Antanas Vailionis: „Esu Lietuvos patriotas iki kaulų smegenų“

Vakar visa Lietuva paminėjo skaudžią mūsų tautos istorijos datą – Gedulo ir vilties dieną. 1941-ųjų birželio 14-ąją prasidėjo lietuvių tautos genocidas – masiniai mūsų tautiečių trėmimai į Sibirą.

A. Vailionį skyriaus senjorai Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Druskininkų skyriaus pirmininku išrinko dėl jo patriotiškumo / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Ratnyčioje šią datą paminėjo ir Druskininkų krašto tremtiniai. Minėjime tarp garbaus amžiaus žmonių buvo galima pastebėti ir jaunesnio amžiaus druskininkiečių. Tarp jų – įspūdingo stoto, energingą ir visur suspėjantį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Druskininkų skyriaus pirmininką Antaną Vailionį. Nors Antanas gimęs ne tremtyje, tačiau skyriaus senjorai jį išrinko pirmininku, kaip patys sako, dėl jo patriotiškumo. Ko gero, tai vienintelis toks jaunas šios organizacijos vadovas Lietuvoje.

Su A. Vailioniu pasikalbėjome apie vadovavimą tremtinių organizacijai, atsakomybę prieš žmones, kuriems vadovauja, istorinę šeimos atmintį ir patriotinį jaunimo auklėjimą.

– Esate gimęs sovietmečio saulėlydyje, nebuvęs tremtyje, tačiau Jus išrinko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS)  Druskininkų skyriaus pirmininku. Tai – unikalu, bet, ko gero, yra logiškas paaiškinimas?

– Kai pasiūlė mano kandidatūrą, mūsų LPKTS pirmininkas net pagalvojo, kad aš, jaunas žmogus, eidamas į pirmininkus, ketinu siekti karjeros. Bet esmė kita. Mane pažįsta vietos tremtiniai, ir jie mane delegavo į pirmininkus. Už mano patriotišką elgesį – kartais švelnesnį, kartais radikalesnį. Buvęs mūsų skyriaus  pirmininkas dar gyvas, bet jo sveikata šlubuoja, tai jis sakė jau nebespėjantis, todėl pritarė mano kandidatūrai. Aš esu Lietuvos patriotas iki kaulų smegenų. Mano giminės ir artimieji nukentėjo dėl savo patriotinių pažiūrų. Mama gimė Sibire, giminės irgi buvo ištremti. Išvežė už tai, kad gerai gyveno, kad buvo šviesesni ir nepritarė sovietų atėjimui. Iš tėvo pusės – senelio brolis buvo partizanas, turėjo leitenanto laipsnį. Pats senelis nebuvo partizanas, bet buvo Lietuvos patriotas ir nestojo į kolūkį. Tada iš jo atėmė absoliučiai viską, o jis buvo iš turtingos ūkininkų šeimos. Tada senelis ėmėsi verslo, pradėjo gaminti baldus, langus, duris. Ir iki šiol Jovaišių, Mažonių kaimų namų gyventojai, kurie nerenovavo būstų, džiaugiasi mano senelio pagamintais langais ir durimis. Senelis gamino smuikus ir pats grojo. Jis buvo meniškesnės, kūrybiškesnės sielos žmogus, gal ir aš paveldėjau tą jo geną? Žinoma, labai skaudi močiutės istorija, kurią ji man pasakojo, į kurią bandžiau įsijausti: Tave išplėšia iš namų, taip, kaip stovi. Turi „įlįsti“ į jų kailį, tik tada suprasi ir suvoksi, kas yra patriotiškumas.

– Tą patriotizmo jausmą atsinešėte iš vaikystės?

– Kai Lietuva dar nebuvo laisva, močiutė santūriai apie tai pasakojo, nes bijojo nukentėti. Kai tapome laisvi, ji daugiau ir smulkiau papasakojo apie pokarį, Sibirą.

– Jūsų seneliai buvo ištremti. Už ką juos išvežė? Kaip jie išgyveno tremtį?

– Mano mamos tėvus išvežė už Uralo, į Tomsko sritį. Ten gimė mano mama. Iš pasakojimų supratau, kad ten jie ėmė neblogai gyventi. Diedukas buvo komunikabilus, pradėjo duoną vežioti, vėliau įsigijo dvi karves. Iš pieno pradėjo gaminti sūrius, o vietiniai nebuvo matę sūrių. Tada jie senelio klausdavo: „Sakyk, kur jie auga“. Senelis atsakydavo, kad jie gaminami, patys neužauga, tai tie netikėjo. Patikėjo tik tada, kai pamatė, kaip seneliai tuos sūrius gamina. Iš pasakojimų supratau, kad seneliai Sibire prasigyveno. Tada atėjo sibirietė šeimininkė ir pasakė: „Broniau, susimažink ūkį, nes išveš toliau“.

Juos ištrėmė už tai, kad buvo partizanų ryšininkai, maitindavo partizanus. Skaudu tai, kad juos enkavedistams išdavė pats artimiausias žmogus. Tik sugrįžusi iš Sibiro močiutė išsiaiškino, kas juos išdavė. Detalių nežinau, kodėl tas žmogus taip padarė, nesinori jo labai teisti – gal jį infiltravo į partizanų gretas, gal pagrasino, kad susidoros su šeima, jei netarnaus stribams. Juk ne kiekvienas gali būti Ramanausku-Vanagu, galinčiu iškęsti kančias.

– Tai anksti supratote, kas yra tremtis, kas yra Nepriklausomybė? 

– Taip, turėjau puikią vizualizaciją. Tai ne tik senelių pasakojimai, bet ir pokalbiai su kitais tremtiniais, pavyzdžiui, Jonu Reitelaičiu. Su juo daug apie tuos laikus kalbėjome. Jis pasakodavo savo prisiminimus, man buvo įdomi jo istorija, ją priimdavau, kaip asmeninę. Man ta istorija labai aktualizavosi per Sausio 13-osios įvykius. Tada man buvo septyneri. Atsimenu, stoviu prie radijo taško ir seku kiekvieną žodį. Manau, kad siaubo filmas nepaveikia taip stipriai žmonių, kaip tos nakties įvykių sekimas ir įsijautimas. Mokykloje buvo patriotiškas mokytojas, po Sausio įvykių degėme žvakeles, taip ir įsiliejo Atgimimas į mano gyvenimą.

– Ar seniai bendraujate su politiniais kaliniais ir tremtiniais? 

– Jei nebūčiau bendravęs, tai nebūtų manęs rinkę pirmininku. Bet su jais bendravau ne kaip su organizacija, bet kaip su asmenimis, su konkrečiais žmonėmis. Tai ir Angelė Priekulienė, stipri moteris, ir Reitelaičiai, taip pat tremtiniai iš kitų rajonų. Net būdamas Ūkininkų sąjungos skyriaus pirmininku, bendraudamas su ūkininkais, visada jiems primenu, kad tie kovotojai už Lietuvą, kurie išėjo į mišką, buvo kaimo bernai, ūkininkai, žemdirbiai, šviesuoliai.

– Ar daug Druskininkų krašte likusių tremtinių?

– Mūsų sąjungos skyriuje yra apie 30 narių, jie arba buvę išvežti, arba gimę tremtyje. Aš vienintelis esu tremtinių vaikas. Žino mano pažiūras, žino šeimos istoriją, gal todėl ir pasiūlė į pirmininkus.

– Kiek teko patirti, tremtiniai paprastai būna dviejų rūšių – vieni džiaugiasi Nepriklausomybe, kiti – viskuo nepatenkinti. Kokių, Jūsų nuomone, yra daugiau?

– Jei kalbėsime apie Druskininkų tremtinius, tai pas mus nėra tokių, kurie būtų nusivylę. Gal aš negirdžiu nepasitenkinimo nuotaikų, bet jie džiaugiasi tuo, kas vyksta. Žinoma, visose ideologijose yra problemų, kažkam kažkas nepatinka. Mūsų tremtiniai yra labai radikalūs, gal dėl savo patirčių, bet apie laisvę jie kalba vienareikšmiškai. Jie dėl gyvenimo aktualijų labai karštai ginčijasi, turėtumėte tai pamatyti, bet bendras laisvės pojūtis juos iš esmės tenkina.

– Ar Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena – tremtiniams svarbi, ar ji minima?

– Tremtiniams ši diena labai svarbi, ji jiems pati svarbiausia, nes nuo jos viskas ir prasidėjo. Ratnyčioje kasmet tą dieną rengiama graži šventė, šiemet ją organizavo Miesto muziejus. Kas tik gali, dar sugeba judėti, į tą šventę būtinai ateina. Leipalingyje ta šventė turi tvirtas tradicijas, Reitelaičių namų kieme susirenka likimo broliai ir sesės, vyksta neformalus, bet labai nuoširdus bendravimas.

– Kaip vertinate mūsų jaunimo patriotinio auklėjimo situaciją?

– Ji gerėja. Gal tam turi įtakos karo Ukrainoje kontekstas? Norėtųsi, kad tai vyktų aktyviau. Žinoma, daug kas priklauso nuo mokyklų, nuo vadovų. Tapęs LPKTS skyriaus pirmininku, kalbėjau su mokyklų direktoriais, pakviečiau į edukacijas, kurias mes inicijuojame. Yra puikus maršrutas partizanų takais netoli Merkinės, ten yra atkurti du bunkeriai, Kazimieraičio ir Vanago vadavietės, kuriose vyko partizanų suvažiavimai. Norisi dar vieną bunkerį atstatyti, tą, kur vadai rašydavo įsakymus, labai norėtųsi padaryti vizualinį bunkerį. Norėtųsi, kad per neformaliojo švietimo programas vaikai kitaip viską pajustų. Reiktų daugiau vizualizacijos – parodai ginklą, duodi jį paliesti, tada ta istorija daug stipriau nusėda vaiko galvoje. Manau, kad tos edukacijos turėtų būtų smagios, gal net su vaišėmis vaikams. Turime tai skatinti, žinoma, pačios mokyklos to turi norėti.

– Druskininkuose veikia Tremties ir rezistencijos muziejus. Jis irgi galėtų pasitarnauti patriotizmo skatinimui?

– Taip, bet jis yra senoviškas, jį reikėtų modernizuoti, jis turėtų būti interaktyvus. Pavyzdžiui, užsidėjai specialius akinius ir matai įdomius dalykus. Jį dabar vadina „juoduoju muziejumi“, ten lankosi tik tikslinė auditorija, ta kuri jo ieško – atvažiuoja žydai, vokiečiai, prancūzai. Jei mes jį padarytume modernesį, tai ir jaunimas domėtųsi. Mums pasiūlė muziejų įrengti Leipalingio dvaro oficinos pastate, sakė, pasidarykite projektą, ekspoziciją. Viskas man tinka, bet nesinori atsisakyti dabartinio muziejaus patalpų Druskininkuose. Leipalingyje galėtų būti muziejaus filialas, nes Leipalingis šia prasme yra istoriškai stipresnis nei Druskininkai. Tikiuosi, kad viską suderinsime.

A. Vailionis – vienas iš patriotinės akcijos – vėliavų automaršo – iniciatorių / Roberto Kisieliaus nuotraukos

– Esate vienas iš patriotinės akcijos – vėliavų automaršo – iniciatorių. Kaip gimė mintis per vieną iš svarbiausių Lietuvai švenčių automobiliais su vėliavomis važinėti po Druskininkų kraštą?

– Artėjo Lietuvos nepriklausomybės 100 metų paskelbimo jubiliejus. Man visada norėjosi tas mūsų šventes kiek kitaip paminėti, originaliau, ne vien prie paminklo kalbas sakyti. Per tokias šventes man norisi trenksmo, atrakcijos, kad žmonės pamatytų, jog ta šventė mums svarbi. Apie tai kalbėjomės su Jolanta Miliuviene, ji ir pasiūlė tą idėją. Džiaugiuosi, kad tai tapo prasminga tradicija, kasmet automobilių skaičius didėja, pasipildo ir šios atrakcijos programa. Tą renginį pavyko sukurti iš nieko, ir jis vis plečiasi.

– Jums prieš dvi dienas sukako 40 metų. Antanai, ar tai daug, ar mažai?

– Labai nedaug, aš jaučiuosi esąs daug vyresnis. Kai man suėjo 30, tai jaučiausi, lyg būtų 40, o dabar jaučiuosi arti penkiasdešimties. Ne todėl, kad fiziškai blogai jausčiausi, bet yra gausybė reikalų, į kuriuos esu įsisukęs, ir gausybė atsakomybių. Tas atsakomybės jausmas man labai svarbus. Galvoje jaučiuosi vyresniu gal dar ir dėl statuso – vadovauju dviem organizacijoms, o dar tas ūkis nemažas, sodyba. Daug gyvenime per tuos keturis dešimtmečius nuveikta, viską pats užgyvenau.

– Kokie planai kirba Jūsų galvoje?

– Turiu norą nenuvilti žmonių. Jei manimi pasitiki ūkininkai ir politiniai kaliniai, reiškia, tos organizacijos turi funkcionuoti ir aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime.

O kalbant apie asmeninius planus, tai noriu puoselėti tai, kas sukurta ir mažiau svajoti. Nes svajonės pildosi, bet jos ir kainuoja. Jaunesniems žmonėms sakau: „Svajokite, nes svajonės linkę būti įgyvendintos“. O aš turiu atstatyti dvarelį, kurį esu nusipirkęs. Būtų gerai, kad sveikata nesušlubuotų. Bet gal keturiasdešimtmečiams dar nešlubuoja?

Laimutis Genys