Knyga surado savo autoriaus gimtuosius namus

Kadenciją baigiantis  Seimo narys Valdas Vasiliauskas nupirko ir padovanojo  Druskininkų  ir Lazdijų viešosioms bibliotekoms keliolika Juozo Prapiesčio kūrybos rinktinės „Amalo uogos“ egzempliorių, taip pat savo knygą „Teatro malonumas“. 

„Juozo Prapiesčio šiais metais išleistas  „Amalo uogas“ pirkau tikrai  ne iš Seimo nario  kanceliarinių išlaidų, – juokėsi  V. Vasiliauskas. – Bet ne pinigai čia svarbu.

Kur kas svarbiau, kad Lazdijų ir Druskininkų krašto žmonės susipažins su dar vienu dzūku, kuriuo gimtoji žemė gali didžiuotis. Savaip dėsninga, tačiau didžiai neteisinga, jog J. Prapiestis iki šiolei  bemaž nežinomas net gimtinėje, ko tikėtis iš  visos Lietuvos?“

Okupacijos metais  bendradarbiai ir net draugai dėl savaime suprantamų priežasčių neįtarė, kad inžinierius J. Prapiestis (baigė Kauno Politechnikos institutą), gimęs ir augęs atkampiausiame Dzūkijos Gerdašių kaime, mokęsis Leipalingio vidurinėje mokykloje, taigi, kaip sakoma, tikras kaimo vaikas, be to, gryniausias technokratas, yra 1978 m. pasirodžiusio pogrindinio elitinės kultūros leidinio „Pastogė“ leidėjas, redaktorius ir autorius (sykiu su Algirdu Patacku ir Gema Vosyliūte).

KGB susektas ir persekiotas, ypač už jo „Pastogėje“ išspausdintą „Laišką motinai“, kagėbistų išsiųstas  į Černobylį, kur gavo radiacijos dozę, po kelių dešimtmečių  nulėmusią sunkią onkologinę ligą. Mirė Vilniuje 2013 m.

Kagėbistų įniršį sukėlęs „Laiškas motinai“ įdėtas į rinktinę „Amalo uogos“ drauge su kitais geriausiais J. Prapiesčio kūriniais.

„Šis iškilus taikios rezistencijos dalyvis nepriklausomoje Lietuvoje per valstybines šventes nestovėjo pirmose gretose po vėliavomis, nesibrovė į tribūnas. Negana to, tik artimiausi draugai žinojo, kad J. Prapiestis yra nuostabios prozos, spausdinamos mažo tiražo elitiniuose kultūros leidiniuose, autorius, – pasakojo V. Vasiliauskas. – Čia pasirodė Juozo programinis ir brandžiausias kūrinys apie gimtuosius Gerdašius ir jų žmones „Pasaulė prasideda sodzun“, kurio pagrindinę idėją nusako žodžiai: „Didžioji pasaulio istorija tarsi praeina, aplenkdama mūsų  kaimus ir jų žmones, nors savo buvimu jie palieka pėdsaką žemėje, kaip ir miestų kultūra ir didžiųjų žmonių gyvenimai.

Tik šios, tyliosios, kultūros  esmė visai kita. Jai lyg kitas tikslas žemėje skirtas – ne skleistis, o gilėti ir parodyti, kad be didžių pasaulio problemų, šalia mūsų visada yra artimas žmogus, jaučiantis, kenčiantis, geras ar nelabai. Būti žmogumi – sau ir kitam, savo žemei – štai jos  linkmė“.
Prapiestis, savo didžiąją gyvenimo dalį pragyvenęs mieste, buvo ir liko kaimo vaikas, sukūręs gimtajam dzūkų  sodžiui  himną. Sovietmečiu Juozas buvo pogrindžio kultūros, laisvoje Lietuvoje – kuklus tyliosios kultūros žmogus, todėl nesiveržė į viešumą ir pripažinimą. Žmogus savo žemei.

Nepriklausomybės laikais J.  Prapiestis tyliai dirbo ir kitą svarbų Lietuvai  darbą – buvo Krašto apsaugos  ministerijos Antrojo departamento (karinė žvalgyba) analitikas, kuriam tapo prieinami slapčiausi dokumentai.  Iš pokario prisiminimų ir archyvų medžiagos J. Prapiestis sukūrė sukrečiantį esė „Pūsčios slėpiniai, arba Uždraustojo laiko beieškant“. Pūsčia – tai milžiniškas Leipalingio, Kapčiamiesčio miškų masyvas, anksčiau vadintas  Skomanto  giria,  nusėta  dzūkų kaimeliais (iš kurių ne vienas be pėdsako išnykęs). Ir Lietuvos  partizanų takais bei žeminėmis.
Prapiestis rašo: „Istorikai pripažįsta, kad Lazdijų apskrities pokario įvykiai traktuotini kaip fenomenas – kruviniausias, mįslingiausias ir nebūdingas likusiai Lietuvos daliai. Keistenybių čia daug, bet jos ir lieka istorikų nepaaiškinamos, visiškai nustelbiamos faktų baisumo ir liudytojų pasakojimų.“

Autorius nieko nedemaskuoja, nesmerkia ir neteisia, tik bando suprasti, kodėl šis nuošalus  regionas buvo pasirinktas šėtoniškam KGB  planui – per savo agentūrą, ypač agentus-smogikus sukompromituoti žmonių akyse partizanus, paversti juos banditais, o paskui per sovietinę propagandą  banditų įvaizdį  iš šio Dzūkijos kampelio ištransliuoti ir įskiepyti  visai Lietuvai.

Knygoje atgyja šio plano vykdytojai – Lazdijų, Leipalingio, Veisiejų enkavėdistai  ir stribai bei jų aukos, kankinamos, žudomos, verbuojamos, kai sesuo šnipinėja ir skundžia saugumui  brolį, žmona – vyrą, kaimynas – kaimyną.

Ar paprasti sodiečiai galėjo atsispirti šiai velniškai klastai, lydimai nežmoniško smurto ir žiauriausių kankinimų?  Nebent giliai tikintis žmogus, kaip teigia autorius. Iki šiol nieko panašaus nebuvau skaitęs.

„Kone kiekviename „Amalo uogų“ puslapyje mirga dzūkams iki skausmo pažįstami vietovardžiai, upių pavadinimai: Druskininkai, Gerdašiai, Guroniai, Mizarai, Norkūnai, Butelionys (Butelizna), Bugieda, Švendubrė, Varviškė, Veisiejai, Verstaminai, Lazdijai, Liškiava, Kapčiamiestis, Krivonys, Krosna,  Lipliūnai, Leipalingis, Liesnos kalnas (nūnai čia iškilusi Sniego arena), Raigardas, Nemunas, Merkys, Juodoji ir Baltoji Ančia, Seira ir Seirijai.

Autorius tikrai mylėjo Dainavą, kurią buvo išvaikščiojęs skersai ir išilgai. Ne veltui Juozas buvo vienas žymiausių Lietuvos žygeivių. J. Prapiesčio kūrybos rinktinę „Amalo uogos“ parengė Juozo žmona Birutė Prapiestienė, išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras“, – redakcijai pasakojo V. Vasiliauskas.