Žolininkė Reda Vaikšnorienė kviečia pažinti augalų paslaptis

Netoli Druskininkų esančiame Lipliūnų kaime, sodyboje ant Nemuno kranto gyvenantys Reda ir Vytautas Vaikšnorai džiaugiasi unikaliu gamtos prieglobsčiu. Šeima čia įkūrė ir „Sveikatos dirbtuves“, kuriose, panaudojant vietos žaliavas, vykdoma mažos apimties rankų darbo natūralių, ekologiškų aromaterapijos gaminių gamyba.

Ilgametę žolininkės patirtį sukaupusi Reda organizuoja laukinių augalų pažinimo ir gamtos turtų panaudojimo rankų darbo kosmetikoje edukacines programas, moko pažinti žolynų paslaptis, sužinoti augalų panaudojimo galimybes, kviečia pajusti įvairius eterinius kvapus ir sužinosite jų išgavimo technikas. Kasmet organizuojamos praktinės augalinių ekstraktų stovyklos į Druskininkus sukviečia entuziastus iš Lietuvos ir užsienio.

R. Vaikšnorienė organizuoja laukinių augalų pažinimo ir gamtos turtų panaudojimo rankų darbo kosmetikoje edukacines programas, moko pažinti žolynų paslaptis / Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Reda, kaip prasidėjo Jūsų pažintis su augalais?

– Net nepamenu, kada viskas prasidėjo. Šiandieninė mano veikla yra labai plati. Mokymai, dalijimasis žiniomis prasidėjo prieš dešimtmetį. O augalais ir fitoterapija domėjausi dar mokykloje, meilė augalams buvo visada.

Kai atradau natūralios kosmetikos gaminimą, aromaterapiją, labai kryptingai dirbu ir teoriniame, ir praktiniame lygmenyje. Kiekvieną dieną skaitau knygas, verčiuosi informaciją iš kitų kalbų, gilinuosi į cheminę augalų sudėtį. Be to, kiekvieną dieną, nesvarbu, ar tai būtų šeštadienis, sekmadienis, žiema, ar vasara, darau kažką praktiškai, nes šitos dvi sritys yra neatsiejamos.

Tuo užsiimu jau šešioliktus metus. Esu darboholikė, perfekcionistė, visą tą laiką tam skirdavau labai daug dienos ir nakties meto.

– Nuo kurio augalėlio viskas prasidėjo?

– Negaliu išskirti kurio nors vieno augalo. Mane domina labai daug sričių. Turiu profesijų keletui gyvenimų į priekį, todėl man susitelkti į kažką vieną ir tam atiduoti sunku.

Man labai daug augalų patinka. Gyvenu augalų apsuptyje, kažką iš jų darydama, jaučiu visuminį poveikį. Bandau ne tik gilintis į augalų specifines, terapines, gydomąsias savybes, bet ir į bendrą, kiekvieną žmogų fiziologiškai bei psichologiškai, psichoemociškai paveikų augalų foną. Viskas, kas susiję su augalais, mane labai domina. Man smalsu, ką iš jų galima būtų pasidaryti.

Norisi sudominti ir kitus, dar augalų nepažįstančius žmones, atkreipti jų dėmesį į augalą, pateikti paprastą informaciją, lengvai, neapsunkinant.

Žinoma, smagiausia yra kalbėti su profesionalais, kurie atvažiuoja pas mus vasarą. Todėl visi savaitgaliai yra užimti. Ir daugiausia dėmesio bei jėgų skiriu mokymams, kuriuose dalyvauja žmonės, jau 5, 8 ar net 10 metų besidomintys natūralia parfumerija, – gaminantys muilus, augalinius ekstraktus, kosmetiką. Jie jau rimtai panirę į tą pačią sritį, kurioje esu ir aš. Su tokiais galiu dalintis savo giliausiomis įžvalgomis.

Visada pabrėžiu, kad surinktą teorinę informaciją būtina išbandyti praktiškai. Lietuvoje, ačiū Dievui, tai dar įmanoma – miškai, pievos – atviri. Manau, kaimynai neužsipuls, jei nueisi į jų pievą rinkti dobilėlių…

Laimė, mūsų šeima gyvena labai nuoširdžioje žmonių ir puikioje augalų kaimynystėje, čia tokia bioįvairovė!

Per savo mokymus sakau: „Patys eikit ir uostykit augalą, kramtykite, trinkite tarp rankų. Auginkite augalą nuo sėklos, stebėkite, ką jis mėgsta, ko nemėgsta, kaip reaguoja į pokyčius – lietingesnį sezoną, kitų augalų kaimynystę. Bandykite iš jo padaryti įvairiausius gaminius: užpilkit aliejumi, alkoholiu, sutrinkite į miltelius. Gerkite, uostykite, patys vartokite ir stebėkite, kas su jumis vyksta. Būtinai viską užsirašinėkite. Nes tik tada galėsite savo sukauptą informaciją, palyginti ir daryti tam tikras išvadas“. Manau, kad tokios žinios yra pačios vertingiausios, tokių niekur nerasite, jos išlieka visam gyvenimui.

R. ir V. Vaikšnorai džiaugiasi gyvenimu unikaliame gamtos prieglobstyje / Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Įvairios vaistinės žolelės renkamos pagal tam tikrus gamtos ciklus, yra tam tikros tradicijos ir žinojimas, iki kada galima augalus skinti, kaip juos džiovinti.

– Pastaruoju metu gamtoje viskas labai keičiasi. Šiemet net patyrę žolininkai patyrė šoko akimirkų, kai gegužės pabaigoje pradėjo žydėti liepos, o birželio pradžioje ėmė nokti mėlynės. Tikras gamtos perversmas.

Bet pagrindinis augimas vis tiek tęsiasi iki Joninių ir šiek tiek po jų. Net tose taip vadinamose piktžolėse (šis žodis man nepatinka) galima matyti augimo piką iki birželio 24-osios. Tam tikrą augimo inerciją galima stebėti iki rugpjūčio vidurio, o po to viskas jau pradeda grįžti į migimo fazę.

Yra tam tikri dėsniai, priklausomai, ką mes renkame. Šaknis žmonės dažniausiai renka pavasarį, augimo pradžioje, kai jose dar susikaupusi visa augalo energetika, arba rudenį, kai antžeminė augalo dalis jau ruošiasi miegoti, nunyksta, ir visi syvai, cukriniai, krakmoliniai procesai vėl sugrįžta ir susitelkia į šaknis.

Jeigu norime rinkti augalo žaliąją dalį, tai daryti reikia iki žydėjimo, kai tas lapų vaiskumas, žalumas ar sidabriškumas yra pačiam savo grožyje. Kai augalas pereina į žydėjimo fazę, lapai ir šaknys visą savo jėgą duoda žiedui. Tada jau būna žiedų rinkimo metas. Po to ateina sėklų, riešutų laikas. Jei norime šitas atsargas kaupti, laukiame, kol jie subręsta.

Gamta tuo ir įdomi, kad visos informacijos apie ją niekada neturėsi. Be to, tai neatsibostanti veikla, nes gamtoje visada yra išimčių. Nagrinėdama tas išimtis, atrandu tam tikrus gyvenimo dėsnius ir tam tikras psichologines įžvalgas.

– Neseniai Lietuvoje buvo švenčiamos Joninės arba Rasų šventė. Buvo pinami vainikai, prisimintos senosios tradicijos.

– Mes visi esame taip stipriai susiję! Mėnulis ir saulė visiems gyviems sutvėrimams diktuoja savo dėsnius. Aišku, kad Rasų šventė yra per patį saulės piką. Tuo metu mes gauname didžiausią ugnies dozę, turime daugiausia energijos, virškinimo jėgos ir geros nuotaikos. Tą patį turi ir augalai.

Kadangi pas mus vis dar labai ryškūs keturi metų laikai, mes pagal tuos dėsnius ir gyvename.

Mes su augalų pasauliu esame susiję visiškai neatsiejamai. Mūsų santykis su augalais artimas visą žmonijos gyvavimo laiką. Ir dar anksčiau, nei tai minima mituose, dainose, pasakose ar kokiose nors knygose užfiksuotoje mūsų istorijoje.

Mūsų santykis su augalų pasauliu yra nuo pat mūsų pačių pradžios, nes augalai yra tikrieji šitos žemės gyventojai. Jų evoliucija skaičiuojama šimtais milijonų metų.

Pavyzdžiui, gyvūnai ar žmonės gali nuo neigiamų sąlygų pabėgti, pasislėpti. O pabandykite pastovėti parą šalia augalo. Manau, kad tikrai susirgsite, nes net ir labai minimalūs temperatūrų pokyčiai, per didelis saulės kiekis žmogų sargdina. O augalas nejuda, tai yra stabilus organizmas, kuris iškenčia viską. Ir kaitrą, ir šaltį. Spygliuočiai nenumeta savo spyglių, sugeba temperatūrą sureguliuoti ir išsaugo spyglį. Medžiai geba apsiginti nuo virusinių, grybelinių ligų, patys pasigamina visas chemines medžiagas.

Nereikia būti botaniku, biologu, daržininku ar kasdien dirbti su augalais. Net jeigu jūs esate toks žmogus, kuris  mažai augalinio maisto valgo, bet vis tiek jo neišvengsite. Bulvės ir makaronai taip pat yra augalai. Taigi visada augalai yra ne tik aplinkoje, bet ir Jūsų viduje.

Aišku, mes dabar esame daug labiau atskirti negu tas urvinis žmogus, kuris gyveno visiškoje priklausomybėje nuo augalo. Net deguonis, kurį mes įkvepiame, atsiranda dėl augalų. Aš jau nekalbu apie fitoncidus, aromatines medžiagas, kurios yra lakios mažytės, jų mes daug įkvepiame kartu su oru. Ypač palaiminti yra druskininkiečiai. Mes net nejaučiame, kaip mūsų aplinka kvepia. Juk vienas hektaras spygliuočių miško per parą išgarina litrą eterinio aliejaus! Tai įsivaizduokite, kokios terapinės dozės visą laiką mus supa, ir kokiame gėryje mes gyvename, kasdieną turėdami tokį švarų vandenį bei orą. Galime tik padėkoti Dievui ar likimui, kad gyvename tokioje aplinkoje.

– Kuris iš augalų sunkiausiai „pasidavė“ jūsų eksperimentams?

– Manau, kad nepasiduoda tie augalai, kuriems aš dar neturėjau laiko. Jų tiek daug yra. Iki šiol didžiausią dėmesį skyriau rožėms. Neseniai buvau surengusi joms skirtus vienos dienos mokymus. Ragavome, uostėme pasaulio rožes, aptarinėjomejas istoriniu, kultūriniu, gydomuoju, malonumo aspektu. Įsivaizduokite, kiek malonumo šis augalas gali suteikti žmogui, kaip jis puošia jo buitį.

Turbūt neįmanoma pervertinti augalo reikšmės žmogui. Neįsivaizduojate, kaip ta cheminė sudėtis, kuri yra viename augale, sugeba taip subtiliai veikti žmogų. Kiek tos lakios molekulės suteikia sveikatos ir grožio.

Esu tikra, kad natūralios priemonės atsiperka. Vertinga tai, ką mes įkvėpėme iš aplinkos. Visą gyvenimą mes gyvename šalia augalų, jie veikia mūsų įvairius receptorius. Veikia per biologines sąveikas – dėl plačios cheminės sudėties tas pats augalas gali veikti ir stimuliuojančiai, ir raminančiai. Įsivaizduojate, koks unikalumas? Kokias mes bandytumėm sukurti sintetines formules, net vieno natūralaus augalo niekaip nesugebame atkartoti.

– Ką pačiai teko studijuoti, kad taip gerai perpratote chemines augalų savybes?

– Mano išsilavinimas su augalais nesusijęs – ekonominis ir filosofinis, du skirtingi aukštieji mokslai.

Bet man teko mokytis pas žymiausius pasaulio aromaterapeutus, teko gilintis į biochemiją, organinę chemiją. Man norisi, kad šioje industrinėje visuomenėje mokslo visa pažanga būtų skirta giliau suprasti tuos subtilius procesus, kurie vyksta mumyse dėl augalo. Ačiū Dievui, pavyksta. Žmonija iš kartos be kažkokių aparatų, be mikroskopo, be elektros sugebėjo atsekti gydomąsias augalų tendencijas tiesiog stebėjimo būdu. Tos žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą.

– Net vaikas žino – jeigu kosėji, gerk čiobrelių arbatą, jeigu peršalai – liepžiedžių, skauda pilvą – padės kmynai arba ramunėlės.

– Bendrauju ne tik su Lietuvos, bet ir su užsienio aromaterapeutais, fitoterapeutais ir herbalistais. Ir per savo mokymus, kai sodyboje sulaukiu lankytojų, išgirstu, kad net mūsų vaikai žino, kaip gydytis žolelėmis.

Sako, jeigu susižeidei koją, suglamžyk trauklapį – jis veiks kaip pleistras. Moterys pasakojo apie savo mamas,  močiutes, kurios žinojo, kad ramunėlės, levandos nuramins, o kosulį sumažins gyslotis ar čiobrelis.

Visi žino, kad trūks plyš reikia liepžiedžių prisirinkti – pravers žiemą, persišaldžius. Tai yra toks lobis, kurį reikia vertinti, saugoti.

Dažnai dalyvauju konferencijose, kuriose aromoterapeutai, herbalistai kartoja iš knygos į knygą perrašytas teorines „tiesas“. Deja, kai praktiškai ekstrahuoji augalą, pasirodo, kad tas eterinis aliejus išlaša visai ne tada, kaip teigė teoretikai.

Tada atsiranda tavo išskirtinumas. Kai vedu mokymus, pati savęs klausiu: „O kodėl žmonės turėtų belstis pas mane į Lietuvos pakraštį?“ Juk atvažiuoja ir iš Norvegijos, Anglijos. Manau, kad jie atvažiuoja dėl to, kad čia tada gauna unikalių žinių – tokių knygose nerasi.

– Ar visa šeima palaiko Jūsų veiklą?

– Nori jie to ar nenori, tenka palaikyti. Ir pati aplinka viską padiktuoja. Kai kieme auga į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti augalai, atsiranda ir meilė, ir jų saugojimas. Kai vyras žolę pjauna, jau saugo tam tikrus plotus. Jis padeda, kai tenka surinkti aukštai esančius liepžiedžius. Dukros vasarą, per atostogas, gal ir nelabai laimingos būna, kai reikia jų pagalbos.

Bet būna smagu, kai jos, su tėčiu išėjusios į kokį 10 kilometrų žygį, sugrįžta su augalų glėbiais. Tų augaliukų niekas neprašė rinkti, bet jos sako: „Va, mama, pririnkome tau gauromečio, jis toks geras, šviežias…“

Pas mus uždangstyti visi langai, nes džiūsta augalai. Aš, kaip kokia sultonaitė, miegu tarp džiūstančių rožių. Mūsų veikla nuo ryto iki vakaro susijusi su augalais. Juos renkame, džioviname, distiliuojame. Didžiąją dalį renkame iš laukinės gamtos, kuri čia yra dosni.

Ir patys auginame augalus, kuriuos panaudojame. Turime visą kolekciją skirtingų kvapų ramunėlių, turinčių įvairiausių terapinių savybių, kiečių. Juos reikia sėti, pikiuoti, laistyti per sausras.

Labai nudžiugino abiturientė dukra Marija, pasakiusi, kad norėtų studijuoti mediciną – dermatologiją. Pamaniau – gal padariau įtaką jos pasirinkimui?

Jaunesnioji dukra Guoda – devintokė. Ji – gyvūnėlių mylėtoja. Kai tokioje šeimoje, kaip mūsų gyveni, tenka prie bendrų veiklų prisidėti. Mažoji ir yra ta, kuri, išėjusi į žygį, sugrįžta su didžiausiu glėbiu surinktų augalų.

– Surinktus augaliukus naudojate, kurdama įvairiausius gaminius.

– Aš sukūriau daugiau kaip 230 skirtingų gaminių su augalais. Yra tokių, kurių sudėtyje – ir 40 sudedamųjų dalių. Aišku, mūsų išskirtinumas yra tas, kad į gaminio sudėtį įeinančias sudėtines dalis mes taip pat gaminame patys. Aišku, ingredientus, kuriuos naudoju, galėčiau nusipirkti kitų pagamintus. Pavyzdžiui, medetkų aliejų, kuris bus su visais reikiamais dokumentais.

Bet aš net į jį taip žiūrėdama plika akimi matau – kažkas čia ne taip. Jis – vieno karto užpylimo, žaliava ne pačios aukščiausios kokybės. Bet jo gamintojas turi sertifikatą, jį galima legaliai naudoti.

Kai aš pati sau pasidarau medetkų užpiltinę, pati išspaudžiu aliejų, jis būna šviežutėlis. Kiekviena medetka būna rankomis išmylėta, šviežiausi tos dienos žiedeliai būna sudžiovinti tamsoje. Pirmą kartą kokybišku aliejumi užpiltas medetkas palieku trims-keturioms savaitėms. Tada nugręžiu, vėl į tą patį prisunktą aliejų dedu naujas medetkas. Vėl laikau tris keturias savaites. Šį procesą kartoju tris kartus.

Užpiltinę pradedu daryti vasarą, o baigiu, pavyzdžiui, prieš Kalėdas. Ji tampa kone raudonos spalvos.

Ir kas man tokį galės pagaminti? Niekas!

Jei tavo receptas susideda iš 40 sudėtinių dalių, įdedi, pavyzdžiui, 10 proc. pirktinio aliejaus. Ir turi pavadinimą etiketėje, bet ne gydomąjį poveikį. Kai įdedu savo prisodrintą aliejų, jo poveikis būna kitoks.

Prasideda žaidimas. Man, kaip perfekcionistei, ta medetkų aliejinė ištrauka ekonomiškai visiškai neapsimoka, bet ji man suteikia vidinį pasitenkinimą. Tai mano pačios gyvenimo kokybę atspindinti veikla.

Dėl to aš jaučiu didžiausią pasitenkinimą. Beje, aš pati esu savo sukurtų gaminių naudotoja.

– Suprantu, kad Jūsų svajonių gyvenimas jau yra gyvenamas čia ir dabar, bet vis tiek, matyt, dar norisi kažkokį augalą prakalbinti, sukurti, padaryti, kad save įprasmintumėte?

– Labai džiaugiamės, kad jau sertifikuota mūsų laboratorija. Dabar norisi kuo daugiau mano sukurtų gaminių sertifikuoti, gauti patvirtinimus. O pati bendriausia svajonė – kad visos sritys, kurios Lietuvoje ir pačioje Europoje turi tokią gražią tradiciją, perduodamos iš kartos, nenukeliautų užmarštin, nebūtų visiškai industrializuotos ir išstumtos iš mūsų gyvenimo.

Aš labai džiaugiuosi, kad mes gyvename tokiais laikais, kai turime tokį platų spektrą antibiotinių medžiagų. Ačiū Dievui, kad jos yra ir tiek tūkstančių gyvybių kasdien išsaugoja. Bet kaip suprasti, kai stiprų pašalinį poveikį turintys ir kai kurie net dviprasmišką terapinį poveikį turintys vaistai yra įteisinti, lengvai prieinami vaistinėje, net be recepto, o tradiciniai, iš kartos į kartą perduodami ir laiko patikrinti – levanda, čiobrelis ar kiti vaistiniai augalai – paskelbiami pavojingais sveikatai? Juk net gėlo vandens per daug išgėrus galima susirgti!

Juk Europos Sąjungos politika juda link to su tokiu pagreičiu, kad man šiaušiasi plaukai. Gali būti, kad dėl to bus negalima naudoti mano kuriamų natūralių gaminių. Aš net per mokymus negalėsiu apie tai šnekėti.

Jau dabar tokią klasiką, kaip arbatmedžių ir levandos aromaterapiją žada uždrausti. Čia pačios naujausios Lietuvoje aplinkos apsaugos ministerijos organizuotų mokymų kryptys. Tai gal tada jau reikia drausti ir kvėpuoti, gerti vandenį…

– Bet žmonių poreikis natūraliems dalykams didėja.

– Vis tiek viskas apsisuka ratu, tik svarbu per šį apsisukimą neprarasti to, kas negrįžtama. Dėl to norisi įregistruoti kuo daugiau savo gaminių. Norisi, kad ta bendra žmonių savimonė būtų orientuota į gamtą. Naudotų ją, bet nepereikvotų.

Mažos dozės iš tikrųjų kartais būna pačios paveikiausios. Tereikia to vidinio postūmio, kad įsijungtų tavo vidiniai resursai.

O kalbant apie mano kuriamus gaminius, tai muiluose įvairiausius savo sukurtus ekstraktus naudoju. Praktiškai kiekvienas gaminys yra tokia keturių dedamųjų kombinacija: vietiniai augalai, kažkokia egzotika, kuri čia neauga, bet yra nepakeičiama vietiniais augalais, senoji liaudies išmintis ir mokslinės tendencijos, naujausi tyrimai. Ir mano asmeninis santykis su visu tuo.

Laima Rekevičienė