Vėlinės švenčiamos nuo senų laikų

Vėlinių, seniau vadinamų Ilginių, kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad, mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laukų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines buvo ruošiamos vaišės kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.

Viliaus Rekevičiaus nuotrauka

Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji.

Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti i kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties, ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesakus saugoti mirusiųjų atminimą.

Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems ir jų atminimo papročius.

Senosios tradicijos Dzūkijoje

Ilgiausiai Vėlinių šventimas pagal pagoniškus papročius išliko Dzūkijoje. Pagerbdami mirusius, žmonės melsdavosi prie valgiais nukrauto stalo, ant kurio būdavo padėta sėtuvė su uždegta žvake, duonos kepaliuku ir kitu maistu, kurį vėliau išdalydavo elgetoms, kad šie pasimelstų už vėles. Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama ir deivė Veliona. Tai vėlių Deivė – Motina.

Dzūkės seniau šią dieną šeimai patiekdavo nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui vandeniu užmaišytus grikinius miltus porą dienų paraugindavo, paskui tešlą dar pasaldindavo sacharinu ir iš jos kepdavo bandeles. Šaltanosiai buvo daromi iš panašiai kaip šiandienos cepelinams sutarkuotų ir nuspaustų bulvių, į paplotėlio vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių. Išvirti ir atšaldyti paplotėliai buvo valgomi su „meškos pienu“ – pasaldintu aguonpieniu.

Druskininkų kultūros centro kultūrinės veiklos administratorė Danguolė Žekienė prisimena prieš keletą dešimtmečių Merkinės krašto kaimuose gyvavusią Vėlinių tradiciją. Lapkričio 1 dieną, 14 valandą visi žmonės susirinkdavo kaimo kapinėse sukalbėti bendrą maldą. Po jos kiekvienas eidavo uždegti žvakučių ant savo artimųjų kapų. Merkinės kapinėse, kuriose yra koplytėlė, taip pat lapkričio 1 dieną rinkdavosi žmonės bendrai maldai. Ši tradicija pamažu buvo užmiršta.

Rengia Vėlinių (Ilgių) žygius

Kaip teigia Etninės kultūros globos tarybos vyriausioji specialistė Audronė Daraškevičienė, šiandien galima pastebėti populiarėjant prasmingą Vėlinių (Ilgių) minėjimo formą – Ilgių žygius ir panašius bendruomeninius susibūrimus, kurių tikslas – pagerbti protėvius, kovotojus už Lietuvos laisvę, prisiminti svarbius Lietuvos istorijos momentus, o taip pat – pabūti su nurimusia gamta.

Pavyzdžiui, Žemaitijoje esančiuose Salantuose vietos kultūrininkų iniciatyva šiemet vyksta net trys Vėlinių (Ilgių) renginiai. Aukštaitijoje ir Vilniaus apylinkėse trys Vėlinių (Ilgių) žygiai šiemet jau įvyko

Geografė, kraštotyrininkė Nijolė Balčiūnienė pastebi, kad Vėlinių (Ilgių) žygiai nėra naujas reiškinys. Jie pradėti organizuoti sovietmečiu, kaip pasipriešinimo režimui ir etnokultūrinio sąjūdžio dalis. „Sovietmečiu Vilniaus universiteto studentai – etnokultūrininkai per Vėlines visada eidavome aplankyti Jono Basanavičiaus kapo, – pasakoja N. Balčiūnienė. – Mums tai buvo labai svarbu – kaip parodymas, kad mes iš tiesų gyvename ne sovietinės, o laisvos Lietuvos idėjomis. Saugumas tai draudė: mes buvom neįleidžiami, ne vienas buvo areštuotas. Tai buvo didelė problema. Tad buvo sugalvota elgtis kitaip. 1969 metais Jonas Trinkūnas pasiūlė Vėlines (Ilges) paminėti prie Karmazinų pilkapių.“ 1969-ųjų spalio pabaigoje, pasak N. Balčiūnienės, didelis būrys jaunimo – VU žygeivių, ramuviečių – susirinko Karmazinų slėnyje ir prie čia esančių pilkapių pirmą kartą šventė atkurtas senovines Ilges. Nuo tada Vėlinių (Ilgių) žygiai Vilniaus apylinkėse organizuojami kasmet iki šių dienų.

Etninės kultūros globos taryba kviečia visus Vėlinių (Ilgių) laikotarpiu atminti ir pagerbti ne tik mirusius artimuosius. Uždekime žvakelę ant daug gero visų labui padariusio kraštiečio kapo arba ant užmiršto, niekieno nelankomo kapelio. Aplankykime vietas, kuriose žuvo kovotojai už Lietuvos laisvę. Pagerbkime pilkapius ar kitas senąsias laidojimo vietas, kuriose ilsisi mūsų protėviai.

„Per Vėlines reikia žvakutę uždegti ant kapo. Bet kas įdiegė tokią tradiciją, kad ta žvakė turi degti 26 valandas? Kokia prasmė? Jeigu ta žvakutė degs vos 5 minutes, tai mes sukursime atminimą pirmiausia savo širdyje, savo šeimos rate. Gal geriau paklauskime savo vaikų ar anūkų, ar jie prisimena savo senelių vardus? O jų darbus? O jų rūpesčius? Ar sukalba atminimo maldą?“ (Etnologas Libertas Klimka) 

Kapų tvarkdariams – darbų įkarštis

Kaip teigė Druskininkų paslaugų ūkio direktorė Birutė Jonušauskienė, prieš Vėlines jos vadovaujama tarnyba dirba, pasiraitojusi rankoves.

„Vežame šiukšles iš kapinių kas antrą dieną, tvarkome lapus. Didžiausias kapinių lankytojų srautas laukia prieš savaitgalį – penktadienį ir šeštadienį, todėl važiuosime pirmadienį visko sutvarkyti. Jei bus poreikis, ir antradienį važiuosime. Kapų tvarkymai vyksta jau trečia savaitė. Vasarą šiukšles iš kapų veždavome kartą per dvi savaites, o dabar – du kartus per savaitę“, – sakė B. Jonušauskienė.

Pasak jos, atliekų konteineriuose – gausybė medžių lapų, gėlių krepšelių, plastmasinių gėlių, plastiko, stiklo žvakidžių. Kadangi savaitės pradžioje buvo šalčių, tai į šiukšlių konteinerius keliaus ir gėlės, kurios buvo pasodintos ant kapų praėjusį savaitgalį.

„Mano nuomone, kapus reikėtų prižiūrėti nuolat, o ne dvi savaites prieš Vėlines. Tai – parodomieji tvarkymaisi – kad mano lankomas kapas būtų gražesnis už kaimyno. Bet taip buvo, taip yra, ir nieko čia nepadarysi“, – mintimis dalijosi B. Jonušauskienė.

Paklausus, kur keliauja atliekos iš kapinių, Paslaugų ūkio vadovė sakė, kad visos kapinių atliekos, prieš patekdamos į tam tikras vietas, yra rūšiuojamos. Paslaugų ūkis yra pasirašęs sutartį su bendrove „Stikloporas“. Ten keliauja stiklinės žvakidės, kurios, naudojant specialią įrangą, yra perdirbamos. Plastikiniai dėkliukai nuo žvakių keliauja pas komunalininkus, taip pat atskiriamos ir žaliosios atliekos.

„Jau ketverius metus mes rūšiuojame. Anksčiau atvažiuodavo komunalinio ūkio darbuotojai ir išsiveždavo nerūšiuotas atliekas. Dabar mes viską kapinėse susirūšiuojame. Kapų daugėja, tai darbo apimtys kasmet didėja. Būtų gerai, kad žmonės į kapinių konteinerius nemestų buitinių atliekų“, –sakė Druskininkų paslaugų ūkio vadovė.

Parengė Laimutis Genys