„Decima“ 35-ių metų jubiliejiniame koncerte – išskirtinės, šokiu pasakojamos istorijos

R. Dvorkinienės vadovaujama šiuolaikinio šokio studija „Decima“ gyvuoja jau 35-erius metus / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Šiuolaikinio šokio studijos „Decima“ 35-ių metų jubiliejui skirtas koncertas „Kuždėk gyvenimą“ praėjusį šeštadienį į „Eglės sanatorijos“ koncertų salę sukvietė šio kolektyvo esamus ir buvusius narius, bičiulius bei kūrybos gerbėjus.

„35-eri metai – tai daug ar mažai? Iš žmogiškos perspektyvos – daug, iš egzistencinės – greičiausiai tai lašelis jūroje, nes kūrybai ribų nėra, nes menas nugali laiką“, – kalbėjo renginio vedėjas, buvęs „Decimos“ narys Ugnius Mickevičius, palinkėjęs visiems kuo ilgiau išlikti užburtiems šokio magijos, mėgautis muzika, judesiu, kūno kalba.

„Jeigu iš manęs atimtų balsą – kuo gi bedainuočiau? Jei iš manęs akis atimtų – kaipgi lietų pamatyčiau? Jeigu iš manęs atimtų kūną – kaipgi šokyje paskęsčiau, kuždėdama gyvenimą?“, – į susirinkusiuosius prabilo „Decimos“ vadovė Rūta Dvorkinienė, tą vakarą renginio dalyviams padovanojusi įspūdingą savo kolektyvo šokėjų pasirodymą.

Sveikinimo žodį „Decimai“ 35-ojo jubiliejaus proga tarė ir Druskininkų savivaldybės vicemeras Simonas Kazakevičius, kuris, pasirodo, irgi buvo šio kolektyvo narys.

„Nuostabus vakaras ir puikūs šokėjų pasirodymai! Negaliu patikėti, kad šiam kolektyvui jau 35-eri metai. Didelė pagarba, miela vadove, kad šitiek metų buriate šią šokių studiją, kuriate ir džiuginate tokiais nuostabiais šokių pastatymais. Man šis kolektyvas irgi labai brangus, nes, kai mokiausi mokykloje, jame man taip pat yra tekę šokti. Prisimenu išvykas, stovyklas Šventojoje, tą rytinį krosą pajūryje ir maudynes šaltoje jūroje, visas mūsų išdaigas. Miela vadove, linkiu Jums tą ugnelę širdyje laikyti dar ilgai, vis suburti puikų kolektyvą, kuris džiugintų mūsų širdis savo pasirodymais. Su gražiu jubiliejumi!“, – sveikindamas „Decimą“ ir įteikdamas savivaldybės mero R. Malinausko padėką, kalbėjo S. Kazakevičius.

Jau 35-erius metus gyvuojančios „Decimos“ vadovei R. Dvorkinienei padėkojo šokėjos ir jų tėveliai. Kaip ir kasmet, per baigiamąjį sezono koncertą, su „Decima“ atsisveikino abiturientės.

Tą vakarą buvo ir labai jautrus momentas – šokis, skirtas praėjusią vasarą į Amžinybę išėjusios buvusios „Decimos“ šokėjos Jovitos Večkytės atminimui.

„Taip gražiai žydi alyvos, toks kaitrus gegužis, ir taip svaigina širdį žinojimas, kad grožis – amžinas, cikliškas, niekad nesibaigiantis.

Ir ūmai juodas debesis žydroje padangėje ima pilti ne pavasarinį lietų, ne žiedus, o ledus. Ir pravirksta žolė, ir atsidūsta žemė… Nei mes, nei Dievas nepajėgūs juodo debesies suvaldyti, išblaškyti, patraukti. Mes tik atminty teturime žmogų, šokėją, dukrą, draugę, jaunystės lietų, kurios nėra. Jovitos prisiminimui vadovės Rūtos sukurtas šokis tebūna mūsų visų linkėjimas dangui, iš kurio, tikiu, dabar į mus žvelgia mielos merginos akys“, – pristatydamas šokį, kalbėjo renginio vedėjas Ugnius.

Visą vakarą žiūrovai neslėpė savo susižavėjimo, stebėdami „Decimos“ šokėjų sukurtus mažus spektaklius, jų perteikiamas išskirtines istorijas, pasakojamas šokiu ir paliečiančias kiekvieno širdį.

Su šiuolaikinio šokio studijos vadove R. Dvorkiniene po renginio pasikalbėjome apie muzikos ir šokio svarbą jos gyvenime, įsimintinas „Decimos“ gyvavimo akimirkas ir svajones.

– Rūta, ar prieš 35 metus, kai „Decima“ pradėjo žengti pirmuosius žingsnius, galėjote įsivaizduoti, kad kolektyvas taip ilgai gyvuos ir bus tiek daug norinčiųjų jame šokti?

– Tikrai nesitikėjau. Pradėjau dirbti su 15 merginų. Labai smagu, kad viena iš jų – Akvilė Vitkauskė – šoka iki šiol. Ir jos dukra dabar šoka „Decimoje“. Prisimenu visas pirmąsias šokėjas, nes jos buvo labai stiprios. Ir tada tikrai nesitikėjau, kad gyvuosime tiek dešimtmečių ir kad čia šoks tiek daug šokėjų.

Man labai smagu, kad į jubiliejinį renginį pasveikinti atėjo ir gražiais prisiminimais pasidalijo Druskininkų savivaldybės vicemeras Simonas Kazakevičius, kuris irgi yra šokęs „Decimoje“. Gal du metus studijoje šoko ir aštuoni vaikinai. Deja, vaikinai pas mus neužsibūdavo, nes jiems sunku, tai yra nuolatinis darbas. Bet man su jais buvo labai įdomu dirbti.

– Kas per tuos trisdešimt penkerius metus labiausiai įsirėžė į atmintį?

– Mane labiausiai stebina mūsų visų bendrystė. Į jubiliejinį koncertą suvažiavo žmonės iš labai toli. Specialiai į renginį iš Airijos, Anglijos atskrido merginos, kurios „Decimoje“ šoko daugiau kaip prieš 20 metų.

Kai susitinkame, mes visada bendraujame kaip draugės. Jos gali kreiptis į mane vardu, aš pažįstu jų šeimas. Žinau visas jų sėkmes ir nesėkmes. Mane tai labiausiai džiugina.

Žinoma, būta pačių įvairiausių konkursų, kuriuose dalyvavome. Labai įsimintinas buvo prieš 17 metų surengtas tarptautinis konkursas „Lietaus žydėjimas“ „Siemens“ arenoje, kurį vertino tarptautinio lygio šokėjai, choreografai. Tada mes laimėjome antrą vietą. Tai buvo pirmas tarptautinis konkursas, kuriame dalyvavome, be abejo, jis buvo įsimintinas.

Įsiminė ir dalyvavimas pirmajame Lietuvos televizijos projekte vaikams ir jaunimui „Mažųjų žvaigždžių valanda“ (dabar „Talentų šou“), kuriame studija „Decima“ su šokiu „Dzen dzen“ iškovojo nugalėtojų titulą. Šis laimėjimas mums suteikė labai daug motyvacijos judėti į priekį.

– O vėliau būta dar daugybė konkursų, kuriuose skynėte laurus?

– Iš tiesų pergales skaičiuojame dešimtimis. Jau net nežinau, kur dėti visus tuos diplomus ir taures. Būtų labai smagu, jei mes, kaip ir dauguma šokių kolektyvų, turėtume savo salę ir ten galėtume iškabinti visus savo trofėjus. diplomus. Aš iš pradžių mėginau viską išeksponuoti savo namuose, bet pritrūko vietos – visos mano didžiojo kambario sienos buvo nukabintos diplomais. Tada juos nuėmiau, sudėjau į įmautes, segtuvus, visa tai ten dabar ir guli. O kalbant apie nugalėtojų taures, svarstau – kam jos dabar reikalingos? Dabar jomis dar pasidžiaugiu aš pati. Ir visada labai gerai prisimenu šviesaus atminimo kolegės Erikos Skrėliūnienės žodžius. Ji manęs visada klausdavo: „Kam tau viso to reikia?“. Ir tik po jos mirties aš supratau, kad, ko gero, man pačiai to reikia. Nes, kai tu kuri, norisi išsakyti, ką tau skauda, kas vyksta su tavimi. Dėl to ir gimsta įvairūs projektai, kurie ilgą laiką buvo kuriami pagal Erikos scenarijus. Ir jie buvo kuriami ne dėl kitų žmonių, o dėl savęs. Bet tai aš supratau tik po Erikos išėjimo, kai nebeliko su kuo kurti ir bendradarbiauti.

Žinoma, už 35-ojo „Decimos“ gimtadienio koncerto scenarijų ir eiles esu labai dėkinga savo kolegei, talentingai literatei Ramunei Karlonienei.

– Ko gero, dėl to, kad viskas rūpi pirmiausia Jums pačiai, yra ir pasirenkama išskirtinė muzika, gilūs scenarijai. „Decimos“ pasirodymai scenoje nėra tik šokiai, tai – pasakojimai, išgyvenimai, emocijų perteikimas.

– Muzika, prie kurios prisiliečiu, tampa gyva, nes ji išreiškiama šokiu, apnuogina sielą ir jausmus. Bet kodėl paskui atsiveria tuštuma, kurią begali užpildyti tik kitas šokis? Žmonės, kurie būna su manimi ir šalia manęs, supranta, kad šokis – mano gyvenimo būdas, tikslas ir prasmė.

Pastebėjau, kad konkursuose „Decimos“ pasirinkta šokio muzika visuomet būna išskirtinė. Manęs visada klausia, iš kur aš gavau garso takelį, kodėl mūsų šokiai pateikiami tarsi spektakliai? Iš tiesų man tai labai artima. Ir net svajoju Druskininkuose organizuoti teminių šokių konkursą. Tokių, kurie jaudintų žiūrovą, kurie pasakytų iš karto, kas tau yra svarbu.

O mūsų muzika konkursuose visada išsiskiria. Žinoma, 35-ojo gimtadienio šventėje aš truputėlį pati sau „nusikaltau“. Buvo ir angliškas tekstas, nors to sau niekada neleidžiu. Paprastai būna arba instrumentinė muzika, arba lietuviška daina su prasmingais žodžiais. Bet šįkart nusileidau merginoms, kurios tos dainos labai norėjo.

– Bet įprastai skamba labai gilūs tekstai, o ir temos šokių pastatymui pasirenkamos labai aktualios šiais laikais – patyčios, vienatvė, savižudybės…

– Todėl aš visada naujo sezono pradžioje klausiu merginų, kokia tema norėtumėme pastatyti šokį. Ir paskui pati suprantu, kad jau tiek daug temų mes esame palietę, kad jau lyg ir nebūtų apie ką pasakoti tas savo šokio istorijas. Bet vis atsiranda tokių temų, kurios paliečia, sujaudina iš naujo.

Mane visada jaudino onkologinės ligos ir labai norėjau pastatyti šokį apie tai. Žinoma, galbūt ne tokį, kokį sukūrėme prieš metus į Amžinybę išėjusios buvusios labai talentingos „Decimos“ šokėjos Jovitos Večkytės atminimui. Buvo labai sunku, nes mane įpareigojo pati Marijono Mikutavičiaus daina „Aš gyvenau“, jos gilūs žodžiai, prasmė. Ir kai tu pažįsti Jovitą, kai žinai jos ligos eigą, tai buvo nepaprastai sunku. Šokėjoms papasakojau apie ją, parodžiau filmuotą medžiagą, jos pamatė, kaip ji šoko, ir jos visos sutiko pašokti Jovitai skirtą šokį. Manau, kad visai neblogai mums pavyko.

– „Decima“, ko gero, traukia tarsi magija. Per jubiliejinį koncertą scenoje pamatėme labai daug pačių mažiausių šokėjų.

– Net nežinau, kodėl čia taip išėjo. Buvo pirmas rugsėjis, kai susirinko daug mažųjų šokėjų. Žinoma, būdavo metų, kai po jubiliejinių koncertų padaugėdavo šokti norinčių mažųjų. O šiaip metais beveik visos šokėjos išliko, „Decimą“ paliko gal trys ar keturios mergaitės. Man buvo labai sunku, nes reikėjo naujokes sujungti su mergaitėmis, kurios šoka jau dvejus metus. Aišku, man sunkiau dirbti su mažiukėmis, nes aš norėčiau galbūt greitesnio rezultato, o su jomis reikia kurį laiką padirbėti žaidimo forma, kad neišsigąstų, pamiltų šokį.

Laikai keičiasi, ir mergaitės dabar kitokios. Man didžiausias iššūkis prieš jubiliejinį koncertą buvo suvaldyti jų gausą scenoje. Kai jos atėjo į generalinę repeticiją, net nesuprato, kurioje pusėje bus žiūrovai ir ką čia reikės daryti. Bet tai yra mažosios šokėjėlės, kurioms dar viskas prieš akis, manau, kad joms viska ateityje puikiai pavyks.

Be to, man labai smagu, kad ir šokėjų mamytės ateina, prisiliečia prie šokio. O per jubiliejinį koncertą jos sutiko dalyvauti šventinė je programoje ir scenoje šoko su savo vaikais.

– Kiekvienas „Decimos“ šokis – atskira istorija, pasakojimas, emocija. Ar Druskininkuose yra pakankamai šokėjų, su kuriomis galima realizuoti vadovės idėjas?

– Deja, jų mažėja. Yra merginos, kurios prieš penkerius metus šoko šokį „Pabudimas“. Buvo labai energinga, stipri grupė, su kuria mes pastatėme šokį, kuriame plėtojama tremties tema. Tai buvo labai sunki, sudėtinga kompozicija, kurios iki šiol dar nepakartojome. Tai turi būti išjausta, suprasta. Galbūt tai ateina su amžiumi?

Tos mergaitės – vienuoliktokės, dvyliktokės – padarydavo tai, ko aš norėdavau. Yra posakis –„šokti veidu“. Kai žiūri į šokėjus ir matai, ką jie išgyvena ir perteikia.

Šiandien dar neturiu, kas tą šokį galėtų pakartoti. Dabar kartais merginos ateina, jau manydamos, kad jos puikiai šoka. Nori greito rezultato, bet čia jau yra visos šių laikų kartos bruožas. Tai reikia išgyventi ir išlaukti.

– Kokios mintys aplankė Jus po jubiliejinio koncerto?

– Iš tiesų mintys dar nesusidėlioja. Prisimenu veidus tų žmonių, kurie atvažiavo specialiai į koncertą, matau jų ašaras, kai jie dabartinėms „Decimos“ šokėjoms sakė: „Jūs suprasite, ką turite ir ką praradote tik tada, kai paliksite „Decimą“. Galbūt net po 10 ar 15 metų“… Kol kas tik tie žodžiai skamba, o aš dar vis matau klaidas, kurių, atrodo, niekada nebuvo. Suprantu merginų atsakomybę, kai jo šoka Druskininkuose. Labai sunku pasirodyti savo artimiems žmonėms, draugams. Aišku, iš visų labai daug gražių žodžių, žinučių sulaukiau tą vakarą, vos įsijungusi telefoną.

Ir kažkodėl po tokių renginių ateina tuštuma. Ilgą laiką bėgi, ir staiga viskas baigiasi, stoja tyla. Reikės tą tuštumą kažkuo užpildyti.

– Bet tam irgi pasitarnaus muzika, šokis, nes Jūsų visos emocijos ir gyvenimas turbūt yra šokyje?

– Taip, aš labai atsakingai renkuosi muziką, kurią galiu klausyti, ieškau išskirtinės muzikos. Dar neapleidžia mintis, kad galbūt dar spėsiu pastatyti kažkokį šokio spektaklį. Nors, tiesą sakant, jau ieškau sau pamainos. Džiaugiuosi, kad yra tokių jaunų žmonių, kurie šoka profesionalioje scenoje. Suprantu, kad choreografų karjera nėra labai ilga. Tam nuteikiu ir studijos mergaites, kurios, žinoma, apie tai nenori nieko girdėti. Juk gali nutikti taip, kad tu pasikviesi kitą žmogų, bet šokėjos jo tiesiog nepriims, neras bendros kalbos ir supratimo. Su manimi yra vienoks bendravimas, su kitu žmogumi gali būti visai kitoks.

– Kokia šiandien Jūsų didžiausia svajonė, susijusi su „Decima“?

– Labai norėčiau, kad „Decima“ išliktų ir kažkas pratęstų mano veiklą.

– Ko gero, mažai kas įsivaizduoja šį kolektyvą be Rūtos..

– Sakoma, kad nėra nepakeičiamų žmonių. Bet kai prisimenu E. Skrėliūnienę, suprantu, kad kai kurių žmonių negalima pakeisti. Gal su šokiu paprasčiau? Tikrai čia gali ateiti dirbti norintis žmogus. Svarbiausia – jis turėtų labai mylėti savo darbą, tai, ką tu darai, nebijokite parodyti, ką jauti savo širdyje. Aišku, tai ne kiekvienam duota – vieni gali būti gerais šokėjais, kiti – kūrėjais. Tai suderinti labai sunku.

Bet, mano manymu, kiekvienas žmogus, prisilietęs prie šokio, ateityje bus kitoks ir turės supratimą apie meną, muziką. Aš visada džiaugiuosi šokėjų palaikymu, kai aš išrenku muziką. Atnešu ir prašau, kad paklausytų. Džiaugiuosi, kad šokėjoms tai tinka ir patinka.

Labai tikiuosi, kad jų gyvenime šokis išliks, kad šoks jų dukros ir sūnūs. Neabejoju, kad „Decimos“ šokėjai, nuėję į bet kokį šokio spektaklį ar dramos teatrą, pasirodymus stebės visai kitaip, nes jie jau bus prisilietę prie meno ir tapę geresniais.

Mintimis apie „Decimą“ pasidalijo esamos ir buvusios kolektyvo šokėjos.

Akvilė Vitkauskė: „Decima“ – tai žodis, kuris suvirpina man širdį. Bet virpina ne žodis širdį, o prisiminimai. Prieš 35 metus, būdama nedrąsi, bet labai mylinti šokį mergaitė, pradėjau lankyti R. Dvorkinienės šokių studiją. Ir viskas – nuo tos dienos man šokis, muzika, koncertų jaudulys įkrito į širdį. Suaugusi, aš suprantu, kad ne tik šokis man tuo momentu buvo svarbiausias. Esu dėkinga Rūtai už tikėjimą, pasitikėjimą, supratimą ir meilę. Aš šokių studijoje rasdavau ramybę. Per jubiliejinį renginį paklausiau Rūtos, kiek jaunimo jau ji yra išleidusi iš savo studijos ir prie kiek širdelių ji jau yra prisilietusi. Ji sakė, kad yra bandžiusi skaičiuoti, bet „pametė“ skaičių, suskaičiavusi daugiau kaip du tūkstančius.

Ir kaip įdomu – jos širdis, tiek daug atiduodama jaunimui, nuo to tik didėja, jos meilė šokiui tik auga. Pati auginu dukrą ir labai linkėjau jai patirti tokią pat meilę šokiui, pajusti vadovės Rūtos meilę, supratimą bei pasitikėjimą. Ir dabar pamenu tą jausmą, kai dukrą pirmą kartą vedžiau į studiją ir kaip gera dabar yra matyti savo dukrą šokančią. Kažkada pagalvojau, ar yra Druskininkuose šeima, prie kurios nėra prisilietusi „Decima“ širdis? Taip gyventi, mylėti, mokyti, skiepyti meilę šokiui ir muzikai gali tik žmogus, pats labai mylintis gyvenimą. Tokia ir yra Rūta. Nesu gyvenime girdėjusi nė vieno negražaus žodžio apie vadovę Rūtą. Ji turi labai atvirą širdį, o pagrindinė savybė, už kurią ją labai gerbiu, – su ja drąsiai kalbėtis galima apie viską. Išklausys, supras, nepamokslaus ir neteis. Taip buvo prieš 35-erius metus, taip yra ir dabar. Ačiū, Rūta! Labai linkiu visiems jautriems, mylintiems muziką ir šokį vaikams atrasti tokią vietą, kuri juos pripildytų. Druskininkuose tokia vieta yra, ir labai tuo džiaugiuosi. Ilgų dar gyvavimo metų „Decimai“.

Viktorija Karaciejūtė: „Buvimas „Decimos“ studijoje daug ko išmokė. Tobulėjau ne tik kaip šokėja, bet ir kaip asmenybė. Šokis padėjo išreikšti save ir savo jausmus – netgi rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Gyvenimas čia buvo spalvingas. Esu labai dėkinga už galimybę būti šios studijos, kurios nebūtų be mūsų nuostabios vadovės Rūtos Dvorkinienės, dalimi. Ji – ne tik mokytoja, ji – draugė, gerbėja bei scenos mama. Ji visada išklausydavo, patardavo ir palaikydavo. Todėl manau, kad kiekviena iš mūsų į repeticijas eidavo, lyg į šventę.“

Austėja Katčenkaitė: „Šokis leidžia atsipalaiduoti, išlaisvinti savo jausmus – pyktį, liūdesį, pavydą, nerimą, laimę, meilę. Šokio kalba yra iškalbingesnė už bet kokius žodžius. Ji suteikia pasitikėjimo savimi, nes, išreiškusi savo emocijas judesiuose, jaučiuosi laisva ir stipri, suprasta, turinti ryšį su žiūrovu. Tokį supratimą apie šokį man leido pajausti „Decima“. Kiekvienas pasirodymas scenoje su šios studijos merginomis vertė mane tobulėti ne tik kaip šokėją, bet ir kaip asmenybę. Visas konkursų šurmulys, jaudulys, prieš lipant ant scenos, sunkus darbas repeticijose, nuoširdus ir šiltas bendravimas su studijos merginomis bei vadove bus įsirėžęs mano mintyse visam gyvenimui. Tai yra neįkainojami potyriai, kuriuos visada labai branginsiu“.

Smiltė Vitkauskaitė: „Man „Decima“ yra vieta, kurioje aš galiu pailsėti nuo visų mokyklų, kuriose pavargstu nuo tempo, triukšmo ir informacijos gausos. Atėjusi į studiją, išgirdusi muziką, vadovės balsą, besimokydama šokio judesių, aš užmirštu viską, kas man kelia nerimą, nervina, erzina. Per repeticijas aš pavargstu fiziškai, bet labai pailsiu emociškai. Mes daug dirbame ir sulaukiame apdovanojimų per koncertus, festivalius, konkursus. Šokti man labai patinka. Ir parinkta muzika man dažniausiai labai patinka. Vadovė visada paklausia, ar ir mums patinka muzika, ji su mumis tariasi, bendrauja. Mūsų šokių temos dažniausiai labai jautrios ir rimtos. Šiuo metu man labiausiai patinka šokis „Nerimas“. „Decimai“ gimtadienio proga linkiu dar ne vieno jubiliejinio koncerto.“

R. Dvorkinienės vadovaujama šiuolaikinio šokio studija „Decima“ gyvuoja jau 35-erius metus / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Per baigiamąjį sezono koncertą su „Decima“ atsisveikino abiturientės / Roberto Kisieliaus nuotrauka

35-ojo jubiliejaus „Decimą“ pasveikino Druskininkų savivaldybės vicemeras S. Kazakevičius / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Šokis, skirtas praėjusią vasarą į Amžinybę išėjusios buvusios „Decimos“ šokėjos Jovitos atminimui / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Šventėje šoko ir „Decimos“ šokėjų mamytės / Roberto Kisieliaus nuotrauka

„Decimos“ šokėjų judesiais pasakojamos istorijos palietė kiekvieno žiūrovo širdį / Roberto Kisieliaus nuotrauka