Druskininkų „Bočių“ vadovei Zitai Joanai Jančiauskienei – „Metų senjorės 2022“ titulas
Praėjusią savaitę Druskininkų krašto bendruomenė dar kartą parodė savo vieningumą ir labai aktyviai palaikė „Metų senjoro 2022“ rinkimuose dalyvavusią „Bočių“ bendrijos pirmininkę Zitą Joaną Jančiauskienę. Kaip sakė projekto „Metų senjoras“ sumanytoja Laura Balčiūtė, jau trečią kartą organizuotuose rinkimuose dalyvavo beveik 100 veiklių ir aktyvių senjorų, kurie sulaukė apie 20 tūkstančių palaikymo balsų. Šiemet šalies senjorai varžėsi penkiose nominacijose: „Metų veikliausio“, „Metų keliautojo“, „Metų socialiai atsakingo“, „Metų aplinkos puoselėtojo“ ir „Metų senjoro“.
Šiais metais komisiją sudarė projekto sumanytoja L. Balčiūtė, praėjusių „Metų senjoro“ titulą pelniusi Jūratė Stasė Bartkuvienė ir Lietuvos žurnalistų sąjungos tarybos narė Angelina Liaudanskienė. Balsavusiųjų ir komisijos sprendimu, „Metų senjoras 2022“ titulas atiteko Z. J. Jančiauskienei.
Apdovanojimų šventė praėjusį penktadienį surengta bendrystės namuose – Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje esančiame socialiniame restorane „Pirmas blynas“.
Garbingą titulą laimėjusi Z. J. Jančiauskienė džiaugėsi, kad sulaukė tokio didelio visų druskininkiečių palaikymo.
„Metų senjoro“ rinkimuose, balsavusiųjų ir komisijos sprendimu, nugalėtojos titulas atiteko energingai ir vietoje nenustygstančiai Druskininkų pagyvenusių žmonių bendrijos „Bočiai“ pirmininkei Z. J. Jančiauskienei / Laimos Rekevičienės nuotrauka
– Miela Zita, ką Jums reiškia „Metų senjorės“ vardas? Ar tikėjotės, kad sulauksite tokio palaikymo?
– Aš tikrai netikėjau, kad galima šitaip seną žmogų palaikyti. Jau pačią pirmą balsavimo dieną sulaukiau kelių šimtų balsų. Kokia vieninga Druskininkuose mūsų bendruomenė! Kaip smagu žinoti, kad mane palaiko meras su visa komanda, įvairių įstaigų vadovai!
Negalėjau patikėti, kad tiek daug žmonių mane palaikė, už mane balsavo, kad tiek gerumo žmonėse yra. Bet smagiausia, kad ir jaunimas palaikė senolę. O kai dar įsijungė į šitą balsavimą šeima, giminės, draugai ir mano kraštiečiai iš Marijampolės, Veisiejų, Lazdijų, bičiuliai iš kitų Lietuvos „Bočių“ bendrijų…
Man atrodo, kad šis mano įvertinimas yra tiesiog visų padrąsinimas, kad visai nebaisu pasenti. Juk senatvė – kaip ruduo, spalvingiausias gyvenimo laikas, kuris pražysta įvairiausiomis spalvomis.
„Metų senjoro“ titulą pelniusią Z. J. Jančiauskienę pasveikino dukra Laimutė / Laimos Rekevičienės nuotrauka
Stengiuosi būti linksma, nuoširdžiai bendrauti, džiaugtis, keistis gera energija. Juk ką žmogui pats duosi, tas dvigubai sugrįš. Jei skleisi gėrį, tai jis tau ir sugrįš. Aš ir visada sakiau – pirmiausia mesk, tada ir surasi. Tėvelis taip mokė. Tuo tėvelio pasakymu vadovaujuosi iki šiol.
Visur einu atvira širdimi. Visi norime jaustis reikalingi ir mylimi. Tačiau tai įmanoma tik tuomet, jeigu patys būsime aktyvūs, atviri naujoms patirtims, bendravimui su jaunais žmonėmis.
Pati visą gyvenimą gerbiau ir mylėjau senus žmones. Įsivaizdavau, kad ir aš, sulaukusi senatvės, taip pat būsiu mylima…
Buvo labai jautru, kai praėjusį sekmadienį, jau po apdovanojimo, Druskininkų bažnyčioje po šv. Mišių prieidavo net nepažįstami žmonės ir mane sveikino. Jie tai darė iš širdies!
Apdovanojimų šventėje pasveikinti ir apdovanoti „Metų veikliausio“, „Metų keliautojo“, „Metų socialiai atsakingo“, „Metų aplinkos puoselėtojo“ ir „Metų senjoro“ nominacijų nugalėtojai / Laimos Rekevičienės nuotrauka
– Jūsų energijos, pozityvumo ir veiklų gausos gali pavydėti ne tik senjorai, bet ir dvidešimtmečiai. Iš kur pas Jus tiek jėgų, sumanymų ir veiklumo?
– Ko gero, toks jau mano būdas. Aš nuo jaunystės įpratusi nuolat būti veikloje, o dabar judėjimo ir veiklos reikia dar ir dėl sveikatos. Bet labiausiai man norisi išjudinti, kiek galima, daugiau savo bendraamžių. Liūdna matyti, kaip kai kurie iš jų nesveikai sensta, kaip juos užpuola visokios ligos ar depresijos.
Pati nuolat jaučiu didelį norą visur dalyvauti, organizuoti renginius, keliones, kitus įtraukti, džiaugtis, su visais bendrauti. Kol leis jėgos, visa tai darysiu.
Turiu labai daug bendraminčių. O dabar labai džiugina žmonės, kurie, vos išėję į pensiją, skuba į „Bočių“ organizuojamas rytmetines mankštas. Tai mane tiesiog uždega! Pastaruoju metu prie mūsų prisijungė apie 20 naujų moterų. Aš jau esu sukūrusi joms programą, žinau, ko ką išmokysiu, kuo padėsiu, kad jos pasijustų visavertėmis narėmis ir dar labiau norėtų dalyvauti „Bočių“ veikloje.
– Jums praėjus vadovauti Druskininkų „Bočiams“, bendrija tiesiog suklestėjo, išsiplėtė veiklos, ir dabar Jūsų visur pilna, Jūs visur dalyvaujate…
– 2004-aisiais prisijungiau prie Druskininkų „Bočių“ ir manęs paprašė tapti pirmininke, čia radau vos 24 žmones – veikė ansamblis ir „Kraitės“ klubas. Man iš karto kilo mintis – ką daryti, kad jų būtų daugiau, kad veiklos būtų įvairesnės. Tuo metu pagyvenusių žmonių bendrija nelabai sutarė su savivaldybe, aš nusprendžiau, kad padėtį reikia taisyti ir nuėjau pas savivaldybės vadovus, išdėsčiau, kokią „Bočių“ gyvavimo perspektyvą matau, kokią bendrijos veiklą planuoju. Jau tada norėjosi, kad bendrijoje turi veikti įvairūs klubai, kuriuos būtų galima pasirinkti pagal pomėgius. Savivaldybės vadovai mane „palaimino“, palaikė. Tikrai labai svarbus tas pritarimas mūsų veiklai, projektams, lėšų skyrimas jų įgyvendinimui. Ir aš negalėčiau nepateisinti vilties žmonių, kurie šitaip džiaugiasi mūsų senimu.
Mums labai pasisekė, kad Druskininkuose buvo atidarytas Socialinių paslaugų centras, kuriame atsirado erdvės mūsų veiklai, gavome kabinetą, salę. Pamenu, su šviesaus atminimo Savivaldybės gydytoju Eugenijumi Žemaičiu svarstėme, kaip išjudinti Druskininkų pagyvenusius žmones, kaip prisikviesti daugiau miesto gydytojų, mokytojų. Davėme skelbimą į laikraštį, kviesdami senjorus į susitikimą. Ir negalėjau patikėti, kai Socialinių paslaugų centro salėje vos sutilpo visi norintieji…
O jau kitą dieną mes organizavome visiems pirmąją rytmetinę mankštą. Nežinau, ar kitame mieste taip būtų pavykę. Mes iš karto gavome patalpas. Čia gal tik Druskininkuose galima taip veikti ir taip visus įtraukti, ir taip organizuoti. Labai smagu, kad sulaukiame Druskininkų savivaldybės vadovų palaikymo. O smagiausia, kad mane labai palaiko jauni žmonės, jauni įvairių įstaigų vadovai.
Tikrai jaučiu didelį palaikymą, o mūsų amžiaus žmogui labai svarbu žinoti, kad esi dar reikalingas. Man tai yra didžiausias paskatinimas. Beje, aš jau planuoju pavasarį Druskininkuose surengti didelę visos Lietuvos „Bočių“ šventę. Gal ir iš užsienio svečių pasikviesti…
– Šiandien Jūsų vadovaujami Druskininkų „Bočiai“ savo veiklų įvairove tiesiog stebina.
– O viskas prasidėjo nuo mankštos. Vėliau atsirado linijiniai šokiai, susibūrė du ansambliai, „Žodžio meno klubas“ su a. a. Birute Zalanskaite. Dar prisidėjo įvairiausios sportinės veiklos. Ir neilgai trukus jau veikė net 14 klubų. Tiesa, dabar beliko 12, nes kai kurių veiklų, pavyzdžiui, proto lavinimo mankštos, atsisakėme. Patys juokaujame, kad protą jau išlavinome, mat aktyviai lankėme kompiuterių kursus, mokėmės naudotis išmaniaisiais įrenginiais.
Beje, man labai smagu, kad Druskininkų pagyvenę žmonės labai nori dalyvauti „Bočių“ veiklose. Visiems sakau, kad niekur gal taip nebūtų – tik Druskininkuose, nes mumis čia tikrai rūpinamasi. Sporto užsiėmimams ir repeticijoms gavome sales, neišsitekome mažame kabinete, ir jis buvo pakeistas erdvesniu.
Kai nuo 2004 metų pradėjau vadovauti „Bočiams“, stengėmės eiti į mokyklas ir perduoti moksleiviams mūsų tradicijas ir papročius. Mokėme Advento, Jurginių, Sekminių, Joninių tradicijų. Smagu, kad nuo to laiko mokyklose atsirado daug etnografinių būrelių – jie jau patys puoselėja tai, ką mes jiems perdavėme. Man atrodo, kad tai didelis mūsų pasiekimas.
Labai džiaugiuosi, kad ir mūsų jaunimas veiklus, patriotiškas. Ir jie su mumis bendrauja. Štai Druskininkų JUC pakviečia ir į tarptautinius renginius, į kuriuos atvyksta jaunimas iš įvairių šalių. Jie mane jau pažįsta. Kai atvažiuoja, organizuojame bendrą mankštą, šokius. Jaunimas stebisi, kas čia Druskininkuose darosi, sako, kad jų močiutė tik poteriauja ir net negalvoja apie tokias veiklas.
– O ką Jums pačiai suteikia visos šios veiklos?
– Gal man jos jau užaugino sparnus? Aš turbūt gimiau su tuo noru visur dalyvauti. O kai atvykau į Druskininkus, tai viskas ėmė klostytis, lyg stebuklinga lazdelė pamojavus… Dalyvavimas bendruomenės gyvenime suteikia galimybę pasijusti visaverčiu žmogumi. Ši veikla pakylėja, padeda atrasti save, sužinoti daug naujų dalykų.
– Ilgus metus dirbote mokytoja. Ar jau tada ką nors organizavote?
– Visada norėjau būti mokytoja – ir net 35 metus dirbau savo svajonių darbą. Kai dirbau Veisiejų mokykloje, organizuodavau užklasinį darbą. O jo tada būdavo visada – šokome su tėvais, su mokytojais – visą laiką buvo veiklų.
Visą savo gyvenimą organizavau, šokau, kūriau. Pamenu, su savo mokiniais mokykloje išbūdavome iki tamsos – jiems norėdavo ilgiau pabūti, patiko organizuojamos veiklos. Su vaikais visada rasdavome bendrą kalbą, ir dabar gražius santykius palaikome.
Tiesa, nuo tų visuomeninių veiklų, ko gero, nukentėdavo šeima. Anūkai dabar vis primena – močiute, reikia sukurti giminės medį, Jūs dar galit surinkti daug medžiagos. Aš sakau – vaikai, tai darysiu, kai išeisiu į pensiją… Ir jau daug esu surinkusi medžiagos, bet va – neišeinu į pensiją…
– Ko gero, artimiausiu metu ir neišeisite…
– Stengiuosi neišeiti… Daug vaikščiojau su šiaurietiškomis lazdomis – nueidavome ir 20, ir 24 tūkstančius žingsnių. Daug sportuoju, visose senjoriadose dalyvauju. Buvau Slovakijoje su Trečiojo amžiaus universitetu – ten iškovojau antrą vietą teniso varžybose. Tokiame amžiuje gal ir neblogai?
Mes daug bendraujame su užsienio partneriais. Nuo 2006 metų mūsų linijinių šokių grupė bendradarbiauja su Lietuvos asociacija „Gimnastika visiems“, esame vyriausios šios organizacijos narės.
Kai prasidėjo tarptautiniai „Auksinio amžiaus festivaliai“, į juos buvome kviečiamos kaip vyriausios šokėjos. Bet kaip tie jaunesnieji mus palaiko, kaip jie džiaugiasi mums!
Nesuprantu tų, kurie sako, kad dabartinis jaunimas – blogas. Aš sakau: dabar jaunimas – nuostabus! Aš aktyviai dalyvauju nevyriausybinių organizacijų veikloje, ir visur jaučiuosi lygiavertė tarp bet kokio amžiaus žmonių. Nejaučiau jokios metų naštos. Būdama tarp jaunų, aš pati pasijaučiu jauna.
– O kaip jūsų šeima žiūri į Jūsų veiklas?
– Aš kartais jaučiuosi šeimą kažkiek ir nuskriaudusi. Bet tai ką daryti, kai mano toks hobis? Dabar mano veiklomis ir pasiekimais artimieji džiaugiasi. Kai buvo gyvas mano vyras Jonukas, jis taip pat labai rėmė mano veiklas, norėjo, kad visur dalyvaučiau ir labai mane palaikė.
Palaiko dukra Laimutė, žentas Edmundas, anūkai Gediminas ir Giedrė su šeimomis. Gediminas gyvena Kaune, o Giedrė – Amerikoje, ji man padovanojo nuostabias proanūkes – Gabrielę ir Gytę.
– Sakėte, kad esate tokia užimta močiutė, kad net neturite laiko jas aplankyti Amerikoje…
– Tikrai, nerandu laiko. Kelionei į Ameriką reikia laiko, o kaip man savo veiklas palikti?
– Ar lieka laiko valgio gaminimui, mezgimui, knygoms?
– Gaminu, kepu, verdu. Anksčiau ir mezgiau. O vasarą labiausiai mėgstu Veisiejuose, kur turime sodybą paežerėje, dirbti, suktis šiltnamyje. Žinoma, dabar mane vaikai dažniausiai pavaduoja, bet man labai smagu pomidorus, cukinijas ar moliūgus pačiai užauginti.
Bet labiausiai patinka dalyvauti visuomeninėje veikloje.
– Bet ir dalyvaujate! Druskininkuose Jūsų visur pilna – kad ir koks būtų renginys, Zitą visur pamatysi…
– Prisimenu, Druskininkų kultūros centro direktorė Rimutė Viniarskaitė organizavo paskaitą. Skelbimas buvo tik vietos laikraštyje. Ir ką Jūs manote – ten susirinko beveik vien Druskininkų „Bočiai“, vienas kitas pavienis lankytojas pasitaikė. Žinoma, vyresnio amžiaus žmonės dažnai jaučiasi vieniši, taigi „Bočiai“ jiems tampa tarsi šeima ir draugai.
Žinoma, pasitaiko ir tokių, kurie pašaipiai žiūri. Bet mums jau nesvarbu, kaip kas žiūri. Mes darome viską iš širdies į širdį.
– Kuriuo iš savo nuveiktų darbų labiausiai didžiuojatės?
– Man atrodo didžiausias pasiekimas, kad parodžiau, jog ir tokiame amžiuje aš galiu daryti tą patį, ką dariau jaunystėje, ir tuo užkrėčiau Druskininkų senjorus. Iš vidaus kyla noras bendrauti, rodyti pavyzdį, įtraukti bendraminčius, viską daryti, keliauti. Kiek šalių jau apkeliauta!
Mes, šeši „Bočiai“, tris savaites savanoriavome Turkijoje, pas neįgaliuosius vaikus. Kūrėme jiems įvairius suvenyrus, smulkius daiktelius. Kalbant apie savanorystę, kai prasidėjo karas Ukrainoje, dar kovo 11 d. kreipiausi į Druskininkų savivaldybės mero pavaduotoją, kad man patartų, kokiai nuo karo baisumo pabėgusiai ukrainiečių šeimai galėčiau padėti. Iš karto po to, grįžusi namo, visai atsitiktinai prie savo namo sutikau ukrainietę močiutę su 2 vaikais. Viena mergaitė neįgali. Susipažinome, susidraugavome, po to aš joms padėjau sutvarkyti dokumentus, pasirūpinau labdara. Ir šiandien draugaujame. Ilgokai savanoriavau, rinkdama ir dalindama labdarą.
– Kur semiatės jėgų? Juk išdalinate tiek daug savo energijos.
– Man nereikia atsigauti. Aš, pavyzdžiui, po kokio gero, gražaus renginio arba po kokio nors padėjimo žmogui, tiesiog džiūgauju. Tiesą sakant, labai mažai miegu. Bet vis tiek kasdien atsikeliu pilna energijos.
Dar man jėgų suteikia tai, kad mes rašome projektus. Vienas iš jų – „Padėkime vieni kitiems“. Juk jau nemažai mūsų „Bočių“ narių išėjo į pensiją, nedalyvauja mūsų veikloje, nes nepajėgia. Bet mes juos globojame. Taip pat pasirūpiname ir tais, kurie atvyksta gyventi į Druskininkuose veikiančius senelių globos ir slaugos namus, bet neturi, kas juos globotų.
Kiekvienais metais kalėdiniu laikotarpiu vykstame į Veisiejų senelių globos namus, taip pat bendraujame su Druskininkuose veikiančia senelių globos įstaiga, kurioje šiuo metu gyvena ir mūsų buvę „Bočių“ nariai. Seneliai mūsų laukia, mumis džiaugiasi. Mes jiems koncertuojame, skaitome eiles. Lankomės ir Druskininkų ligoninėje, ir sanatorijose – visur, kur esame laukiami.
– Kokia yra didžiausia Jūsų svajonė?
– Norėčiau ir toliau būti sveika, kad be jokių sustojimų galėčiau visur dalyvauti, organizuočiau „Bočių“ veiklas. Jau turiu labai daug planų naujiems renginiams!
Laima Rekevičienė