Treneriai A. Kadziauskas ir R. Pašukys stengiasi atskleisti kurorto jaunųjų futbolininkų talentus
Nors lietuvių antrąja religija laikomas krepšinis, tačiau, pagal statistiką, mūsų šalyje futbolo treniruotes lanko daugiau jaunųjų tautiečių nei mokosi žaisti krepšinį. Futbolas yra laikomas sporto karaliumi ir žaidžiamas visuose pasaulio žemynuose.
Druskininkuose vaikai futbolo treniruotes pradėjo lankyti daugiau nei prieš penkiolika metų. Aktyvios treniruotės ir sportiniai mūsų kurorto vaikų ir jaunimo futbolo laimėjimai susiję su dviejų Sporto centro futbolo trenerių – Aurimo Kadziausko ir Raimondo Pašukio – aktyviu darbu ir jų meile futbolui.
Aktyvios treniruotės ir sportiniai mūsų kurorto vaikų ir jaunimo futbolo laimėjimai susiję su dviejų Sporto centro futbolo trenerių – A. Kadziausko ir R. Pašukio – aktyviu darbu ir jų meile futbolui / Druskininkų sporto centro nuotraukos
Taigi apie meilę futbolui, šios sporto šakos pradžią Druskininkuose, su tuo susijusius iššūkius, darbą su Druskininkų vaikais kalbamės su futbolo treneriais A. Kadziausku ir R. Pašukiu.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado futbolas? Kaip atsiradote Druskininkuose? Ar sunki buvo vaikų futbolo pradžia mūsų kurorte?
– Aurimas: Gimiau ir augau Alytuje, į pirmą futbolo treniruotę atvedė tėtis, o brolis Aivaras jau žaidė futbolą vaikų komandoje. Būdamas 13 metų, išvažiavau į Kauną, ten buvo surinkti geriausi futbolininkai atstovauti Lietuvai. Atstovavome įvairioms amžiaus grupėse, dalyvavome įvairiuose turnyruose, Europos atrankos varžybose. Baigęs 12 klasę, įstojau į Kūno kultūros akademiją, ten baigiau bakalauro, magistro studijas, vėliau įgijau trenerio kvalifikaciją. Kaune tuo metu teko ir žaisti, ir treniruoti vaikus, dirbau Nacionalinėje futbolo akademijoje, Jaunimo rinktinės antruoju treneriu. 2008 metais atvykau į Druskininkus, pradėjau treniruoti vaikus. Čia tuo metu tik kūrėsi futbolo infrastruktūra, buvo statomas antras stadionas. Ta pradžia nebuvo lengva, teko ieškoti inventoriaus, vaikus surinkti, nes Druskininkuose nebuvo gilių futbolo tradicijų.
– Raimondas: Su tėvais gyvenome Elektrėnuose, mano dėdė teisėjavo futbolo varžybose. Jis vieną kartą mus pasikvietė į futbolo rungtynes – žaidė dvi Kauno komandos. Varžybos man patiko. Pradėjau lankyti rankinio, ledo ritulio ir futbolo treniruotes vienu metu. Kai tėtis gavo paskyrimą dirbti į Kretingą, teko iš Elektrėnų išvykti. Bet Kretingoje nebuvo nei ledo ritulio, nei rankinio, tai teko rinktis futbolą. Ten ir pradėjau rimčiau sportuoti. Dažnai žaisdavau vyresniųjų komandoje, tai mano futbolo apranga buvo nutįsusi iki žemės. Paskui teko žaisti už Kretingos „Miniją“. O tada tėvai iš Kretingos persikraustė į Smalininkus, kuriuose nebuvo rimtų treniruočių. Tiesiog futbolą ir krepšinį pažaisdavau. Vėliau įstojau į Kūno kultūros institutą. Jį pabaigęs, atvykau į Druskininkus, pradėjau žaisti futbolą už veteranus, o nuo 2007 metų pradėjau treniruoti vaikus, buvau pirmasis futbolo treneris Druskininkuose.
– Aurimas: Futbolas yra sporto karalius, jį žaidžia džentelmenai. Kai Druskininkuose pradėjome rinkti vaikus į futbolo treniruotes, susidūrėme su iššūkiais, nes čia buvo kitų sporto šakų tradicijos, o futbolo – tik pradžia. Tačiau norinčiųjų žaisti futbolą tikrai buvo daug. Dabar tikrai daug vaikų Druskininkuose lanko futbolo treniruotes, mes su Raimondu jų treniruojame per 100. Būtų galima surinkti ir daugiau, bet trūksta trenerių pajėgumų.
– Raimondas: Sunku surinkti 16 vaikų, kad jie visi būtų to paties amžiaus.
– Aurimas: Kai kas sako, kad Druskininkuose trūksta vaikų. Mano nuomone, trūksta ne vaikų, bet trenerių. Dabar mes surenkame mažesniųjų grupę ir keliaujame su jais iki vyresnio amžiaus. Fiziškai mes nepajėgūs priimti daugiau vaikų. Jei būtų daugiau trenerių, vaikai būtų užimti nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Kalbama, kad Lietuva yra krepšinio šalis, tačiau futbolą žaidžiančiųjų yra daugiau. Jį nori žaisti visi, mamos nori vaikus vesti į futbolo treniruotes.
– Ar yra specifiniai reikalavimai vaikui, kuris nori rinktis futbolą?
– Raimondas: Yra tam tikri reikalavimai. Visi treneriai norėtų turėti gerų duomenų vaikus, bet mes imame visus norinčiuosius. Paskui vaikai patys supranta, ar gali toliau žaisti, ar ne, vyksta natūrali atranka.
– Aurimas: Mūsų tikslas Druskininkuose – suteikti galimybę sportuoti visiems. Mes neatsirenkame dešimties geriausių žaidėjų, kuriuos treniruotume. Suteikiame galimybę žaisti visiems Druskininkų vaikams, kurie turi tokį norą. Dalyvaujame turnyruose, varžybose, mes leidžiame atsiskleisti gerosioms jų savybėms. Specialių reikalavimų nekeliame, suteikiame jiems galimybę žaisti futbolą, atsiskleisti jų gerosioms savybėms, mokomės laimėti ir pralaimėti kartu, ugdome kolektyviškumo jausmą. Didžiausia klaida, kai treneriais siekia rezultatų bet kokia kaina – net vaikų sveikatos sąskaita.
– Kokiose varžybose dalyvauja Jūsų auklėtiniai?
– Aurimas: Mes dalyvaujame įvairiuose turnyruose, svarbiausi – Lietuvos čempionatai, kuriuose atstovaujame Druskininkams. Šiemet 2010 metais gimę berniukai tapo salės futbolo vicečempionais, tai – didelis pasiekimas Druskininkams. Norėtųsi daugiau varžybų, bet finansuojamas tik mūsų dalyvavimas Lietuvos čempionatuose, o komerciniams turnyrams turime susirasti lėšų įvairiais būdais. Rungtynių metu vaikai labiausiai tobulėja, sakoma, kad ir geriausia treniruotė neatstos blogiausių varžybų.
– Raimondas: Per varžybas įgyjama daug patirties, kuo daugiau varžybų, tuo geriau.
– Kaip sekasi bendrauti su savo auklėtinių tėvais, ar sulaukiate jų paramos?
– Raimondas: Sulaukiame daugiausia jaunesniųjų auklėtinių tėvų paramos ir dėmesio, jie lankosi treniruotėse, varžybose.
– Aurimas: Treniruočių metu atliekame ir auklėjamąjį darbą, bet visi pagrindai dedami vaikų namuose. Tik bendradarbiaudami su tėvais, mes galime pasiekti gerų rezultatų. Kviečiame tėvus ateiti į rungtynes, kad jie palaikytų savo atžalas, turime puikią bendruomenę, tradicijas. Kartais tėvai bando per vaikus įgyvendinti savo neįgyvendintas vaikystės svajones, tai, mano nuomone, yra didelė klaida. Tada atsiranda savotiška „sudužusių vilčių“ alėja. Reikia duoti vaikams laisvę ir leisti jiems patiems pasirinkti.
– Raimondas: Net per treniruotes kai kurie tėvai moko vaikus, kaip reikia žaisti. Akivaizdu, kad futbole reikia kentėti ir laukti, kol ateis meistriškumas. Darbas yra sunkus, ir tuos išbandymus ne kiekvienas išlaiko.
– Prasidėjus karui Ukrainoje, į Druskininkus atvyko pabėgėliai – mamos su vaikais. Nemažai vaikų ėmė lankyti futbolo treniruotes Druskininkuose. Kaip jiems sekasi?
– Aurimas: Pas mane treniravosi trys berniukai, dabar vienas išvažiavo į Ukrainą, kiti dar treniruojasi. Mes čia jiems esame, kaip tarpinė stotelė, jų širdys yra Ukrainoje, mes jiems padedame tobulėti.
– Raimondas: Pradžioje buvo aštuoni berniukai, dabar liko tik trys, kiti išvažiavo.
– Kuo, Jūsų nuomone, futbolas skiriasi nuo kitų komandinių sporto šakų?
– Aurimas: Futbolas man yra gyvenimas, aistra, šventė, spektaklis. Patiriu puikių emocijų, kai matau, kad vaikas išmoko naują dalyką. Futbole žavi nuolat besikeičiančios situacijos, žaidimas yra išskirtinis tuo, kad jame nėra griežtų pozicijų – laisvė, greitis.
– Raimondas: Futbole būna daug kovos, nors rungtynės gali baigtis ir be įvarčių. Pasižiūrėkite, kaip emocingai žiūrovai švenčia net ir vieną įvartį. Tai didžiulė emocijų banga, sprogimas, nes tas įvartis gali lemti varžybų baigtį. Futbole daugiau atsakomybės už praleistą įvartį, suklysti labai baisu.
– Aurimas: Kai žaidėjas įspiria įvartį, reikia pažiūrėti į jo akis. Kokia stipri būna emocija! Gaila, kad gyvename tokioje klimato juostoje, kad futbolą galime žaisti tik pavasarį ir rudenį, o pietiečiai žaidžia visus metus.
– Kokios šalies futbolo rinktinė Jūsų favoritė?
– Raimondas: Man – Anglijos rinktinė. Nesergu už juos, bet patinka jų tempas, smagu žiūrėti.
– Aurimas: Man imponuoja Ispanijos, Brazilijos rinktinės, kurios žaidžia greitą ir technišką futbolą, jos kontroliuoja kamuolį, koncentruojasi į ataką. Dabar futbolą moka žaisti visi, tik vieni žaidžia greitai, kiti – lėtai. Futbolas yra kaip kūrinys, kaip paveikslas, kai tu gali žaisti aikštelėje ir neapsiriboti jokiais rėmais.
Parengė Laimutis Genys