„Girios aido“ įkūrėjas, Druskininkų Garbės pilietis Algirdas Valavičius pasitinka 90-ąjį jubiliejų

Unikalaus miško muziejaus „Girios aidas“ įkūrėjas, visą gyvenimą savo darbą mylėjęs miškininkas Algirdas Valavičius mūsų krašte yra palikęs gilų pėdsaką. O jo intensyvus visuomeninis ir mokslinis darbas miškininkystės srityje, agrotechniniai išradimai, „Girios aido“, kaip miškininkystės ir gamtosaugos sklaidos centro, įkūrimas bei ilgametis vadovavimas įvertintas ir Druskininkų Garbės piliečio titulu. Lapkričio 20-ąją A. Valavičius pasitiks jau 90-ąjį jubiliejų. Jis ir šiandien spinduliuoja gerąją energiją, džiaugiasi savo vaikais bei anūkais, gražėjančiu kurortu, Druskininkų miškais bei aplinkos tvarkymu.

Lapkričio 20-ąją A. Valavičius pasitiks jau 90-ąjį jubiliejų / Laimos Rekevičienės nuotrauka

„Girios aidas“ – realizuota svajonė

A. Valavičius į Druskininkus atvyko 1960 metais iš Kuršių Nerijos Nidos girininkijos, kurioje jam pavyko sėkmingai sutramdyti 66 metrų aukščio pustomą Parnidžio kopą ir apsaugines pajūrio kopas. Ir Druskininkų krašte jo laukė smėlingos žemės. Kai pradėjo dirbti vyriausiuoju miškininku tuomečiame „Dzūkijos“ kolūkyje, mišku jis apsodino 3 400 hektarų nederlingos žemės.

Dirbdamas girininkijoje, A. Valavičius nestokojo įvairių veiklų. Jis sukūrė ir sėjamąją mašiną miškui „Lietuva 25“ – reikėdavo pasėti daug pušų, eglių ir kitų medžių sėklų. Ir sėti reikėjo po vieną – jei vienoje vietoje sudygs kelios, medeliai bus silpni, išstypę. „Tuomet miškus sodinusios moterys dirbo sunkiai, po vieną sėklelę į dirvą berdavo. Reikėdavo, spėti, kol pavasarinė drėgmė nebūdavo išgaravusi – juk sausoje žemėje sėklos nedygsta. Todėl išradau kelias detales, kurias pritaisius prie pasaulyje jau žinomų sėjamųjų mašinų, buvo galima greitai apsėti didelius plotus. Sėjamoji sėdavo iškart 25 eilutes, po vieną medžio sėklelę barstydama. Šis mano išradimas net Maskvoje parodos ekspozicijoje  stovėjo“, – apie savąjį išradimą yra pasakojęs A. Valavičius.

Kai vyriausiuoju miškininku padirbo jau 12 metų, galvoje pradėjo kirbėti mintis apie unikalaus miško muziejaus įkūrimą. A. Valavičius prisimena „Girios aido“ atsiradimo istoriją, kai gana nesunkiai įkalbėjo tuometį ministrą Algirdą Matulionį skirti pinigų jo įkūrimui: „Nuvežiau projektėlį, jis pamatė, kad namelis yra unikalios konstrukcijos, ant vienos kojos, ornamentuotas, nacionaliniu koloritu dvelkiantis. Mačiau, kad ministrui patiko, tačiau vis tiek buvo svarbu, kiek jo įrengimas kainuotų. Sakiau, kad ne mažiau, kaip 12 tūkstančių rublių. Žinoma, A. Matulioniui ta suma pasirodė didoka, tačiau mano pateiktas projektas pasirodė jos vertas.“

„Girios aidas“ išaugo per pusantrų metų, o 1971 metais jis jau pradėjo savo veiklą ir priėmė lankytojus. Miesto gyventojų bei svečių pamėgtas muziejus sėkmingai gyvavo 22 metus – vien per pirmuosius 12 metų jame apsilankė daugiau kaip pusantro milijono lankytojų.

Deja, pirmasis „Girios aido“ pastatas piktadarių buvo padegtas, o vėliau A.Valavičiaus, visuomenės, miškų urėdijų pastangomis, vėl atgimė. Tik jau daug didesnis – buvo išplėsta ir ten buvusi ekspozicija.

Po rekonstrukcijos pirmajame pastato aukšte nebeliko ten buvusių paukštelių ir gyvūnėlių, salė po remonto pritaikyta konferencijoms. Į „Girios aidą“ buvo pakviesta jaunoji karta, kad jauni žmonės įgautų meilės gamtai, miškui. Antrajame „Girios aido“ aukšte veikia Lietuvos faunos ir floros ekspozicija, buvo pradėtos rengti fotografuojančių miškininkų fotografijų parodos, vykdoma kita veikla. Parodoms buvo pritaikyta ir trečiojo aukšto erdvė.

Būtent A. Valavičiaus dėka „Girios aide“ yra daugybė įvairiausių miško įdomybių, pastato eksterjeras puoštas medžio drožiniais, pjaustiniais, skulptūromis. Miškininkas ne tik pats puošė „Girios aidą“ ir savo namus tuo, ką miške galima rasti gražaus, bet ir įpratino tai daryti daugelį druskininkiečių. „Aš nieko žmoniškai nedarau – kuo šaka kreivesnė, tuo man gražesnė, ją visaip galima pritaikyti, – sakė pašnekovas, sakydamas, jog jis visuomet gerbė senąsias ornamentikos tradicijas, jas studijavo.

„Girios aide“ pažinti aplinką ir pamilti savo šalies gamtą mokėsi kelios kartos. A. Valavičiaus įkurtas muziejus ir šiandien patrauklus ne tik vietos žmonės, bet ir atvykusiems iš svetur. Jis svarbus ne tik Druskininkams – reprezentuoja pačią Lietuvą, Lietuvos miškininkus, jų nuveiktus darbus.

Save išmėgino įvairiose srityse

Visi, kam teko bendrauti su A. Valavičiumi, pastebėdavo jo entuziazmą, geranoriškumą, girdėjo pozityvias idėjas. Paklaustas, kokiomis vertybėmis jis vadovaujasi gyvenime, vienas garsiausių šalies miškininkų nedvejojo: „Didžiausia vertybė – darbštumas ir meilė darbui“.

A. Valavičius save išmėgino įvairiose srityse. Jis mokėjo groti net trylika instrumentų – akordeonu, smuiku, gitara, vargonais, rojaliu, bandža, mandolina, balalaika ir kitais. Jam teko paragauti ir vestuvių muzikanto duonos. O kur dar įvairūs jo sportiniai pasiekimai! „Viskas, ko ėmiausi, gyvenime pravertė, – yra sakęs A. Valavičius. – Štai kovų menų praktika padėdavo man ne tik pačiam apsiginti, bet ir kitus apginti.“

Šiandien garbaus amžiaus sulaukęs ir keletą rimtų sveikatos išbandymų patyręs vyriškis vis dar rūpinasi savo sveikata. Kasdien su šuneliu išeina pasivaikščioti. Anksčiau ir pabėgiodavo, o dabar tik po kiemą pasivaikšto.

„Kai padarai ką nors įdomesnio, tie dalykai pririša. Kai mačiau, kad plaukia žmonės į „Girios aidą“, ten randa peno dvasiai – tai didelė laimė. Kiekviena kūryba, jeigu ji turi ne tik pigų vienadienį populiarumą, yra vertinga“, – mintimis dalijosi A. Valavičius, pridurdamas, kad jam arčiausia širdies jo kūryba, kuri susijusi su gamta. – Svarbu, kad toje aplinkoje galėtų žmonės pasivaikščioti, pamatyti gyvūnus, paklausyti paukščių čiulbėjimo“.

2000-aisiais, vienos Druskininkų kurorto šventės metu, miesto prieigose, Ratnyčioje A. Valavičius, renginio organizatorių prašymu, pasodino Druskininkų herbą simbolizuojančias tris pušeles. Tos pušelės, net ir vasarą pasodintos, sėkmingai prigijo – dabar, gerokai paaugusios, jos pasitinka į Druskininkus atvykstančius svečius.

A. Valavičius su žmona Zita niekada nesigailėjo, kad šaknis įleido Druskininkuose / Tomo Valavičiaus nuotrauka

Nuopelnai įvertinti Garbės piliečio titulu

A. Valavičius niekada nesigailėjo, kad šaknis įleido Druskininkuose: „Gyvenau ir gyvenu čia, kaip Dievo ausy! Šitokio oro joks kitas Lietuvos kurortas neturi – net Birštonas. Druskininkus supa pušynai, oras dėl to čia jonizuotas. Dėl to čia žmonės važiuoja ir važiuos“. Druskininkų Garbės pilietis yra pasakęs: „Nors nesijaučiu kokį stebuklą padaręs, bet, aišku, malonu, kai pastebi ir įvertina tavo ilgametį darbą. Smagu žinoti, kad „Girios aidas“ buvo reikalingas ir populiarus, juk per 22 metus mes sulaukėme 2,4 milijono lankytojų. Dabar yra daug įvairių objektų, o tada ir mūsų muziejus į kurortą traukė lankytojus“.

Druskininkų Garbės pilietis A. Valavičius yra sakęs, kad per gyvenimą realizavo per 200 įvairiausių idėjų. Kaip ir dera vyrui, jis per gyvenimą ir namų pristatė, ir sūnų užaugino, ir medžių prisodino. „Labai svarbus ir geras sutarimas šeimoje“, – yra pastebėjęs garsusis miškininkas. Kartu su žmona Zita jis užaugino ir išmokslino dukrą Dainą ir sūnų Gintarą. Dukra Daina susilaukė dviejų sūnų: Andriaus ir Mariaus, o Druskininkuose gyvenančio sūnaus Gintaro šeimoje užaugo trys atžalos: Rita, Monika ir Tomas. Senelis laimingas, kad keturi jo anūkai, baigę aukštuosius mokslus, įsikūrė Lietuvoje, trys iš jų – Druskininkuose. A. Valavičius didžiuojasi, kad anūkas Tomas – ne tik pavardės tęsėjas, bet ir paveldėjo jo meilę gamtai ir darbštumą. Jaunuolis šalia senelių namo pasistatė savą ir leidžia šaknis Druskininkuose.

A. Valavičius gimė Margavonių kaime, Šeduvos rajone, eigulio šeimoje. Mokėsi Areiniškių, Šeduvos, Gruzdžių, Šiaulių, Panevėžio mokyklose. Įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą, kurį baigė 1958-aisiais. Paskirtas Neringos Miškų ūkio Nidos girininku įstengė apsodinti 64 metrų aukščio pustomą Parnidos kopos dalį. 1960 m. perkeliamas vyriausiuoju miškininku į Druskininkų miškų ūkį. Be kitų svarių darbų, čia jis skatino miško rekreacinės įrangos praktinius darbus girininkijose, ėmėsi miško muziejaus „Girios aido“ projekto, rekreacinių – gydomųjų takų įrengimo Abromiškių parke. 1965 m. jo sukurta plačiaeilė agrotechninė miško daigynų sėjamoji buvo pripažinta išradimu. 1972 m. už nuopelnus išradimų srityje, vaisingą mokslinio tyrimo darbą, mokslo ir technikos laimėjimų įdiegimą gamyboje A. Valavičiui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio išradėjo Garbės vardas. Jis sumanė ir paruošė miško muziejaus projektą, vadovavo statyboms, ir 1972 m. pradėjo veikti „Girios aidas“ – miškininkystės ir gamtosaugos populiarinimo centras, sulaukęs daugybės lankytojų iš įvairių pasaulio šalių. A.Valavičius intensyvų mokslinį darbą užbaigė 1970 m. apgindamas žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją, kuri Lietuvos mokslo taryboje 1995 m. nostrifikuota suteikiant agrarinių mokslų daktaro laipsnį. 1990 m. buvo išrinktas atkurtos Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentu. Nuolat rašė mokslinius ir populiarius straipsnius į spaudą, skaitė paskaitas gamtosaugos, miškininkystės, gamtos gydomųjų veiksnių, sveiko gyvenimo būdo temomis. 1992 m. sudegus „Girios aido“ nameliui, atsisakė LMS prezidento pareigų ir pradėjo veiklą atstatymo fonde. Paruošė naują, daugiau nei tris kartus erdvesnį „Girios aido“ muziejaus eskizą ir per 2 metus jį atstatė.

Už iniciatyvų ir intensyvų visuomeninį bei mokslinį darbą miškininkystės srityje, už agrotechninius išradimus, už „Girios aido“, kaip miškininkystės ir gamtosaugos sklaidos centro, įkūrimą ir ilgametį vadovavimą Druskininkų savivaldybės taryba 2004 m. A. Valavičiui suteikė Druskininkų Garbės piliečio vardą.

Pagal „Mano Druskininkai“ archyvinę medžiagą parengė Laima Rekevičienė