbais ir tokiais Druskininkais, kokie jie yra šiandien. O sukurpta problema apie gabalą tvoros yra tik išgalvotas šmeižtą įvaldžiusių veikėjų ir kai kurių korumpuotų teisėsaugos atstovų skandalas, siekis sumenkinti mane ir mano komandos nuveiktus  darbus ar neteisėtais būdais patekti į valdžią“, – apie situaciją savo nuomonę išsakė meras Ričardas Malinauskas.

Mere, Jūsų paveldėta sodyba sudaryta iš keturių Registrų centre teisėtai įregistruotų objektų, iš kurių vienas – 99 metrų ilgio tvora. Tačiau kodėl, nepaisant statinio teisėtumo, vis tiek esate įpareigotas jį nugriauti?

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad man, kaip žmogui, tvora nėra vertybė. Vertybė yra teisingumas ir visiems be išimties lygūs įstatymai. Labai gaila, kad po 27 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų yra akivaizdu, kad susiduriame su kai kurių politikos ir teisėsaugos veikėjų korupcija ir tarnavimu akliems politiniams užsakymams.

Mano paveldėta sodyba statyta 1960 metais. Visa sodybos teritorija, kaip ir būdinga to meto Latežerio kaime vykusioms statyboms, buvo apjuosta tvora.  Visi kaimynai gali patvirtinti – tuo metu tvoros buvo tveriamos iki pat vandens ar net vandenyje tam, kad gyvuliai iš kiemo neišeitų, kad iš šalia esančios stovyklos svetimi žmonės į kiemus neateitų. Tą patvirtina esantys istoriniai dokumentai.

Daugiau kaip prieš dešimtmetį močiutei įsigijus sodybą, aš, kaip vyriausias anūkas, rūpinausi ja ir padėjau tvarkytis. Galbūt todėl šviesaus atminimo močiutė  sodybą paliko būtent man.

Atliekant sodybos rekonstrukciją, buvo gauti visi reikalingi leidimai, atsižvelgta į visus įstatymus, kurie, beje, aiškiai nurodo, kad kaimiškosiose teritorijose tvoroms nei tverti, nei rekonstruoti leidimai nereikalingi.  Kaip ir visa sodyba, taip ir tvora, buvo atnaujinta. Iki tol, kol sodybą paveldėjau aš, nė vienai komisijai, nė vienai atsakingai institucijai nekliuvo nei statiniai, tarp jų ir tvora, nei Latežerio kaimas.  Kai savininku tapau aš, vietiniams veikėjams  kilo noras išpūsti dirbtinį skandalą…

 

Ir tas skandalo pūtimas prasidėjo prieš trejus metus. Tuomet dar egzistavusio vietinio laikraščio redaktorius paskelbė straipsnį, kurio pagrindu opozicionieriai kreipėsi į LR Aplinkos ministrą V. Mazuronį, Seimo antikorupcijos komisijos pirmininką V. Gailių. Pastarieji nurodė gautą informaciją ištirti…

Taip, tai schema, kuri nuolat taikoma, persekiojant ir norint apjuodinti Druskininkus! Paviešinus žiniasklaidoje iš piršto laužtą informaciją, opozicionieriai tuoj surašo melagingą skundą, kurį perduoda  Seimo nariams, o pastarieji – prokurorams. Ir nors iš anksto akivaizdu, kad skundai nepagrįsti, pradedami tyrimai.

Ne išimtis ir šis kartas, kai visi aplinkos agentūros ir teismo sprendimai grindžiami ne logiškais argumentais ar įstatymais, o politiniais užsakymais.

Akivaizdus to įrodymas – kai aplinkos apsaugos inspektorius savo nurodymu liepia nugriauti teisėtai įregistruotą 1960-ų metų 99 metrų ilgio tvorą, kuri yra konkretus turtas, nepriklausomai nuo to, kokia jo vertė. Ar tai reiškia, kad aplinkos pasaugos inspektorius turi tokias galias, kad gali priversti sunaikinti turtą? Juk jis negali tokių sprendimų priimti. Bet priima. Vadovaudamasis 1992 metų Vyriausybės nutarimu. Pasirodo, kad Lietuvoje įstatymai galioja 50 metų atgal ir be jokių skrupulų yra taikomi mano atžvilgiu. Ką galiu tokiu atveju daryti?

Turėdamas visus teisėtai išduotus leidimus, žinodamas, kad viskas padaryta, laikantis įstatymų, buvau ramus, nes tikėjau Lietuvos teisingumu,  bet teismas parodė, koks iš tiesų Lietuvoje yra teisingumas. Gyvenu teisinėje valstybėje, ir nors ji man kelia rimtų abejonių, aš teismo sprendimą įvykdžiau.

Tik man visam gyvenimui išliks kartėlis, kokioje šalyje gyvename…

 

Kodėl istorijoje, kuri buvo pradėta nuo tvoros, atsirado prokuroro užmojis griauti viską?

To reikėtų paklausti Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Marijaus Šalčiaus, kuris visus melagingus skundus apie Druskininkus su įtartinu uolumu tiria, prisidengdamas viešuoju interesu. Taip ir prieinama iki visiško absurdo, kai galimai korumpuoti ar politinius užsakymus vykdantys teisėsaugos atstovai peržengia sveiko proto ribas.

Teismų procesai dėl Latežeryje esančios sodybos dar nesibaigę. Matydamas, koks teisingumas yra Lietuvoje, vis dar tikiu, kad galima jį rasti už Lietuvos ribų, tad neatmetu galimybės kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą.

Žinote, aš negaliu išsikelti iš Lietuvos su visa močiutės sodyba, su visais tais žmonėmis, kurie manimi 17 metų pasitiki ir su kuriais kartu kuriame gražesnius Druskininkus bei geresnę jų ateitį. Noriu gyventi ir dirbti čia, kad ir kaip tai nepatinka kai kuriems veikėjams.

Ar Jūsų minimi veikėjai – tie patys Druskininkų „gelbėtojai“, kurių pavardės figūruoja visuose dirbtinai sukurtuose skandaluose?

Taip, tie patys, ne kartą žiniasklaidoje pagarsėję savo galimomis neskaidriomis veiklomis ar aferomis. Kaip atrodo, kai žiniasklaidos priemonėse visą išgalvotą Latežerio istoriją pristato nelegalias statybas be jokių leidimų savo kieme vykdanti neva skaidruolė Vilma Danauskienė? Man atrodo, kad tai tik parodo tokio žmogaus, kaip asmenybės, menkavertiškumą.

Visoje šioje istorijoje man tenka tik apgailestauti ir atsiprašyti Latežeryje gyvenančių savo kaimynų, kurie ramiai gyveno iki tol, kol aš nepaveldėjau sodybos. Dėl nuolatinio noro šmeižti mane, nukenčia ir niekuo dėti, geranoriški kaimynystėje gyvenantys žmonės.

Aš suprantu, kad visų dirbtinių skandalų tikslas – sumenkinti mane kaip žmogų, kaip merą, prieš bendruomenę. Tačiau dar kartą kartoju – svarbiausia gyvenime yra ne tvora, ne materialūs dalykai, bet teisingumas ir žmonių pasitikėjimas. Todėl, kad ir kaip to nenorėtų šmeižikai ir skundų rašytojai, kurie veikia, pasitelkdami politinį persekiojimą ir nuolatinį psichologinį terorą, ir toliau dirbsiu Druskininkų žmonėms.

R. Malinauskas
Druskininkų savivaldybės meras