Su pasaulinėmis žvaigždėmis Londone koncertavusi Julija Surovecaitė erdvę savirealizacijai rado gimtuose Druskininkuose

Julija Surovecaitė yra viena iš druskininkiečių, kuri, ilgus metus praleidusi Anglijos sostinėje ir ten siekusi savo svajonių, pagaliau sugrįžo į gimtąjį miestą ir būtent čia surado erdvę mylimoms veikloms. Julijai Londone susiklostė sėkminga muzikinė karjera – mergina dainavo populiariame gospelo chore, ne kartą yra pasirodžiusi scenoje, kaip pritariančioji vokalistė, su tokiomis žvaigždėmis, kaip Robby Wiliams ir kitais. Tačiau Julija pajuto svečioje šalyje savo svajonę jau pasiekusi. Tada ir nugalėjo gimtinės, artimųjų ilgesys, savųjų šaknų trauka, ir ji sugrįžo į gimtinę. Dabar ji dirba Santaros klinikų Druskininkų padalinyje, o laisvalaikiu organizuoja savęs patyrimo per balsą užsiėmimus. Su J. Surovecaite pasikalbėjome apie jos sugrįžimą iš Londono į Druskininkus bei čia atsivėrusias veiklų galimybes.

Londone gyvenusi ir muzikavusi J. Surovecaitė džiaugiasi, kad svajones gali įgyvendinti Druskininkuose / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Julija, nuo ko prasidėjo Jūsų, kaip dainininkės, karjera?

– Vilniaus kolegijoje studijavau populiariąją muziką, teko dalyvauti ir „Vilnius Jazz“ festivaliuose kartu su daugybe muzikantų. Baigusi mokslus kolegijoje, muzikavau duete su druskininkiečiu Sauliumi Sakavičiumi, dalyvavau vairiuose projektuose, ansambliuose. Kai išvykau į Londoną, pirmiausia prisijungiau prie orkestro, kuris koncertavo kartu su choru, vėliau – prie Londono Gospel choro, su kuriuo prasidėjo rimtesni koncertai.

Tame chore dainavo profesionalai, juos mažesnėmis grupėmis kviesdavo koncertuoti atskirai. Taigi man teko lipti į sceną ir dideliuose koncertuose, pavyzdžiui, turuose su britų popmuzikos žvaigždės Robbie Williams grupe „Take That“.

Nors teko nemažai koncertuoti, vis dėlto supratau, kad šioje veikloje savęs pilnai nerealizuoju. Vis pagalvodavau apie meno terapijos studijas. Kai prasidėjo COVID-19 ir karantinas, kirbėjo mintis sugrįžti į Lietuvą, į savo gimtuosius Druskininkus. Labai norėjosi kuo nors prisidėti prie šio miesto, juolab, kad Londone tikrai įgijau ir muzikinės, ir gyvenimiškos patirties.

Grįžusi į Lietuvą, svarsčiau, ką toliau veikti, nes sugrįžau be konkrečių planų. Visada domėjausi psichologija, o, sugrįžusi į gimtinę, sužinojau, kad yra galimybė studijuoti menų terapiją. Nusprendžiau siekti magistro laipsnio. Įstojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos siūlomą Meno terapijos studijų programą, studijavau dramos terapiją.

Ir iki to laiko teko su teatro pasauliu susidurti – mokykloje vaidinau teatro būrelyje, teko dirbti renginiuose kartu su profesionaliais aktoriais. Kai studijavau vokalą, su aktoriais gyvendavau, jie visą laiką būdavo šalia. Studijos patiko, įkvėpė, buvo labai įdomių kursiokų, dar labiau pagilinau žinias apie teatrą.

Kai sugrįžau iš Anglijos į Lietuvą, supratau, kad esu labai pasiilgusi savo šaknų – prisiminiau lietuviškas sutartines.

Julijos Druskininkuose organizuojami užsiėmimai „Patirk save per balsą“ sulaukia didelio žmonių susidomėjimo / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Dėl to, kad jos yra labai unikalios?

– 2010 metais jos įtrauktos į UNESCO nematerialųjį kultūrinį paveldą, dabar vis labiau atpažįstamos. Man dar Londone teko dalyvauti keliuose sutartinių ratuose. Buvau ten pakvietusi savo užsieniečius draugus ir supratau, kaip gana paprastai galima juos išmokyti dainuoti lietuvių kalba. Tai mane labai nustebino.

Viena draugė lankė kirtan, mantras dainuodavo ir sakė, kad jos panašios į lietuvių sutartines. Lietuvių kalba yra kilusi iš sanskrito – seniausios indoeuropiečių kalbos. Menų terapija yra suskirstyta į keturias šakas – šokio, muzikos, dramos ir dailės. Man visada norėjosi kuo daugiau jų sujungti į vieną visumą. Sutartinės, mano manymu, yra ritualizuotas dainavimas, kuriame yra užslėpta labai daug senovinių kodų, perduotų mūsų protėvių. Taigi magistro darbą nusprendžiau rašyti būtent apie jas – taip gimė mano tarpdisciplininė veikla. O ir mano magistro darbo vadovė buvo Vilmantė Aleksienė, pradėjusi muzikos terapijos studijas Lietuvoje.

Pabandžiau paieškoti sąsajų tarp dramos, muzikos ir mūsų šaknų. Atlikau mokslinį tyrimą Vilniaus psichikos sveikatos centre su žmonėms, turinčiais įvairių psichikos problemų. Su jais dainuodavau sutartines ir dariau kokybinį tyrimą – ėmiau interviu ir domėjausi, kaip žmones veikia tos sutartinės.

Žinoma, menų terapijoje kiekvienas atsirenka, kas jam tinka. Vienam patinka šokti, kitam – vaidinti, trečiam – klausytis muzikos ar piešti. Aš taikau tai, kas man pačiai suteikia ramybės, atsipalaidavimo.

Po studijų buvo kilusi mintis toliau stažuotis užsienyje pagal ERASMUS+ programą. Sulaukiau nemažai pasiūlymų, bet supratau, kad noriu likti Lietuvoje. Sau buvau pažadėjusi, kad noriu ką nors duoti ir savo gimtiesiems Druskininkmas.

Mano magistro darbo vadovė buvo užsiminusi, kad Vaikų ligoninės VšĮ VULSK filialo reabilitacijos skyrius Druskininkų „Saulutė“ ieško menų terapeuto. Tuo metu aš negalvojau apie tokį darbą, nors man labai dažnai siūlydavo dirbti su vaikais. Labiau norėjau darbo su suaugusiaisiais psichikos stacionare, bet ten neatsirado etato, todėl pabandžiau įsidarbinti „Saulutėje“. Mane iš karto priėmė. Tai buvo pirmas menų terapeuto etatas šioje įstaigoje. Tai –  dar naujai reglamentuojama šaka, pamažu į poliklinikas ir ligonines įtraukiama medicinos sritis.

– Kaip sekasi darbas su vaikais „Saulutėje“?

– Pradžioje tai buvo didelis iššūkis. Vaikai yra viena iš pažeidžiamiausių grupių, todėl man teko pereiti nemažą kelionę per save, savo emocijas, nustatyti tam tikras ribas. Bet dabar tie vaikai jau sugrįžta! Aš matau jų progresą, ir tai man įžiebė labai daug vilties. Taikoma terapija iš tikrųjų turėtų būti nuolatinė. Menų terapija dažniausiai būna 10-12 užsiėmimų uždaroje grupėje.

Praėjusiais metais dirbau tokiose grupėse ir su moterimis. Buvo dvi moterų grupės, su jomis susitikome 10 kartų. Iš pradžių jos bijojo atsiverti, paskui susidraugavo, viena pas kitą vaikus palikdavo. Yra daug tokių gražių istorijų.

Improvizaciniai teatro žaidimai taip pat padeda vieniems kitą pažinti. Yra vienas iš dramos terapijos metopdų – sociometrija – lyginimasis ir supratimas, kad tu esi ne vienas su savo problema ar išgyvenimu. Visi tie metodai veikia. Žinoma, Lietuvoje skirstoma – tu tik dramos, tik muzikos arba tik šokių terapeutas. Bet juk ir dramoje gali atsirasti piešimas, šokis, muzika, pasakos, biblioterapija.

Teko atlikti stebimąją praktiką Vilniaus psichikos centre pas garsų psichoterapeutą Aleksandrą Alekseičiką-Kirinovą, kuris pirmasis Lietuvoje atidarė savo psichiatro kabinetą. Jis turi labai netradicinių, mane sudominusių metodų.

Sugrįžusi į savo gimtąjį miestą, dirbdama „Saulutėje“, gilinuosi į menų terapiją. Žinoma, labai norėčiau, kad atsirastų muzikantų, su kuriais galėčiau laisvalaikiu kartu pagroti – šioje srityje man trūksta savirealizacijos, nes dabar visiškai atsidaviau savo naujajai profesinei krypčiai.

– Jūsų profesinėje veikloje yra ir neįprastų sričių. Organizuojate užsiėmimus „Patirk save per balsą“. Kuo jie išskirtiniai?

– Tai yra savęs patyrimas per balsą. Ateidamas į užsiėmimus, žmogus turėtų žinoti, kad jis bus priimtas toks, koks yra – be jokių lūkesčių, jis galės būti savimi, be jokių kaukių. Per dainavimą aš galiu padėti suteikti betarpišką bendravimą, padrąsinimą ir saugumą. Sutartinės yra dainuojamos mažose grupelėse – žmogus jaučia, kad yra ne vienas. Tu jauti pastiprinimą iš kitų. Ir kartais labai gražiai persipina, kai žmogus, kuris, regis, yra silpnesnis, visko išmoksta, įgauna pasitikėjimo savimi ir tampa tos grupelės lyderiu.

Dažnas sako: „Aš nemoku dainuoti, neturiu balso“. Gal vaikystėje kažkas pasakė, kad „ne į toną dainuoja“, kažką išvarė iš choro, kažkam mama sakė: „Tu gal geriau nedainuok“. Aš pati perėjau tokią transformaciją, nes visada labai norėjau dainuoti. Nebaigiau muzikos mokyklos, bet pasirinkau muzikos studijas aukštojoje mokykloje. Ir norėjau kitiems žmonėms parodyti – nereikia turėti ypatingų talentų, svarbiausia – neturėti išankstinio nusistatymo ir savęs nenuvertinti, net nepamėginus.

Daugelis žmonių yra patyrę nusivylimų, todėl man norisi padėti jiems suprasti, kad viskas yra gerai – kol nelipi į profesionalią sceną, nebūtina tobulai dainuoti. Kai dainuoji sau ir dėl savęs, galima turėti tikrai labai gerų potyrių. Ypatingai vertingos yra liaudies dainos, sutartinės, kurios suvienija. Daug kas prisimena, kaip dainuodavo su savo močiutėmis, prosenelėmis, mamomis. Sutartinės kartais primena mums mamų dainuotas lopšines. Jos gali raminti žmones, sukelti daug emocijų.

– Kartais žmonėms būna sunku išdrįsti išmėginti save netradicinėse veiklose.

– Manau, kad reikia tiesiog ateiti ir pabandyti. Be jokio nusistatymo ir nusiteikimo. Nei aš, nei užsiėmimų dalyviai neturėtų iš anksto susikurti didelių lūkesčių. Anksčiau į mano rengiamus užsiėmimus dažniausiai susirinkdavo moterys. O štai pernai per K. Dineikos sveikatingumo parke Druskininkų savivaldybės visuomenės sveikatos biuro organizuotus užsiėmimus psichinei sveikatai gerinti į mano vestus užsiėmimus ateidavo ir vyrai, ir vaikai, ir jaunimas, ir senjorai. Visiems buvo įdomu pasmalsauti, kai kurie sugrįždavo ir į kitus užsiėmimus. Vienu metu buvo net 50 žmonių – susidarė toks milžiniškas, galingas ratas. Tikrai suskambėjo sutartinės!

Keletą pastarųjų metų „Ryto“ gimnazijoje vedžiau paaugliams užsiėmimus per ten organizuotas „Psichikos sveikatos dienas“. Užsiėmimai mokiniams patiko.

Svarbiausia – per daug negalvoti, neužsisklęsti savyje, ateiti ir sudalyvauti. O tada pamažu žmonės atsivers, vis nuoširdžiau bendraus. Aš tikrai neprašysiu iš karto atsistoti ir dainuoti – reikia laiko apsiprasti. Kai esi žmonių grupelėje, tarsi „ištirpsti“ tarp jų. Iš pradžių galima tik klausyti sutartinių, jei pats nenori jų dainuoti. Žmogus pats pajus, kai bus pasiruošęs.

Žinoma, gali tekti keletą kartų pakartoti melodinę liniją – tai ne visada iš karto pavyksta. Aš stengiuosi viską pateikti paprastai, kad žmonės kuo greičiau išmoktų. Ir kai pradedame visi dainuoti, labai dažnai žmonės nustemba – sako niekada nemanę, kad galės padainuoti. O iš tikrųjų viskas yra paprasta.

– Pastaruoju metu žmonės linkę ieškoti savęs, gilintis į įvairias filosofijas, dažnai – rytietiškas. Kuo išskirtinis yra savęs patyrimas per balsą?

– Kai sugrįžau į Lietuvą, pirmiausia gilinausi į lietuviškas dainas, sutartines. Bet vėliau prisiminiau, kad mano pirminė idėja visada buvo panaudoti daugiau skirtingų dainų ir skirtingų pasaulio tradicijų. Kadangi aš pati esu dainavusi labai skirtingų žanrų muziką – ir Gospelą, sujungiantį juodaodžių religinę muziką, ir Pietų Amerikoje per jų tradicinius ritualus naudojamą medicinos muziką, ir indiškas mantras, ir lietuviškas sutartines, supratau, kad visa šita muzika yra apie panašius dalykus. Dainuojant kartu, man svarbu per bendrą veiklą suvienyti žmones, suteikti vilties, kai jiems yra labai sunku, kai jie neranda savęs, neturi bendraminčių. Dainavimas ir tampa ta bendra veikla, kurią aš labai mėgstu.

– Kaip druskininkiečiai priėmė sutartinių dainavimą, ar daug žmonių ateina į užsiėmimus?

– Yra tikrai nemažai savęs patyrimu per balsą susidomėjusių žmonių. Kai tik pradėjau pasakoti aplinkiniams apie šią savo idėją, daugelis nesuprato ir į mane žiūrėjo gana keistai. Bet po to man suteiktas šansas pabandyti. Ir VšĮ „Po vienu stogu“ vadovė Rima Bocisienė, ir VSB direktorė Inga Kostina manimi patikėjo, mane kvietė į savo įstaigų organizuojamus renginius, į kuriuos žmonės noriai rinkosi.

– Julija, ką Jums pačiai suteikia ši patyriminė veikla?

– Pirmiausia, aš turiu galimybę save realizuoti. To pritrūksta, kai dabar gyvenu Druskininkuose ir daug nekoncertuoju. Kadangi man trūksta muzikinės savirealizacijos, ateityje galbūt norėčiau Druskininkuose kokį gospelo choriuką suburti. Būtų smagu, jei atsirastų bendraminčių – koks pianistas ar gitaristas.

Kai gyvenau Anglijoje, Londono gospelo choras per du metus man labai daug davė, buvimas jame buvo tarsi studijos. Repetuodavome triskart per savaitę, labai daug koncertuodavome – kartais būdavo trys koncertai per dieną. Chore turėjau daug gerų mokytojų iš viso pasaulio. Dar niekada nebuvau mačiusi tokio didelio tautų katilo viename chore. Buvo beprotiškai žavu matyti jų skirtumus, stebėti, kaip jie susikalba, per muziką save išreiškia. Ir tai iš tikro buvo labai didelis paskatinimas man kažką panašaus daryti, nes labai daug išmokau, labai daug patyriau. Supratau, kad chorinė, harmoninga muzika tiktai gydo.

Norėtųsi ir per savo veiklą bent mažą kruopelę viso to perteikti – paprastumo, lengvumo, nebijojimo pasirodyti kvailam, nemokančiam ar juokingam. O kartais kaip tik tą savo vaikišką pusę paleisti ir išlaisvinti.

To nebijojimo išlaisvinti būtent savo vidinį vaiką, nebijojimo žaisti, pakvailioti man suteikė darbas „Saulutėje“ su vaikais. Tai yra labai reikalinga. Menų terapijoje vienareikšmiškai labai svarbi struktūra. Ji svarbi ir vaikams, turintiems raidos problemų, ir dainuojantiesiems sutartines. Bet visada svarbu nebijoti ir tos laisvės, improvizacijos. Kai išvažiavau svetur, pamačiau tautų įvairovę, tapo aišku – mes lietuviai esame gana susikaustę.

– Kokias veiklas planuojate pavasarį, vasarą?

– Atšilus orams, kviesiu padainuoti gamtoje. Svarbiausia – tiesiog pasibūti, gerai praleisti laiką. Kartais daug nereikia, tik to, kas gydo – pabūti bendrystėje, pajausti vieniems kitus.

Kai atlikau praktiką Psichikos sveikatos centre, pamačiau, kad daug žmonių suserga būtent dėl to, kad jie jaučiasi vieniši. Jie net į tą centrą ateina, kad pajaustų bendrystę, per užsiėmimus pabūtų vaikais. Tie suaugę žmonės nors trumpam nori pajusti, kad jie neturi atsakomybių, nes darbuose patiria perdegimą, mobingą, išgyvena konfliktus ar pasyvią agresiją. O centre yra tarsi nusiimamos visos kaukės – būna paprastas pabuvimas, nebijojimas kito žmogaus, žinant, kad jis tavęs nesužeis, išbuvimas, skirtingų emocijų patyrimas. Gali būti ir dešimt žmonių, kuriems bus sunku tą dieną ar savaitę. Bet mes galime pabūti kartu, drauge paverkti. Galima ir dainą surasti, kuri būtų tinkama tam jausmui. Tai tokia laisva improvizacija. Labai norėčiau pakviesti visus nebijoti pabūti tuo mažu vaiku.

– Ar jaučiatės laiminga, sugrįžusi į Druskininkus?

– Labai džiaugiuosi, kad grįžau. Žinoma, sugrįžti į mažą miestą iš Londono megapolio, kuriame turėjau tikrai puikias sąlygas pasitobulinti ir įgyti patirties, buvo didelis žingsnis. Bet jaučiau, kad ten jau atlikau savo misiją, padariau tai, ką turėjau padaryti, pakoncertavau ten, kur labiausiai norėjau. „Royal Albert Hall“ buvo paskutinis pastatas, kuriame labai norėjau padainuoti. Žinojau – jei ten pasirodysiu, jau galėsiu sugrįžti į Lietuvą. Tai taip padariau.

Sugrįžimo kelionė nebuvo lengva. Buvo sunku adaptuotis, nes svetur pragyvenus daug metų, sugrįžti tarsi į naują šalį. Gal net sunkiau, nes tam tikri ryšiai jau būna nutrūkę – daug kas išvažiavę, išsiskirstę, daug draugų užsienyje. Bet man labai svarbios yra mano šaknys, mano šeima. Ir man labai gera, kad savo užsiėmimus galėjau vesti savo mylimoje „Atgimimo“ mokykloje.

Druskininkai galbūt daugiau orientuoti į šeimą. Bet čionai sugrįžta vis daugiau žmonių iš užsienio, jie parsiveža didelį patirties bagažą ir čia kuria puikius dalykus. Džiaugiuosi, kad yra nemažai holistinio, vakarietiško mąstymo žmonių, turinčių naujų idėjų, norinčių save išreikšti, nebijančių būti tokiais, kokie jie yra. Jų daugėja, manau, daugės ir ateityje. Norėtųsi, kad visi būtų atviresni vieni kitiems, laisvesni, nebijotų būti savimi.

Ir pačiai norisi išlaisvėti viduje, ir kitus išlaisvinti. Jaučiu, kad, sugrįžusi iš Londono, ir pati po truputį tampu vis konservatyvesnė , todėl labai svarbu ir savo, ir kitų vidinę ugnelę pakurstyti. Norisi rasti žmones, kuriems įdomu tai, ką tu darai. Norisi dalintis. Iš tikrųjų ateina labai daug kūrybiškų, įdomių žmonių, kurie jau realizuoja savo veiklas. Įdomu kiekvieną iš jų skirtingai pažinti. Kiek atsiskleidžia įvairių talentų! Kartais ateina žmogus – visiškai kuklus, nešnekantis. Sako: „Aš nieko nemoku, nedarau, o tada pradeda traukti savo sukurtas pasakas, poeziją, dainas. Tiek gražių turtų atsiveria! Todėl man ir norisi tam sukurti tinkamą terpę.

– Ar smagu, kad Jūsų kiek netradicinės savęs patyrimo per balsą idėjos Druskininkuose buvo atvirai priimtos?

– Ir Lietuva, ir mano gimtieji Druskininkai per pastaruosius 10-15 metų labai pasikeitė. Čia daug pozityvių, inovatyvioms idėjoms atvirų, modernesnio mąstymo žmonių.

Mieste tikrai daug vietos savirealizacijai, tik reikia eiti, ieškoti, nebijoti pabandyti. Iš tikrųjų, jeigu nepatiks, tai tu gi visada gali mesti, nebeateiti. Aš ir pati irgi stengiuosi išeiti iš savo komforto zonos, nes turiu didelį smalsumą gyvenimui. Juk jeigu nepabandysi, nesužinosi. Taigi tiesiog nuolat bandau, ieškau, atrandu, tobulėju. Kažkas jau pasibaigė, atsibodo, nebeįdomu, pasiekiau kažkokias dideles svajones, suvokiau, kad viskas – man tai nebeįdomu, nes tai jau padaryta, vėl ieškau ko nors nauja.

Man gyvenime labai svarbus asmenybės tobulėjimas, nebijojimas keisti profesijas. Dabar labai daug žmonių meta darbus, pradeda savo veiklas, net hobius, tai, ką mėgo vaikystėje, įveiklina. Dažniausiai žmonės, kai jie suauga, būna labai geri tose srityse, kurias mėgo vaikystėje.

O vaikystėje beveik visi mėgome dainuoti, šokti, piešti, vaidinti. Taigi visos šios veiklos ir yra tarsi sugrįžimas prie savo šaknų.

Laima Rekevičienė