Cukriniu diabetu sergantys vaikai stovyklavo Druskininkuose

Liepos mėnesį Druskininkuose organizuota jaunimo ir vaikų, sergančių cukriniu diabetu, mokymosi ir aktyvaus poilsio stovykla. Kiekvienas, bent kažkiek gyvenime prisilietęs prie cukrinio diabeto, supranta, kad ši liga yra labai sudėtinga ir neleidžia atsikvėpti – 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą turi skaičiuoti suvalgomų angliavandenių kiekį ir matuoti cukraus kiekį kraujyje. Žinoma, dabar ligos kontrolę palengvina turimos priemonės: glikemijų matavimo sensoriai ir insulino pompos, bet tai – tik pagalbinės priemonės, kurios nekontroliuoja tavo ligos. Už savo sveikatą, nuo pirmo susirgimo dienos, tampa atsakingas pats žmogus. Žinoma, yra besirūpinantys ir atsakingi tėvai, bet didieji herojai kasdienybėje yra jie patys.

Druskininkuose organizuota jaunimo ir vaikų, sergančių cukriniu diabetu, mokymosi ir aktyvaus poilsio stovykla/Asmeninio archyvo nuotrauka

Visada ieškojau progos pasididžiuoti ir savo dukra, ir visais sergančiaisiais pirmo tipo cukriniu diabetu, nes puikiai suprantu, kokia sunki ir varginanti jų kasdienybė, reikalaujanti rūpintis šia liga. Net nustojus ieškoti atsakymo į klausimą – „Kodėl man?“, šie vaikai dažnai jaučiasi kitokie, nes jų ir gyvenimas kitoks. Kalbant paprastai, jie net valgyti negali bet kada, nes turi sekti glikemiją. Ir tik tada, kai cukraus kiekis kraujyje būna normos ribose, gali valgyti. Žinoma, prieš tai pasvėrę maistą ir apskaičiavę esančius angliavandenius, injekciniais insulino švirkštais arba pompa susileidę insuliną, išlaukę tinkamą laiką. Ir taip kasdien, prieš kiekvieną valgymą. Arba jie turi baigti sportuoti, aktyviai žaisti, nes nukritus cukraus kiekiui – jiems silpna, arba jie tampa nevalingai suirzę, jaučiasi blogai, nes, net ir įdėjus dideles pastangas, cukraus kiekis kraujyje padidėja.

Tačiau yra pats geriausias dalykas, sergant cukriniu diabetu, yra ši Druskininkų jaunimo stovykla. Kasmet visi dalyviai pagilina ir atnaujina savo žinias, susijusias su ligos kontrole, bet labiausiai džiaugiasi ir vertina buvimą kartu.

Šiemet stovykloje kasdien vyko dailės terapijos užsiėmimai. Vaikai piešė, naudodami įvairiais technikas, o tai leido jiems atsipalaiduoti. Pasak stovyklos vadovės Jelenos Šimonienės, ši veikla visus dalyvius sujungė į vieną darnią ir draugišką kompaniją. Stovyklautojai dažnai bendravo ir su Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės kunigu Vaidu Vaišvilu.

Stovyklos vadovė Jelena sudarė aktyvią ir naudingą stovyklos programą. Kiekvieną dieną dalyviams buvo matuojamas cukraus kiekis kraujyje, analizuojami duomenys, siekiant geriausios diabeto priežiūros ir patariant slaugytojai diabetologei Vaidai Karbočienei.

Visi stovyklautojai – ne mažiau, kaip vienerius metus sergantys pirmo tipo cukriniu diabetu. Didžioji dalis dalyvių naudojasi insulino pompomis, kiti injekcijas leidžiasi penais. Glikemijų stebėjimui dauguma naudojo sensorius, vos keletas dalyvių cukraus kiekį kraujyje stebėjo matuokliais, naudodami diagnostines juosteles.

Ši apžvalga labai džiugina, nes, gerėjant galimybėms įsigyti ligos priežiūrą palengvinančias priemones, gerėja ir cukrinio diabeto kontrolės rezultatai. Stovykloje buvo atlikti ir glikuoto hemoglobino tyrimai, kasdien organizuotos praktinės ir teorinės paskaitos. Mokymo stovyklos vadovė Jelena bei jos padėjėja Gryta Šedienė organizavo žaidimus, išvykas ir sporto pramogas po visas Druskininkų apylinkes.

Labai norisi akcentuoti ir kitą, nematomą, stovyklos pusę. Tuo metu, kai vaikai ir jaunimas lieka stovykloje, kurioje jie tikrai nenuobodžiauja, yra pavalgę, užimti mokslais, edukacinėmis ir sporto veiklomis ir, svarbiausia, yra stebimi ir prižiūrimi medicinos personalo 24 val. per parą, namuose lieka cukriniu diabetu sergančių vaikų tėvai. Su jais susitikę, dažnai pakalbame, kad sunkiausiai pakeliama šios ligos dalis kasdienybėje yra poilsio ir miego trūkumas naktimis. Vaikams išvykus pas senelius ar kitur į svečius, tėvai negali atsipalaiduoti, ramiai miegoti, nes kartais tenka skubiai važiuoti pas vaiką – reikia keisti insulino pompos adatą, kuri, dūkstant ar besimaudant, atsiklijuoja. Būna, kad netikėtai ir ne laiku atsiklijuoja sensorius, matuoklių juostelės… Taigi mes visada galvojame ir nerimaujame, ar vaikui viskas gerai. Dažnai net neturime galimybės ir jaučiame didelę baimę palikti vaiką kitiems. Arba neturime kam, nes ne visi išdrįsta priimti vaiką, sergantį cukriniu diabetu nakvynei.

Daugelio tėvų patirtis rodo, kad vaiko išvykos ir galimybės pakeisti aplinką priklauso ne tik nuo tėvų, paties vaiko galimybių susidoroti su kasdiene ligos priežiūra, bet ir nuo kitų asmenų noro bei drąsos. Žinoma, mylėdami ir besirūpindami savo vaikais, mes visada važiuosime pas juos visais atvejais. Bet reikia nepamiršti ir savęs, nes tik pailsėję tėvai būna geros nuotaikos, turi daug energijos ir pozityvumo, kurio taip reikia, besirūpinant cukriniu diabetu sergančiu vaiku.

O kai mūsų vaikai dalyvauja Druskininkuose organizuojamose vaikų diabeto stovykloje, mes galime jaustis ramiai – jais tuo metu būna visokeriopai pasirūpinta. Tokių stovyklų organizavimas yra labai svarbus ir cukriniu diabetu sergantiems vaikams, ir jų artimiesiems.

Inga Granatauskienė