Rima Bocisienė: „Būti mama – labai atsakingas pasirinkimas“

Neravų seniūnaitijos seniūnaitė, Druskininkų savivaldybės NVO tarybos pirmininkė, projekto „Kompleksinės paslaugos šeimoms socialinė darbuotoja, vaikų dienos centro „Po vienu stogu“ įkūrėja Rima Bocisienė sako artėjančios Motinos dienos nesureikšminanti. Tačiau patį motinystės jausmą ji vadina dovana ir labai atsakingu pasirinkimu. Sūnų ir dukrą su vyru Giedriumi auginanti moteris juokauja, kad vis dėlto ji yra daugiavaikė mama, nes savo motiniška šiluma ir rūpesčiu dalijasi su bene 20-čia dienos centrą lankančių vaikų.

Rima džiaugiasi, kad drauge su ja veiklose aktyviai dalyvauja sūnus Dominykas ir dukra Emilija / Asmeninio archyvo nuotrauka

Motinos dienos išvakarėse su Rima pasikalbėjome apie motinystę, jos socialinių veiklų gausą ir gyvenimiškas vertybes.

– Rima, ką Jums reiškia būti mama?

– Motinystė man yra labai plati sąvoka, ji susideda iš daugybės detalių. Manau, kad kiekviena mama ją supranta savaip. Man svarbiausi motinystės akcentai – rūpestis, globa. Dar motinystė man yra savęs įprasminimas ir didelė atsakomybė. Buvimas mama yra tai, dėl ko tu gyveni. Juk kiekvienos mamos pagrindinis gyvenimo tikslas – užauginti vaikus ir pasistengti, kad jie taptų gerais žmonėms.

– Koks vaizdinys iškyla prieš akis, kai išgirstate žodžius „gera mama“?

– Gera mama yra ta, kuri pirmiausia rūpinasi savo vaikais, jų neapleidžia. Tik paskui visa kita.

– Dar yra sąvoka „tobula mama“. Ar ji iš viso reali?

– Kiek anksčiau tekdavo susidurti su žiniasklaidoje ar aplinkoje kuriamu tobulos mamos paveikslu. Suprantu, kad nei viena mama nepasieks to menamo tobulumo ir nebus ta „tobula“ mama. Manau todėl, kad mes kiekviena skirtinai viską matome, jaučiame ir suprantame, kiekviena skirtingai auklėjame savo vaikus. Suprantu – tam, kad gerai jausčiausi, kaip mama, tereikia sumažinti keliamus lūkesčius sau ir vaikams, tuomet viskas tampa aiškiau, ramiau ir stabiliau.

Rima stengiasi, kad kiekviena diena centre „Po vienu stogu“ vaikams būtų naudinga ir įdomi / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Dabar dažnas pastebi, kad vaikai labiau žino savo teises ir nepripažįsta pareigų, nėra pagarbos vyresniesiems, net ir tai pačiai mamai. Vaikai dažniau reikalauja, bet nesupranta, kad ir jie patys turi pareigų, norėdami gauti, turi ir duoti. Kokias pagrindines vertybes savo vaikams stengiatės įskiepyti Jūs?

– Na, iš tikrųjų didelis ir nuolatinis iššūkis būna nustatyti ribas. Ir aš pati turiu kovoti dėl tų ribų, parodyti vaikams, kad jie turi ne tik ir savo teises, bet ir pareigas. Ir bendraudama su savo vaikais aš jiems apie tai nuolat primenu. Man yra priimtinos amžinosios vertybės – pagarba vyresniems, noras padėti silpnesniam. Manau, kad ir vaikai labiausiai pastebi tai, kaip tu pats gyveni, tada tėvai jiems tampa sektinu pavyzdžiu. Taigi tas savo vertybes jiems perduodi natūraliai, matydami, kaip tu gyveni, kaip elgiesi, jie patys tai perima.

Mūsų šeimoje tas mūsų puoselėjamas vertybes vaikai tiesiog perima natūraliai – jie su mumis kartu dalyvauja įvairiose socialinėse veiklose, projektuose, todėl jiems nesvetima socializacija, empatija. Pastebiu, kad jie ir patys perima mūsų gyvenimo būdą. Man atrodo, kad kiekvienoje šeimoje būna taip pat – arba jie auga egoistais, kurie myli tik save ir visko nori tik sau, arba būna supratingi ir jautrūs kitiems. Vaikas mato gyvą pavyzdį – ne tai, ką tu sakai, o tai, kaip tu elgiesi.

Man smagu, kad mano veiklose kartu aktyviai dalyvauja visa šeima. Mano idėjas palaiko ir vyras Giedrius, ir vaikai – Dominykas bei Emilija. Mums visiems tokia veikla labai svarbi.

– Auginate du vaikus, tačiau save vadinate daugiavaike mama. Esate vaikų dienos centro „Po vienu stogu“ vadovė. Kodėl Jums to reikia?

– Man labiausiai norėjosi padėti šį centrą lankantiems vaikams. Esu nebeabejinga jiems, man skauda, aš dėl jų aš išgyvenu, kaip ir dėl savo vaikų. Man rūpi, ar jie pavalgę, ar jie apsirengę, ar jie gerai jaučiasi, ar jie saugūs?

Stengiuosi, kad kiekviena diena vaikų dienos centre „Po vienu stogu“ būtų jiems naudinga ir įdomi. Noriu jiems sukurti jaukią, saugią, žaismingą bei kūrybingą aplinką. Mūsų centro šeima – apie 20 vaikų.

Čia taikomas daugiau ne įstaigos, o šeimos modelis. Džiaugiamės, kad į centrą ateinantys vaikai  puikiai bendrauja, mokosi vieni iš kitų ir jaučiasi gerai. Žinoma, mes nesistengiame bet kokia kaina vaikų perauklėti – mums svarbu pastebėti jų gebėjimus. Daug dėmesio skiriame turiningai popamokinei veiklai.

Bet pirmiausia siekiame vaikams užtikrinti saugią aplinką, kad jie neleistų laiko gatvėje, pavalgytų, paruoštų pamokas ir perimtų teisingas vertybes, matytų gerus pavyzdžius, įvairias gyvenimo spalvas. Norisi įskiepyti viltį, suteikti motyvacijos ir pasitikėjimo savimi, padėti vaikams ir jų šeimoms įveikti gyvenimo sunkumus.

Manau, kad pamatinis dalykas mūsų centre – prasmingas užimtumas. Jiems patinka, kad čia jaučiasi kaip namie. Kartais ir sako, kad mūsų centras jiems – antrieji namai, o aš tarsi jų antroji mama. Tai, žinoma, paglosto širdį. 

Bocisų šeima brangina kartu praleistą laiką, džiaugiasi, kai kartu būna ir dabar ne Lietuvoje gyvenanti Giedriaus dukra Monika (antra iš dešinės)/ Asmeninio archyvo nuotrauka

– Į veiklas įtraukėte visą šeimą?

– Mano vyras Giedrius irgi yra aktyviai įsitraukęs į centro „Po vienu stogu“ veiklas. Labai tuo džiaugiuosi, nes vaikams – ir berniukams, ir mergaitėms –  tikrai reikia gero vyriškumo pavyzdžio.

– O ką Jūsų vaikams suteikia aktyvus dalyvavimas mamos veiklose?

Manau, kad jie visų pirma labiau vertina savo šeimą, kurioje auga ir būna dėkingi už tai, ką turi. Žinoma, jaučiu jų palaikymą, o kartais ir pavydą, kai skiriu daugiau dėmesio kitiems vaikams. 

Bet įdomiausia tai, kad man užsiminus, kad galbūt reikėtų atsisakyti visų veiklų, nes pavargstu, sūnus klausia: „Mama, o tu įsivaizduoji savo gyvenimą be viso šito?“ Vaikai manęs be mano visų socialinių veiklų neįsivaizduoja. Jie viską girdi, mato, čia įžvelgia prasmę, patys prisideda ir man padeda.

– O kokios yra Jūsų gyvenimo pamatinės vertybės? Ką labiausiai vertinate kitame žmoguje, aplinkoje, jų veikloje?

– Labiausiai vertinu atsakingumą, patikimumą, o paskui visa kita. Jeigu žmogus atsakingas, daugelis dalykų išsisprendžia savaime.

– Jūsų, regis, visur pilna – dirbate vaikų dienos centre „Po vienu stogu“, esate Neravų bendruomenės seniūnaitė, projekto „Kompleksinės paslaugos šeimoms socialinė darbuotoja, POLA savanorė, dabar – dar ir Druskininkų NVO tarybos pirmininkė. Kuri iš šių veiklų Jums yra didžiausias iššūkis? Ar jos tiesiog viena kitą papildo?

– Man atrodo, kad visos veiklos viena kitą papildo. Kai atėjau iš verslo į socialinę sritį, tada tai buvo iššūkis, o dabar – viskas pažįstama. Dabar sukuosi socialiniame „burbule“. Viską galima suspėti, tereikia planuoti laiką ir sudėlioti prioritetus.

– Kas suteikia daugiausia jėgų ir įkvėpimo?

– Man smagu, kai mano šeimai sekasi, kad vaikai sveiki. Socialinėje veikloje mane labiausiai įkvepia vaiko pasikeitimas – kai matau, koks vaikas atėjo ir koks jis yra dabar. Tai mane įkvepia tęsti darbus, dar labiau stengtis. Kartais nuleidžiu rankas ir jau svarstau, ar verta viską tęsti, bet tada pamatai, kaip koks vienas žmogutis dėl tavo pastangų visiškai pasikeitė, keičiasi ir jo gyvenimas, matomi pokyčiai ir jo šeimoje. Tai suteikia naujų jėgų, įprasmina tavo pastangas. Tada supranti, kad ne veltui eikvojai savo laiką , stengeisi dėl to vaiko ir jo šeimos gerovės.

– Ar yra vaikų, kurių gyvenime buvote svarbus žmogus – antroji mama, pas kurią jie, išėję iš dienos centro, sugrįžta ir sako: „Ačiū, Rima“?

– Yra jau užaugusių vaikų, vyresnių, kurie buvo pakankamai sunkaus elgesio. Jie vis grįžta, aplanko, pasisvečiuoja. Širdis džiaugiasi, kad jie stojasi, keliasi, nesuka šunkeliais, o stengiasi gyventi visavertį ir įdomų gyvenimą.

– Ar tokią veiklią, labai aktyvią mamą ir žmoną šeima palepina? Gal stengiasi pavaduoti buityje?

– Tiesą pasakius, aš stengiuosi skirti laiko poilsiui, nes žinau – jeigu neskirčiau, tai nesugebėčiau visko įgyvendinti. Mūsų šeimoje visus darbus esame pasiskirstę tolygiai, kad man nereikėtų laikyti visų keturių kampų. Visi žino, kas kurį kampą laiko.

– Veiklų Jūsų gyvenime tikrai daug. Ar lieka laiko laisvalaikiui, kad galėtumėte sau leisti nuo visko atsipalaiduoti?

– Mūsų šeima tikrai brangina kartu praleistą laiką ir stengiamės laisvalaikiu būti drauge. Man brangus laikas su vaikais, išvykos su šeima. Labai saugau šitą mūsų erdvę. Vakarus stengiuosi praleisti su šeima, skirti laiko vaikams, nes būtent jie yra mano didžiausias prioritetas. Visa diena gali būti skirta socialinei veiklai, bet vakaras – būtinai šeimai.

– Ar Druskininkų privalumais – SPA, gydomosiomis procedūromis, renginiais – yra laiko pasilepinti?

– Druskininkuose vyksta daug renginių, nespėju visuose dalyvauti. Man norisi leisti laiką namuose su šeima. Daugiau palepinu save SPA malonumais bei grožėdamasi miesto gamtovaizdžiu.

– Kokia yra didžiausia Jūsų, kaip mamos, svajonė?

– Kaip mama, noriu, kad mano vaikai užaugtų gerais žmonėmis, kad jiems gyvenime sektųsi, kad jie pasiektų savo svajonių. Noriu ramia sąžine išleisti juos į gyvenimą, žinodama, kad aš, kaip mama, padariau viską, ką dėl jų galėjau padaryti. Kad jie po to galėtų drąsiai gyventi ir kurti savo gyvenimą. Kad žinočiau, jog sudėjau jiems teisingus pamatus.

Be abejo, yra tobulesnių mamų už mane, bet man svarbu žinoti, kad padariau viską, jog jiems būtų gerai.  Taip, kaip aš suprantu, kiek galiu ir pajėgiu.

– O kaip dėl visų vaikų, su kuriais tenka dirbti socialinėje srityje?

– Tikrai dėl jų aš džiaugiuosi, kai jiems viskas gerai klostosi. Kartais man atrodo, kad aš juos per daug lepinu. Įdomu, kad ir jie tai pripažįsta.

Suprantu, jog svarbiausia, kad jie patys suvoktų – visko turi siekti patys – niekas nepadės ir už juos nepadarys. Aš apie tai jiems nuolat primenu.

Jeigu nori gražiai gyventi, džiaugtis gyvenimu, pasirinkti reikia jau šiandien. Su didžiausiu džiaugsmu laukiu, kai jie pabaigs mokyklas, sieks išsimokslinimo, rūpinsis karjera ir geresniu gyvenimu. Svarbiausia, kad neatsidurtų gyvenimo „duobėse“ ar pašalpų prašytojų gretose ir žinotų, jog patys yra atsakingi už savo gyvenimus.

– O apie ką pati pasvajojate?

– Net nežinau, ko man dar reikėtų norėti, nes jau dabar gyvenu savo svajonėse. Su vyru sakome – esame laimingi dėl to, ką turime. Žinoma, aš turiu visokių minčių, idėjų bei socialinių planų, kuriuos norėčiau ateityje įgyvendinti. Suprantu, kad gyvenimo grožis atsiskleidžia tuomet, kai prisidedi prie kitų laimės ir gerovės.

Laima Rekevičienė