Unikalaus braižo Druskininkų krašto tautodailininkas G. Akstinas pelnė jau antrąjį „Aukso vainiką“

Druskininkai pelnytai didžiuojasi mūsų krašto tautodailininkais, kurie savo darbais ir laimėjimais garsina Druskininkus. Per Tris karalius Gelgaudiškio dvare surengtoje šventėje „Aukso vainikais“ buvo pagerbti geriausieji Lietuvos tautodailininkai. Kaip savo sveikinimo kalboje minėjo Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktorius Saulius Liausa, užgimstant tautodailininkui, Trys karaliai jam dovanoja išmintį, kūrybiškumą ir darbštumą. Išmintis reikalinga savo šaknims suvokti, kūrybiškumas leidžia tas šaknis atspindėti dirbiniuose, o darbštumas užtikrina, kad visos idėjos būtų meistriškai įgyvendintos.

Unikalaus braižo Druskininkų krašto skulptorius Gintautas Akstinas „Aukso vainiku“ karūnuotas jau antrą kartą / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Vertinimo komisija geriausiu metų meistru vaizdinės dailės srityje paskelbė medžio drožėją druskininkietį Gintautą Akstiną. Unikalaus braižo Druskininkų krašto skulptorius Gintautas „Aukso vainiku“ karūnuotas jau antrą kartą. Pirmą kartą „Aukso vainiką“ jis iškovojo dar 2015 metais.

Apžiūrint jo kūrinius, žavi netradicinis menininko braižas ir gebėjimas originaliai prakalbinti medį. Kad ir senąjį Druskininkuose augusį, taip vadinamą Pilsudskio ąžuolą, pakirstą vėtros, kurio pliauskos virto originaliais rūpintojėliais. G. Akstino rankose meno kūriniais virsta ir iš ežero ištraukti medžio luotai. Skulptūromis jau virto ne vienas Druskininkuose augęs ir nuo gamtos stichijų nukentėjęs medis – talentingas menininkas jiems suteikia antrą gyvenimą.

„Mano Druskininkų“ kalbintas Gintautas įsitikinęs, jog kiekvienas toks konkursas yra tam tikra loterija, kurioje daug nežinomųjų, kurie vėliau išsigrynina.

– Ką Jums reiškia antrasis „Aukso vainikas“?

– Na, kiekvienas konkursas yra tam tikra loterija, kurioje yra daug nežinomųjų, kurie vėliau išsigrynina ir lieka tas, kas lieka. O šiaip, tas antras „Aukso vainikas“ yra tarsi patvirtinimas to, kad aš esu teisingame kelyje. Mano jubiliejinė paroda taip buvo pavadinta – „Aš kelyje“.

Man atrodo, kad svarbu nepasilikti tame pačiame lygmenyje, ieškoti ir surasti naujų formų, naujų idėjų. O tos idėjos kartu yra ir sena istorinė tradicija. Man tai svarbiausia.

Besidomintieji medžio skulptūromis, kryždirbyste, liaudies menu ir senoviniais rankdarbiais, laukiami Ž. ir G. Akstinų rankomis sukurtoje medžio drožinių studijoje-galerijoje „Dzub Dzub“ / Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Esate pelnęs jau du „Aukso vainikus“ vaizduojamojo meno srityje. Turite ir sidabro vainikėlį už kryždirbystę. Gal ir šioje srityje gali atsirasti aukso vainikas?

– Na, gal ir gali. Tik ta kryždirbystė yra specifinė sritis. Tų kryžių šiais laikais daug neprisidroši… O dalyvaujant konkursuose, labai svarbu išlaikyti krašto tradicijas. Mes gyvename Dzūkijoje, o kryžiai čia yra unikalūs. Tik retai kas dabar tokius kryžius užsisako, sunku surasti užsakovą, kuris norėtų originalaus, dzūkiškas tradicijas atitinkančio kryžiaus.

Aš ne kartą siūliau įvairių variantų, bet ne, sako – „padaryk man tokį – tradicinį“. Dažnai tą „tradicinį“ jie supranta kaip „kryžavonę“. Sakau, kad tokį paprastą gali ir stalius padaryti, aš gi darau kitokius… „O kiek tas kainuos?“ Na, pasakau. Tada sako, kad per brangu, reikia paprastai… Na, o aš su tokiu „paprastai“ darbu negaliu dalyvauti konkurse.

Juk ten iš tavęs, kaip tam tikro regiono atstovo, paprašys tam tikrų ypatybių. Pavyzdžiui, kaip yra tie dzūkiški kryžiai aplink Dubičius: su ietimis, su Kristaus kankinimo elementais, su kopėčiom ar panašiai. Lyg ir turiu kitiems metams prošvaistę sukurti tokį dzūkišką kryžių.

– Jūs vaizduojamojo meno srityje jau du kartus pasiekėte maksimalų tikslą – buvote apdovanotas „Aukso vainiku“. O kokia dabar Jūsų siekiamybė?

– Svarbiausia – kūryba. Nėra man ypatingai svarbūs tie pasiekimai, nei aš jų labai vaikausi, nei ką. Tai, kad dirbu, kuriu, man ir yra svarbiausia. Mėgstu, kad niekas netrukdytų.

Vis esu kūrybiniuose ieškojimuose – meninio sprendimo, formos, kuri pačiam būtų įdomi. Manau, menininkas ir turėtų būti ieškojimuose, priešingu atveju jis taptų amatininku.

– Bet savo unikaliais darbais paliekate ryškų pėdsaką Lietuvos tautodailės istorijoje. Juk svarbu išlaikyti tas tradicijas.

– Na, gal ir nėra mirtinai svarbu, tačiau aš manau, kad mes esame įdomus būtent tuo, kas sukurta tradiciškai. Muziejai įsigyja būtent tokius darbus. Aš dar nebuvau nominuotas „Aukso vainikui“, o iš mano pastarosios penkių skulptūrų kolekcijos Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus nupirko vieną darbą – šv. Mykolą Arkangelą. Aš jį taip kažkaip netikėtai pataikiau sukurti Ukrainos karo metu, net nežinodamas, kad būtent šv. Mykolas Arkangelas yra Kijevo herbe.

Tai štai toks tikėtas – netikėtas, nors iš tikrųjų įdomus pats personažas gavosi. Beje, jis vienintelis arkangelas, kuris gali nugalėti piktąją dvasią, todėl dabar, karo akivaizdoje, šis darbas įgavo naują prasmę.

Per Tris karalius Gelgaudiškio dvare surengtoje šventėje G. Akstinui įteiktas jau antrasis jo pelnytas „Aukso vainikas“ / Asmeninio archyvo nuotrauka

– O koks yra pagrindinis Jūsų kūrybos motyvas?

– Oi, daug tų motyvų. Man labai įdomi ir baltiškoji tradicija. Kai pradėjau dalyvauti „Aukso vainiko“ konkurse, nuvežiau kolekciją su baltiškaisiais dievais. Pažiūrėjo, sako – „puikiai droži, bet tai visiškai netradiciška“. Taigi, kaip ir visuose konkursuose, yra tam tikros sąlygos, ir jeigu nori dalyvauti konkurse, turi atitikti tas sąlygas.

Yra ir kitų temų. Štai man buvo įdomu, kai vasarą buvau pakviestas į tarptautinį bonsai konkursą. Kęstutis Ptakauskas, pamatęs kai kuriuos mano darbus, stebėjosi, kad iš „tokios malkos gimsta kažkas naujo“. Tąkart panaudojau medienos atgaivinimą, pažiūrėjau į kūrybinį procesą kitaip ir padariau 17 darbų. Sudalyvavau su savo skulptūromis tarp tų bonsai medelių, sulaukiau pasisekimo. Renginio metu sukurtus kelis darbus šiuo metu eksponuoju Amatų centre „Menų kalvė“ surengtoje parodoje „Pokalbiai“.

Tai – irgi kažkas naujo, kažkokios nuopjovos, „sudegėliai“, iš vandens ištraukti rąstai, kurie kažkur mėtėsi, virto unikaliais kūriniais. Atgaivini tokius medžio gabalus, parodai žmonėms, o šie ir sako – „tai ir mes taip galim“. Tai kiekvienas iš mūsų, begrybaudamas, gali pamatyti tą grožį, gulintį miške ant žemės. Reikia visai nedaug – pastebėti…

Vertinimo komisija geriausiu metų meistru vaizdinės dailės srityje paskelbė medžio drožėją druskininkietį Gintautą Akstiną / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kaip gimsta pati skulptūros idėja?

– Na, ateina toks momentas… Kartais metų metais guli kieme koks medžio gabalas, ir nieko – jokių minčių nekyla. O kokį vieną kartą eini pro šalį, ir štai – jau matai jame būsimą skulptūrą. Štai dalį Pilsudskio ąžuolo panaudojau skulptūrai privačiam parke, o kita dalis penkerius metus taip gulėjo. Maniau – ką aš iš jos galiu padaryti – toks padegęs, parūkęs rąstas. Ir kažkaip vieną dieną pakeliu akis ir opa – yra! Trūksta ten tik kelių detalių – labai nedaug.

Tokie tai tie unikalūs medžio gabalai, kurie atgimsta ir taip gimsta autentiškos skulptūros. Arba išgelbėji juos iš ugnies, ištrauki iš malkų. Nors ir ugnis vėlgi šventas reikalas tam tikru momentu…

– Besidomintieji medžio skulptūromis, kryždirbyste, liaudies menu ir senoviniais rankdarbiais gali apsilankyti ir Jūsų su žmona Živile rankomis sukurtoje medžio drožinių studijoje-galerijoje „Dzub Dzub“.

– Per keturis dešimtmečius trunkantį kūrybinį laikotarpį sukaupiau medžio darbų kolekciją. Noriu, kad žmonės ją pamatytų. Manau, kad atvykusius į kurortą svečius, ieškančius kažko naujo, galiu sudominti ne tik savo darbų ekspozicija, bet ir edukaciniais užsiėmimais.

Mūsų svečius jau namų prieigose pasitinka skulptūros, dar daugiau jų galima pamatyti pačioje galerijoje – ten ir šventųjų skulptūros, ir kryždirbystės darbai, ir medyje perteikti mitiniai personažai. Daugybę kūrinių, išsibarsčiusių po visą pasaulį, galima pamatyti vizualizacijose ar plakatuose.

Galite užsukti ir į dirbtuvę, kurioje galima apžiūrėti mano naudojamus įrankius, jau sukurtas ir dar nebaigtas skulptūras.

***

Meno kūrėjas, medžio drožėjas, tautodailininkas G. Akstinas yra pelnęs ir garbingiausią Druskininkų savivaldybės kultūros srities apdovanojimą – Kultūros puoselėtojo premiją. Premija jam skirta už tradicinio medžio drožybos amato puoselėjimą ir sklaidą, Druskininkų vardo garsinimą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. G. Akstinas yra nuolatinis Druskininkų kultūros centro organizuojamų medžio drožėjų plenerų „Lietuviško ąžuolo pasaka“ ir edukacinių užsiėmimų dalyvis bei konsultantas. Unikalaus kūrėjo darbais papuoštos kurorto erdvės, Latežerio, Viečiūnų, Švendubrės ir kitos vaizdingos Druskininkų apylinkių vietos. Jis aktyviai dalyvauja LTS Dzūkijos skyriaus, respublikinėse ir tarptautinėse parodose, respublikiniuose, tarptautiniuose medžio drožėjų pleneruose bei kūrybinėse stovyklose, parodose-konkursuose. 2011 m. jam suteiktas Meno kūrėjo statusas. G. Akstinas yra daugkartinis Respublikinio tautodailės konkurso „Aukso vainikas“ Alytaus apskrities regioninio turo bei tarptautinio Šv. Jurgio skulptūrų konkurso prizininkas. Už Druskininkų kurorto garsinimą, dalyvaujant respublikiniame liaudies meno konkurse „Aukso vainikas“, ir krašto etnokultūros tradicijų puoselėjimą 2010 m. jam įteiktas garbingas Druskininkų savivaldybės apdovanojimas – Mineralinio vandens lašo skulptūrėlė.

Laima Rekevičienė