Sūrių festivalio organizatorius R. Žižys: „Druskininkų sūrių festivalis galėtų tapti patrauklia kryptimi turistams“
Druskininkuose surengtas jau devintasis Sūrių festivalis šiemet subūrė sūrio gamintojus iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos. Renginyje buvo galima dalyvauti aklose degustacijose, mėgstamiausio publikos sūrio rinkimuose, sūriškose varžytuvėse. Mažųjų laukė kūrybinės dirbtuvės, o suaugusieji dairėsi po mugę, kurioje buvo galima įsigyti aukščiausios rūšies sūrio produktų, paragauti tikrų sūrio šedevrų.
Restorano „Velvetti“ šeimininkas R. Žižys sako, kad nuo pat Sūrių festivalio pradžios organizatoriams buvo svarbu palaikyti mažąsias sūrines, skleisti žinią apie jas, jų darbą, kad žmonės įvertintų, kiek daug triūso reikia įdėti, kol sūris patenka ant vartotojo stalo / Roberto Kisieliaus nuotrauka
Šiemetis Sūrių festivalis buvo paženklintas ir netekties gaida – prieš pat renginį tragiškai žuvo jo sumanytojas ir vienas iš pagrindinių organizatorių, sūrinės „Varinis puodas“ bendrasavininkis Audrius Jokubauskas. Todėl viso festivalio metu sūrininkų bendruomenė daug dėmesio skyrė Audriaus ir jo prasmingos veiklos atminimui.
Svarbiausia, kad festivalis įvyko, o jo organizatoriai viliasi, kad jau artimoje ateityje šis renginys dar labiau išsiplės, jame sulauksime vis daugiau Baltijos šalių sūrininkų, o Druskininkų vardas bus garsus ne tik dėl sveikatinimo ir poilsio galimybių, bet ir dėl čia rengiamo unikalaus sūrių festivalio.
Apie tai pasikalbėjome su vieno iš Sūrių festivalio iniciatorių, restorano „Velvetti“ šeimininku Remigijumi Žižiu.
– Kuo išskirtinis buvo šiemetis Sūrių festivalis?
– Kiekvienas būna skirtingas ir įdomus. Šiemet jis dar ir labai subūrė sūrininkų bendruomenę, juntama tokia labai stipri sūrininkų dvasia. Mus susirado mūsų mokytojai prancūzai, mažųjų sūrininkų atstovai. Jie sužinojo tą liūdną žinią apie Audriaus mirtį ir labai norėjo prisidėti prie festivalio. Net atsirado naujas terminas – sūrių brolija. Prancūzai mums atsiuntė didelę dėžę savo sūrių, norėdami palaikyti sūrių festivalio idėją, prisidėti prie Audriaus atminimui skirtos vakarienės. Pajutome labai didelę bendrystę, visi tapome tarsi sielos broliais.
Smagu žinoti, kad žinia apie sūrių festivalį sklando ne tik Druskininkuose, Lietuvoje, bet ir labai toli už jos ribų.
Šiemet tikrai labai daug to bendrystės jausmo, savanorių, geranoriškų, prisidedančių žmonių. Tik paskelbėme apie labdaringą vakarienę, skirtą Audriaus atminimui, iš karto labai daug žmonių užsirašė, sakė, kad nori dalyvauti, prisidėti. Tikrai nereikėjo vargti, ieškant pašnekovų, vedėjų – renginys šiemet tikrai turėjo ypatingą virpesį.
Už pagalbą, organizuojant šiemetį Sūrių festivalį, nuoširdžiai dėkojame Druskininkų kultūros centrui ir asmeniškai Danguolei Žėkienei. Ypatingą padėką skiraime ir Laimai Stankevičai už nematomą indėlį – jau devintus metus ji kantriai ir tyliai, bet labai entuziastingai prisideda prie festivalio organizavimo.
– Kokias festivalio tradicijas saugote?
– Kadangi prie festivalio prisijungė profesorius Rimvydas Laužikas, rengiamos gastronomijos paskaitos. Išlieka degustacijos, užsiėmimai vaikams. Išlieka mūsų restorano pop-up, kuriame keliais būdais gaminame turimus sūrius, kad žmonės galėtų jų paskanauti, pabendrauti. Renginį vainikuoja vakaro koncertas.
Žinoma, išlieka ir užsidegimas tęsti šį festivalį, jį plėsti. Šiemet, kai netekome sūrių festivalio idėjos sumanytojo Audriaus, visi labai susivienijo. Man irgi labai norisi tęsti jo pradėtą darbą, kad festivalis plėstųsi, tada atsirastų dar daugiau prasmės.
– Ar tada, kai su Audriumi pradėjote Druskininkuose, prie restorano „Velvetti“ sūrių festivalį, įsivaizdavote, kad jis taps toks populiarus?
– Slapčia tikėjomės, bet lengva nebuvo. Festivalio misija buvo ne tik, kad sūrininkai susirinktų paprekiauti. Norėjome supažindinti vartotojus su gamintoju, su jo pastangoms, noru patiekti ant stalo jo paties pagamintą produktą – kad žmonės tarsi pajustų tą pievų dvelksmą, nepramoninį sūrių gamybos būdą. Norėjosi parodyti, kad pienininkystę pasirinkusiems žmonėms svarbi ekologija, kaimo bendruomenės likimas. Yra daug tokių dalykų, kurie yra nematomi, tas rankų darbo produktas neturi tos tikrosios vertės, nes ji tiesiog nepamatuojama. Matai, kaip žmonės smėlynuose bando pasėti žydinčias pievas, kur vargiai kas beauga, daro sėjomainą, savo gyvulius gano laukinėse pievose…
Net ir taikant tą pačią technologiją, kurią naudoja šveicarai, prancūzai ar italai, čia gausi visai kitokį produktą – jis atspindės šitą regioną, būtent Dzūkijos šilus ir pievas. Tai yra unikalu, sukuria nerealią pridėtinę vertę. Ir mes turime tuo didžiuotis. Iš tikrųjų sulaukiame palaikymo ir iš vietinio vartotojo, ir iš užsieniečių. Yra tokia savotiška sūrininkų kasta, kuri vieni kitus palaiko, džiaugiasi, dalijasi gyvulių priežiūros, gydymo, sūrių gamybos patirtimi. Tai unikalu!
– Ko gero, Jums svarbu palaikyti būtent tuos mažuosius sūrininkus, skleisti žinią apie juos, jų darbą, kad žmonės įvertintų, kiek daug triūso reikia įdėti, kol sūris patenka ant vartotojo stalo?
– Dažniausiai šis darbas yra nedėkingas. Ar sninga, ar lyja, ar tau ką nors skauda, vis tiek turi keltis ir eiti pas savo gyvulius, turi melžti pieną. Nepasakysi juk karvei, aviai ar ožkai – palauk, aš dabar noriu dvi dienas pailsėti. Dažnai toje rutinoje užsisukusiam žmogui stoti pardavinėti ir dar kitus dalykus daryti būna per sudėtinga. Ūkiai nedidukai, pas mus dar nėra tokios labiau atsakingos vartojimo kultūros. Todėl mūsų misija ir yra tuos sūrininkus parodyti vartotojui, kad atsirastų daugiau pardavimo taškų, kad restoranai pradėtų naudoti vietinį produktą, įtrauktų į meniu. Norisi, kad žmonėms taptų prieinamesni mažųjų sūrinių pagaminti produktai, kad jie pajustų skirtumą tarp ūkininkų gaminamo nepasterizuoto pieno ir pramoniniu būdu pagamintų sūrių.
– Sūrių festivalį rengėte jau devintą kartą. Ko gero, spėjote įvertinti, ar lietuviai yra pakankamai išprusę ir žino, kaip reikia vertinti sūrį?
– Tikrai taip. Tikrai per 9-eris metus surengta daug edukacijų. Keitėsi ir bendras supratimas, žmonės daugiau pamatė pasaulio, patobulėjo. Į sūrių festivalį tikrai susirenka sąmoningi žmonės, daug žmonių tą dieną į Druskininkus atvyksta specialiai, džiaugiasi tuo, kartu atsiveda draugų, kurie irgi po truputį mokosi. Tai yra džiugu. Čia turbūt vienas iš mūsų festivalių tikslų – kelti tą gastronominę kultūrą, edukuoti.
– Kokius sūrius žmonės labiausiai mėgsta?
– Manau, kad visas priklauso nuo asmeninių žmogaus poreikių. Vasarą galbūt populiaresni lengvesni, kieti sūriai. Žiemą norisi kažko kremiškesnio, šiek tiek riebesnio. Kai žvarbus oras, darganos, galima pasidaryti sūrio fondiu, virtuvėje naudoti lydomus sūrius. Manau, kad sūrio vartojimas gali būti susijęs ir su sezoniškumu.
– Ar Jūsų restorane „Velvetti“ visus metus galima rasti patiekalų su sūriu, ar tik festivalio metu?
– Sūrio patiekalų galima rasti visus metus. Žadame atnaujinti ir prekybą sūrinės „Varinis puodas“ produkcija.
Kepame duoną malkomis kūrenamoje krosnyje, dar turėsime ir gardžių vietinėje sūrinėje pagamintų sūrių. Mūsų miesto svečiams, kurie atvyksta savaitgaliais, tai suteiktų ir gerų emocijų, ir būtų puikios lauktuvės.
– O ką Jums asmeniškai reiškia devintasis sūrių festivalis?
– Mums tai suteikia džiaugsmo širdžiai. Kažkas atvyksta iš Prancūzijos, kažkas iš kitų kraštų – tie, kuriems rūpi. Susitinkame bičiulius, gaminame ne iš meniu, vaišiname žmones. Mums čia būna ir erdvė realizuoti kulinarines fantazijas bendraminčių rate, puikiai leisti laiką. Pasikrauname gerų emocijų, sutinkame motyvuotus žmones. Tai būna vienas iš tų savaitgalių, kai darai ką nori, kaip nori ir tuo mėgaujiesi.
Organizatorių rate pasikalbėjome, kad Druskininkų sūrių festivalis yra vienintelis toks Baltijos šalyse ir net Šiaurės Europoje. Daugiau nėra tokio formato renginių. Dabar svarstome, kaip toliau išplėtoti tą sūrių festivalio idėją, padaryti jį dar įdomesnį.
Turime slaptą planą kitąmet jubiliejinį – dešimtąjį – sūrių festivalį surengti su trenksmu. Smagu, kad sulaukiame ir didelės Druskininkų savivaldybės pagalbos, tikimės, kad, bendromis pastangomis, kitąmet festivalis bus įspūdingas.
Žinome, kad yra norvegų sūrininkų, kurie Pasaulio sūrininkų čempionate laimėjo prizines vietas. Būtų smagu juos pasikviesti pas mus. Manau, kad tada mūsų festivalio vardas nuskambėtų dar plačiau.
Planuojame bendradarbiauti ir su įvežamojo turizmo agentūromis – Druskininkų sūrių festivalis ir jiems būtų patraukli kryptis. Jeigu apie renginį iš anksto komunikuotumėme apie tokį įdomų renginį, žmonės iš anksto susiplanuotų, atvyktų į mūsų kurortą dar ir dėl sūrių festivalio.
Anglijoje populiarus „Sūrių ridenimo“ čempionatas. Pas mus gal nebūtų priimtina maistą ridenti, bet galima ir, pavyzdžiui, „Snow Arenos“ lauko trasoje ridenti sūrių maketus… Tose erdvėse galima ir koncertą surengti.
Galima daug ko prisigalvoti, bet vien „Velvetti“ esame per maži… Jeigu surengtume didesnį renginį, tai norėtųsi, kad tądien visose Druskininkų maitinimo įstaigose būtų savotiškos „sūrio dienos“. Galėtų prisidėti ir viešbučiai, pavyzdžiui, apgyvendindami festivalio dalyvius.
Smagu, kad šiemet festivalyje dalyvavo nemažai lenkų, latvių. Ta geografija galėtų dar labiau plėstis.
Yra Lietuvoje nemažai įvairių jaunimo muzikos festivalių, o Druskininkų sūrių festivalis galėtų tapti gurmanų susibūrimo vieta. Visa infrastruktūra sukurta, yra įdirbis, festivalio vardas jau plačiai nuskambėjęs. Manau, kad ateityje jis tikrai dar ne kartą nustebins.
Parengė Laima Rekevičienė ir Laimutis Genys