Karo pabėgėlės Julia ir Karina: „Druskininkuose jaučiamės saugiai, tik labai neramu dėl artimųjų Ukrainoje“
Mes visi Lietuvoje atidžiai ir su nerimu sekame, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje. Džiaugiamės ukrainiečių pergalėmis, žavimės jų patriotizmu, baisimės sugriautų miestų ir nuo karo bėgančių žmonių vaizdais. Visa tai – virtualu: iš informacinių pranešimų, nufilmuotų vaizdų. Tačiau tikrasis karo baisumas ir ukrainiečių tautos tragedija įgauna visai kitą prasmę, kai apie tai pasakoja karo siaubą išgyvenę žmonės, kurie šiuo metu surado ramybės salą Lietuvoje, Druskininkuose.
Jau beveik savaitę Druskininkuose gyvena dvi nuo karo siaubo pabėgusios ukrainietės – Julia ir Karina, jaunos moterys su savo mažamečiais vaikais/Roberto Kisieliaus nuotrauka
Jau beveik savaitę Druskininkuose gyvena dvi ukrainietės, jaunos moterys su savo mažamečiais vaikais. Šeši pabėgėliai – dvi mamos ir keturi jų vaikai – surado ramybę ir saugumą vienoje iš Druskininkų sanatorijų.
Karo baisumus ir varginančią pabėgėlių dalią išgyvenusios Karina ir Julia, atvykusios iš šalia Kijevo esančio Borodiankos miesto, sutiko papasakoti apie karo pradžią, pasidalinti savo atvykimo į Lietuvą istorija.
Karina ir Julija – beveik bendraamžės. Jos gyveno tame pačiame, keliolikos tūkstančių gyventojų, Borodiankos mieste, esančiame apie 50 kilometrų nuo Kijevo. Karina turi buhalterės kvalifikaciją, o Julia – medicinos sesuo.
Nors moterys gyveno tame pačiame mieste, jos iki karo tiesiogiai nebuvo pažįstamos, susipažino vėliau, kai apsisprendė su vaikais bėgti į Lietuvą.
– Karina, kada išvažiavote iš namų Borodiankoje?
– Iš namų išvykome šeštadienį, vasario 27 dieną. Reikėjo nuvažiuoti iki Lenkijos sienos, tada ją pervažiuoti, o paskui per Lenkiją patraukėme į Lietuvą. Su vaikais keliavome dvi paras. Vyras pasiliko Ukrainoje. Jis yra ne karo prievolininkas, nes nuo vaikystės turi negalią, todėl negali tarnauti kariuomenėje. Tačiau jis nusprendė, jog kitais būdais prisidės prie tėvynės gynybos. Kadangi jis gerai žino kelių tinklą aplink Kijevą, tai dabar padeda kariuomenei – vežioja krovinius, žmones, atlieka kitus būtinus darbus.
Šalia Kijevo esantis Borodiankos miestas po rusų atakų virto griuvėsiais/Viešai skelbiama nuotrauka
– Koks Jūsų gyvenimas buvo taikos metu?
– Gyvenome gerai – dukra lankė mokyklą, sūnus vaikų darželį, o aš dirbau medienos gaminių fabrike.
– Kokia buvo pirmoji karo diena?
– Rytą, kai prasidėjo karas, aš buvau susiruošusi į darbą. Tada močiutė man ir sako: „Kur tu eini, juk prasidėjo karas, ar žinai, kad Kijevą pradėjo bombarduoti?“ Pasirodo, jai paskambino Kijeve gyvenanti mano mama ir apie viską papasakojo. Pas mus tą rytą buvo tylu, bet paskui pradėjome gauti informaciją, kad jau įvesta karinė padėtis – visoje šalyje. Tada prasidėjo panika, žmonės bėgo į parduotuves ir viską pirko. Dienos pabaigoje visos parduotuvės jau buvo tuščios. Mes dar nežinojome visos tiesos apie užpuolimo mastą, gaudėme informaciją iš įvairių šaltinių. O informacija buvo prieštaringa – Kijevas didelis, todėl vienoje jo dalyje vyko sprogimai, o kitoje buvo ramu. Nežinojome, kam reikia ruoštis, kas bus toliau.
Pradėjome ruoštis galimoms priešų atakoms. Tie, kas gyveno aukštutiniuose namų aukštuose, persikėlė pas tuos žmones, kurie gyveno pirmuosiuose aukštuose, kad, prasidėjus bombardavimams, būtų galima kuo greičiau pasiekti rūsį ir ten pasislėpti.
– Karina, kaip nusprendėte, kad reikia išvažiuoti iš Ukrainos, juk nemažai Jūsų draugų ten pasilikę iki šiol?
– Mūsų mama yra daug dirbusi užsienyje, todėl turėjo daug pažįstamų ir Baltarusijoje, ir Lietuvoje. Mamos žemietė gyvena Alytaus rajone. Kai jos buvo mažos, labai artimai draugaudavo, ten kartu vasarodavo. Kai prasidėjo karas, ta moteris iš Alytaus pradėjo rašyti mamai, kad atvažiuotume į Lietuvą. Mes dar nelabai supratome, kas pas mus vyksta, o Lietuva jau viską žinojo apie karo apimtis ir pavojus.
Tada mama man pasakė, kad turime važiuoti į Lietuvą. Susirinkome daiktus ir svarstėme, ką daryti. Mums buvo pasakyta, kad po penkių valandų mūsų miestelyje bus rusai, todėl reikėjo apsispręsti, ar skubiai išvažiuoti, ar ruoštis gyvenimui rūsyje. Mes apsisprendėme išvažiuoti. Pasirodė, kad tai nebus taip lengva, nes trūko benzino. Išvažiavome. Kelionė buvo ilga, bet sėkminga. Prie Ukrainos – Lenkijos sienos mus pasitiko savanoriai, kurie atvežė iki Lietuvos. Spėjome išvažuoti, nes labai greitai mūsų mieste atsirado rusai ir čečėnai. Nors mūsų vyrai bandė ginti miestą, tačiau okupantų buvo daug, ir jie buvo labai žiaurūs.
– Julia, o koks buvo Jūsų šeimos kelias iki Lietuvos?
– Iki Lenkijos sienos mes važiavome savo automobiliu. Bijojome važiuoti tiesiausiu keliu, todėl sukome per Lucką, prisidėjo kelios papildomos valandos. Labai bijojome dėl vaikų, nes buvome girdėję, kad rusų kareiviai yra sušaudę ne vieną pabėgėlių šeimą. Todėl vaikus vežėme, uždarę automobilio bagažinėje. Kai pasiekėme sieną, vyras mane su vaikais paliko, o pats sugrįžo kovoti prieš okupantus. Pasienyje teko laukti daugybę valandų.
Pakeliui, susitikome su Karinos šeima ir kartu pasiekėme Lietuvą. Dievas mums padėjo laimingai atvykti į Druskininkus. Kai dabar bendrauju su Ukrainoje likusiais kolegomis – gydytojais, seselėmis, tai jie stebisi ir džiaugiasi tuo, kad sėkmingai atvykome į Jūsų šalį.
– Karina, Julia, ar jau kiek nors nusiraminote?
– Dvi dienas, atvykę čia, mes labai jaudinomės, galvojome apie saviškius, pasilikusius ten. Dabar su jais susisiekėme, jie sveiki ir gyvi, tai mums ramiau. Čia ramu, jokio karo, bandome atsigauti, tačiau vis dar gąsdina įvairūs išgirsti garsai.
Dabar gauname informacijos, kad mūšiai vėl tapo intensyvesni. Šiuo metu mūsų miestelyje siautėja rusai ir čečėnai, gavome vaizdo įrašų apie jų siaubingą elgesį. Atrodo, kad čėčėnams karas tapo pramoga – jie telefonais filmuoja žiaurius vaizdus, kai, pasileidę savo rytietišką muziką, laužo mūsų žmonėms rankas, kankina, žagina moteris. Tai labai baisu!
Žmonės toliau evakuojami, Lenkiją pasiekti dabar jiems padeda savanoriai. Daug mūsų giminaičių pasiliko Ukrainoje, žmonės dalijasi informacija, kam ir kuo reikia padėti. Kai pagalvoji, kad išvykai į kitą šalį, o tavo namuose vyksta karas, tai labai liūdna ir baisu. Gelbsti tik tikėjimas, kad viskas bus gerai, kad mes nugalėsim.
Julia ir Karina džiaugiasi, kad jų vaikai nematė tikrų atakų, todėl tie baisūs vaizdai gal neliks jų atmintyje/Roberto Kisieliaus nuotrauka
– Julia ir Karina, ar Druskininkuose Jūs pirmą kartą?
– Mes ir Lietuvoje dar tik pirmą kartą. Nebuvome iki tol išvažiavusios iš Ukrainos, keliavome tik po savo šalį.
– Kaip vertinate Ukrainos prezidentą Volodimirą Zelenskį?
– Jis yra puikus šalies vadovas. Gal jis nėra labai reprezentatyvios išvaizdos, gal kai kas jį vertina pagal nuotraukas, bet tai, kaip jis elgiasi šioje dramatiškoje situacijoje, mus visus įkvepia kovoti už Ukrainą!
– Kaip Jūsų vaikai išgyvena šią situaciją?
– Jie mažai supranta, kas iš tikro vyksta, per daug nepergyvena. Gerai, kad mūsų vaikai nematė tikrų atakų, todėl tie baisūs vaizdai gal neliks jų atmintyje. Julijos mažoji dukra, kai kur nors pamato Putino atvaizdą, sako: „Blogas dėdė“.
– Julia, ar prieš karo pradžią buvo ženklų, kad rusai puls?
–Taip, buvo neramių ženklų. Iš dronų buvo mėtomi siųstuvai, kurie šlykščiai vibruodavo. Mūsų vyrai sulaikė keletą benamių, kurie dėliojo tam tikrose vietose prietaisus, nurodančius okupantams, kurias vietas reikia bombarduoti. Baisiausia tai, kad tie benamiai ir asocialūs žmonės tai darydavo už menkus grašius. Virš miesto skraidydavo rusų malūnsparniai, tai mes iškart apie tai pranešdavome savo policijai. Atsirado keistai ukrainietiškai, su specifiniu akcentu, kalbančių žmonių, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo rusų pasiųsti provokatoriai.
– Ar dabar jaučiatės saugiai?
– Fiziškai ilsimės, bet iš esmės labai neramu. Dieną jaučiamės ramiau, turime visokių užsiėmimų, negalvojame apie karą. Pasidaro baisu, jei negalime susiekti su saviškiais. Labai norisi, kad mūsų artimieji irgi čia atvažiuotų. Mūsų miestelis dabar sugriautas, Julios namai tapo griuvėsiais.
Kai nežinai, kas ten vyksta, tada stengiesi būti ramus, bet kankina sapnai, atsiminimai. Esame dėkingos Lietuvai už paramą, supratimą ir palaikymą, už tai, kad jaučiame tvirtą lietuvių pagalbos ranką. Tikime, kad sugrįšime į savo namus, į Ukrainą, kuri tikrai atsilaikys.
– Slava Ukraini!
– Heroyam slava!
Laimutis Genys