Auksą laimėjusios Lietuvos poledinės žūklės rinktinės treneris druskininkietis Juozas Paulėkas: „Mano svajonė išsipildė!“

Su aukso medaliais bei nugalėtojų taure Lietuvos poledinės žūklės rinktinė sugrįžo iš Bulgarijoje, ant Shiroka Polyana ežero ledo sausio 26-27 dienomis surengto pasaulio čempionato. Jame dalyvavo rinktinės iš 15 pasaulio šalių. Per dviejų dešimtmečių čempionatų istoriją tokį triumfą lietuviams pavyko pasiekti pirmą kartą. Čempionų sutiktuvės praėjusį antradienį surengtos Kauno rotušėje.

Varžybos truko dvi dienas, žvejyba – 6 valandas: po 3 valandas kasdien. Lietuviai pagavo didžiausią kiekį žuvies – 13,894 kg; baltarusiai liko antri, su 10,276 kg žuvies; ukrainiečiai – treti, sugavę 9,877 kg žuvies. Lietuvos rinktinėje – žvejai iš Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Druskininkų, Trakų, Kėdainių, Jonavos, Kauno. Lietuvos poledinės žūklės rinktinę sudarė 16 asmenų, iš jų 6 žvejai (vienas – atsarginis): rinktinės vadovas Rolfas Bitinas, Marius Jačiauskas, Deividas Račkauskas, Arūnas Koska, Gediminas Cironka ir Gintautas Balsevičius. Lietuvos rinktinės treniruočių taktiką parengė ir žvejų veiksmus varžybų metu koregavo du treneriai: Vytautas Šidlauskas ir Juozas Paulėkas.

Paprašius papasakoti įspūdžius iš čempionato druskininkietį Lietuvos poledinės žūklės rinktinės vyr. trenerį Juozą Paulėką, jis pirmiausiai pasakė: „Mano svajonė laimėti čempionato auksą ir ten sugiedoti Lietuvos himną – išsipildė!“ J. Paulėkas pasidžiaugė ir G. Balsevičiaus asmeninėje įskaitoje užimta pirmąją vieta bei kitų Lietuvos rinktinės žvejų pergalėmis asmeninėse įskaitose.

– Su aukso medaliais ir nugalėtojų taure sugrįžusi Lietuvos rinktinė nustebino visą pasaulį. Kur tokios sėkmės paslaptis?

– Kruopštus ir juodas, atkaklus darbas. Ir dar tai, kad vyrai buvo vieningi, kaip kumštis. Tarpusavyje buvome pasiskirstę ir buities darbus, pareigas: gyvenome kaimo turizmo sodybos nameliuose, patys virėmės valgį, skalbėmės drabužius, atlikome kitus būtinus buities darbus.

– Jūs čempionatuose dalyvaujate jau dvidešimt metų. Ar tiesa, kad šis buvo pats didžiausias iššūkis?

– Varžybos buvo sunkios. Bet, kaip juokavome rinktinėje, – ištvermingiems, kantriems lietuviams juk kuo sunkiau – tuo geriau! Oro sąlygos buvo tikras iššūkis: ant ledo kai kur sniego sluoksnio storis buvo iki 70 cm, vietomis po sniegu – apie 40 cm vandens. Žvejams teko ne tik klūpėti po tris valandas ant ledo, bet ir kone iki kelių braidyti po vandenį, sniegą. Gyvenome Batako mieste, tad aukštyn, į kalnus reikėjo keltis apie 1500 metrų virš jūros lygio; turėjome įveikti – suskaičiavome – 222 serpantino posūkius; važiuodami į treniruotes, sutraukėme penkias autobusiukų grandines… Beje, kalnuose vairavo tie patys mūsų vyrai, rinktinės žvejai. Generalinėje treniruotėje iš viso buvo ekstremali situacija, nes labai daug prisnigo, sniegas užvertė viską, darbo buvo ir gelbėtojams, kurie valė sniegą, traukė į pašalę ant kelio užvirtusius medžius. Čempionate buvo ir konkurencinės, psichologinės įtampos: juk čia buvo susirinkę stipriausi žvejai iš trijų žemynų – Azijos, Amerikos, Europos.

– Ar jau atgavote jėgas po čempionato?

– Grįžęs, pirmiausiai gerai išsimiegojau, o praėjusį savaitgalį dar sudalyvavau ir žvejų veteranų varžybose prie Šušvės užtvankos.

Čempionų sutiktuvės: per dviejų dešimtmečių poledinės žūklės čempionatų istoriją tokį triumfą lietuviams pavyko pasiekti pirmą kartą/Aivaro Sinkevičiaus nuotrauka

– Kas Jums patraukliausia poledinės žūklės sporte?

– Vienus šaukia jūra, dar kitus – miškas… Man žvejyba – tai, pirmiausia, galimybė pabūti gamtoje, matyti ir pajausti visą jos grožį.

Parengė Ramunė Žilienė