„Malūno kalvės“ įkūrėjas J. Kavaliauskas: „Svajokite atsakingai, nes svajonės pildosi!“

Visai šalia Leipalingio per nepilnus metus atsirado išskirtinė vieta – „Malūno kalvė“, kurioje galima apžiūrėti Lietuvos ir užsienio kalvių metalo skulptūras, senuosius kalvystės ir buities įrenginius, įvairius ūkio padargus bei į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos kalviškosios kryždirbystės dirbinių – saulučių – kolekciją.

J. Kavaliauskas pastatė vandens malūną, kuris ne tik puošia sodybą, bet ir džiugina atvykstančius svečius/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Prie vartų sutinkame ir „Malūno kalvės“ įkūrėją, bene vienintelį Druskininkų krašte praktikuojantį kalvį Juozą Kavaliauską, iš karto taip įtaigiai pradedantį pasakoti būtas ir nebūtas istorijas, kad nejučiomis imame jomis visomis tikėti. Jis pirmiausia parodo dirbtiniame upelyje „apgyvendintus“ geležinius žalčiukus, varles ir vėžliukus. Po to veda į savo pastatytą vandens malūną, kuriame demonstruoja atkurtą ir senovinę metalo apdirbimo įrangą. „Gaila, kad neatvažiavot pavasarį, kai sodyboje esančios kalvelės pražysta čiobreliais, kai veikia mano gyvenimo moters Ingridos „Sodininkės namelis“, – vėjuotą rudens dieną „Mano Druskininkai“ žurnalistų sulaukęs sako šeimininkas, su kuriuo kalbėjomės apie unikalų jo projektą, Lietuvos kalvystės ir metalo gavybos istoriją, kalvystės meną ir Leipalingio krašto unikalumą.

– Sunku patikėti, kad dar prieš tris su puse metų šioje vietoje, kur dabar įrengta Jūsų sodyba su unikaliąja „Malūno kalve“, buvo šienaujama pieva su besiganančiomis karvutėmis… Tai kaip ta Jūsų svajonė apie „Malūno kalvę“ tapo realybe?

– Čia ir praėjusį kovą dar nieko nebuvo. Nemaniau, kad mano svajonė gali išsipildyti. Jei ne karantinas, taip greitai nebūtų pavykę jos realizuoti. O per pandemiją niekur nereikėjo eiti iš namų. Net nereikėjo sukti galvos dėl statybinių medžiagų – jas tiesiog atveždavo į namus… Taigi apie svajones reikia šnekėti labai atsakingai. Pradedu svajoti, ir viskas pildosi greičiau nei maniau.

Kažkada Druskininkų kultūros centras prieš Velykas organizuodavo tokias „Auksinių kiaušinių“ nominacijas. Tada už savo metų svajonę – pastatyti malūną – buvau apdovanotas tuo kiaušiniu. O ne vienerius metus širdyje nešiota svajonė pradėjo pildytis, kai prieš penketą metų nusipirkome sklypą Leipalingio kaime. Tada su žmona Ingrida nusprendėme čia statyti vandens malūną, kuris ne tik papuoštų mūsų sodybą, bet ir džiugintų atvykstančius svečius. Svajojome labai rimtai, ir labai rimtai pavyko.

– Negalima nesižavėti viskuo, ką sukūrė talentingas kalvis Juozas. Juk beveik viskas sukurta Jūsų rankomis…

– Na, tikrai daug teko pačiam padaryti, bet neapsiėjau ir be kitų žmonių pagalbos. Buvo daug reikalų.

Leipalingio kaime rasti archeologiniai artefaktai – gargažės – aiškiai įrodo, kad šiose vietose būta daug geležies liejyklų. Jose maždaug prieš 1000 metų buvo liejama geležis.

– Ko gero, tai, kad čia, kur būta geležies klodų, įsikūrė kalvis Juozas, nėra sutapimas?

– Na, žinovai sakė, kad mano kalvė pastatyta istorinėje vietoje, kurioje užkoduoti geležies klodai. Tai dar labiau paskatino įsirengti ne tik kalvio dirbtuves, bet ir įkurti įdomią lankytiną vietą Druskininkų savivaldybėje.

– Apžiūrint Jūsų sodybos ekspoziciją, ko gero, galima mokytis kalvystės istorijos? Jūsų sodyboje galima rasti labai archajiškų arba atstatytų kalvystės padargų. Yra ir unikalus kalvio aparatas, vienintelis toks veikiantis šalyje.

– Lankytojams kalvystės istoriją šiek tiek ir pasakoju. Pirmas rašytinis šaltinis, kuris mini kalvystę, yra Biblijos Pradžios knygos 4 skyrius, kur 22 eilutėje parašyta apie kalvį Tubal Kainą, kuris gamino visokius įrankius iš vario ir geležies. Tai – pati žmonijos pradžia. Ir jau minima kalvystė!

„Malūno kalvėje“ įrengtas plaktas, mano manymu, panašaus veikimo principo, koks buvo senajame malūne prie Seiros upės, šalia Leipalingio miestelio. Senovėje panašiuose vandens malūnuose ne miltus maldavo, o liedavo ir apdirbdavo geležį. Turiu 1927 metų ir vėlesnius žemėlapius, kuriuose parodyta, kad tuo metu vandens malūnas prie Seiros vis dar veikė.

Nusprendėme, kad reikėtų kažkaip atgaivinti kalvystės istoriją ir atkurti veikiančius vandens malūno rato sukamus mechanizmus. Čia esantis unikalus kalvės plaktas yra sukonstruotas, remiantis senaisiais brėžiniais ir pritaikytas tik šiai „Malūno kalvei“. Senovėje tokių plaktukų, veikiančių nuo vandens sukamo rato, Lietuvoje buvo daug, bet nėra išlikę. Mano žiniomis, Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje tokių veikiančių mechanizmų dar yra, nes ten jie prižiūrimi, be to, jų nepalietė sovietmetis.

– Kaip eksponatai atkeliauja į Jūsų sodybą?

– Kai pradėjau rinkti viską, kas su geležimi susiję, malūno dar nebuvo. Daug eksponatų atsivežta ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių. „Malūno kalvės“ įrankių ir mechanizmų ekspozicija nuolat papildoma, taigi laukia naujas iššūkis – įrengti erdvę, kurioje būtų galima sutalpinti visus unikalius eksponatus.

– Jūsų ekspozicija pildosi ir funkcionaliais daiktais. Žmonės, kurie atvažiuoja, gali pamatyti gyvai, kam tas daiktas reikalingas.

– Nemanykite, kad renku viską atsitiktinai. Tie daiktai turi paskirtį. Pavyzdžiui, dvirankių pjūklų „Draugystė 2“ kolekcija, tokiais mano tėtis pats pjaudavo malkas. Sukaupta daug įvairių metalinių įrankių ir mechanizmų, apie jų paskirtį pasakojame lankytojams.

– Žmonės pas jus važiuoja iš smalsumo, nes ne kiekvienas yra matęs besidarbuojantį kalvį, juo labiau tokį, kuris naudojasi senovine įranga ir pasakoja neįtikimas istorijas.

– Čia Jotvingių žemė. Apie jotvingius ir jų gyvenimą išlikę labai mažai informacijos, o istorinės medžiagos beveik nėra. Kaip jau sakiau, šalia „Malūno kalvės“ teka upė Bilsinyčia. Pasak kalbininko Zigmo Zinkevičiaus, šios upės pavadinimas kilęs nuo žodžio „bilsmas, bildesys“ – nuo to, kad čia kadaise buvo kalama geležis. Jotvingių laikais Bilsinyčia juosė Černiauskų piliakalnį, kurio teritorijoje rasta daug geležies liejimo ir apdirbimo įrodymų. Nemažai šio krašto hidronimų turi sąsajas su geležies apdirbimu ar kalvyste. Pavyzdžiui, ežero Aviris pavadinimas, išvertus iš jotvingių kalbos, reiškia „kalta karšta geležis“. Netoliese esantis Degėsių kaimas savo pavadinimą galimai įgavo dėl degamos medžio anglies, naudojamos kalvystėje.

O ir žodis Lietuva, pagal Juozo Kavaliausko teoriją, kilęs nuo senųjų lietuvių genčių, kurie lietuviais buvo vadinami dėl to, kad liejo geležį.

– Tai „Malūno kalvės“ paskirtis – kiek įmanoma, perteikti ir tą jotvingių krašto istoriją?

– Taip, jotvingiai viena iš paslaptingiausių baltų genčių, todėl apie juos pasakojamos istorijos – pilnos paslapčių ir legendų. Kai kurias iš jų galima išgirsti, atvykus į „Malūno kalvę“.

– O ką šiuo metu galima rasti „Malūno kalvėje“? Ką rodote atvykusiems vaikams ir suaugusiems lankytojams?

– Kalvystė – vienas senoviškiausių ir gilias tradicijas turintis amatas mūsų šalyje. Lankytojai sužino Lietuvos kalvystės ir metalo gavybos istoriją, aš pristatau vandens malūne atkurtos senovinės metalo apdirbimo įrangos veikimo procesą, supažindinu su įvairiais kalvystės ir buities – taikomojo metalo įrankiais bei įrenginiais, ūkio padargais, unikalia kalviškosios kryždirbystės tradicija ir pristatau memorialinių paminklų viršūnių („saulučių“) kolekciją. Rengiame pažintines ekskursijas bei kalvystės amato edukacijas vaikams ir suaugusiems. „Kožnas savo laimės kalvis“ – taip pavadinta mano vedama kalvystės edukacija, kurioje dalyviai praktiškai išbando šio darbo procesą ir kartu manimi kala „laimės pasagą“. Vaikams siūlome įvairias atrakcijas ir žaidimus – pasagų ar aksčių mėtymą, vinių kalimą ir kitas.

– Visos sodybos aplinkoje labai draugauja medis, akmuo ir metalas.

– Akmuo yra nepaprastai gražus Dievo kūrinys. Tūkstantmečius gulėdamas saulėje, jis neišblunka ir nepakeičia savo savybių. Kai pradėjome kurtis, čia buvo keli akmenukai. Norėdami sukurti išskirtinę „Malūno kalvės“ aplinką, ją puošėme įvairių dydžių ir formų akmenimis. Akmenis rinkdavome visur, kur rasdavome, ir veždavomės į namus. Ne vieną akmenį padovanojo ir draugai bei pažįstami.

– Juokavote, kad Jūsų eksponatus saugo ne tik apsaugos tarnyba, bet ir UNESCO. Čia ne tik Jūsų sukurti darbai, bet ir kolegų, sukurti kalvystės plenerų metu.

– Sodybos erdvėse eksponuojama mano paties ir draugų kalvių dovanotos metalo skulptūros, taip pat memorialinių paminklų viršūnių („saulučių“) kolekcija. Kalviškosios kryždirbystės tradicija įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, todėl ir juokauju, kad minėta organizacija saugo eksponatus.

– Pavadinimas „Malūno kalvė“ gimė dėl to, kad čia veikia originalus vandens malūnas?

– Nors iš tikrųjų malūnas dažniausiai siejamas su miltais, savąjį mes irgi taip pavadinome. Ir mūsiškis nuolat mala, tik ne miltus. Jis suka kalvystės mechanizmus.

– Kokią idėją Jums norisi greičiausiai realizuoti?

– Praktiškai visos idėjos labai aiškiai susidėlioja, belieka jas tik įgyvendinti. Jau subrandinta „Geležies kelio“ idėja.

– Ir tai pavyksta, nes esate tikrai auksinių rankų meistras.

– Aš, kaip ir daugelis žmonių, ne visada pasitikiu savo jėgomis. Kai sužinojau, kad išvertus iš hebrajų kalbos mano vardą – Juozas – į lietuvių kalbą, tai reiškia „Dievas dar pridės“, supratau, kad man ne tik Dievo duota, bet dar ir drėbtelėta. Anksčiau man nepatiko tas vardas, bet, kai suaugau, supratau – tai apie mane.

– Ar visas Jūsų idėjas palaiko antroji pusė?

– Jeigu ne mano žmona Ingrida, nebūtų prasmės kažką daryti. Kur du žmonės susitaria ir sutarimu neabejoja savo širdyje, jiems būtinai pasiseka.

– Kuo iš to, kas čia padaryta, labiausiai didžiuojatės?

– Labiausiai didžiuojasi, kad mes su Ingrida turime bendrus planus ir sutariame. Kad ji dažnai man pritaria. Žinoma, pasiginčijame. Bet ginčai ir turi vykti, kad išaiškėtų, ko mums labiausiai reikia arba nereikia.

– Niekada nesigailėjote, kad tapote kalviu?

– Tikrai nesigailėjau, nes kalvystė yra plačiausiai visas gyvenimo sritis apimantis amatas.

– Kuriais savo kūriniais labiausiai džiaugiatės ir didžiuojatės?

– Neišskirčiau nei vieno savo kūrinio kaip paties geriausio, jie visi yra unikalūs ir saviti. Ryškiausi monumentalieji mano kalvystės darbai praturtina Druskininkų savivaldybės viešąsias erdves. Leipalingio miestelio centre pastatyta Leipalingio herbą simbolizuojanti „Liepa“, Jovaišių bendruomenės namų fasadą puošia pano „Vilkė“, Viečiūnų gyvenvietės centre į dangų stiebiasi kinetinė kompozicija „Vėjas“, o atvykstančiuosius į Grūto kaimą pasitinka monumentali skulptūra „Saulės vartai“ su kalviška kinetine viršūne.

– „Malūno kalvės“ durys atviros visiems, kas nori pamatyti kalvystės istoriją?

– Džiaugiamės, kad žmonės domisi, sulaukiame svečių iš visos Lietuvos – ir vaikų, ir suaugusiųjų.

Suaugusieji labiau domisi istorija, o vaikams smagiausia kokį kalaviją palaikyti.

– Kokia Jūsų svajonė, susijusi su tuo, ką čia jau sukūrėte?

– Norėčiau, kad kiekvienas, apsilankęs „Malūno kalvėje“, išsineštų neišdildomus įspūdžius ir būtų palaimintas drąsiai svajoti, nes svajonės pildosi.

Laima Rekevičienė