Parodoje „Saulės taku“ – vaizdinė ir dokumentinė medžiaga

Paroda  yra skirta gražaus sutapimo sukaktims pažymėti – originalaus rekreacinės, sveikatinimo paskirties, unikalaus kultūros reiškinio – „Saulės tako“ – 50-mečiui ir jo kūrėjo Vytauto Urnevičiaus šimtosioms gimimo metinėms pažymėti. Prasmingam darbui prisiminti, pagerbti, Druskininkų gidų asociacija paruošė projektą, kuriuo imamės surinkti išlikusią, išsaugotą rašytinę medžiagą apie tam laikmečiui naują kultūrinį, ekologinį, socialinį judėjimą.

Parodos ekspozicijoje įamžinta pėsčiųjų dozuoto pasivaikščiojimo vietos, geriau žinomos „Saulės tako“ vardu/Asmeninio archyvo nuotraukos

Jau daugiau nei prieš pusę amžiaus subrendo naujas požiūris į žmogaus sveikatos palaikymą, atstatymą, užtikrinimą per natūralios gamtos, išsaugotos aplinkos prizmę. Visuomenėje tokį požiūrį, kuris išsivystė į platų judėjimą, formavo nauja sveikatos sistemos specialistų plejada, naujas kultūros darbuotojų požiūris į žmonių laisvalaikį, jo praleidimo formas ir svarbą.

Dėsninga, kad toks naujas bendradarbiavimas Druskininkų kurorte įgavo ne tik palaikymą, bet labai sparčiai išsivystė į praktinius veiklos rezultatus. Klasikinis postulatas, kad kurortas yra miške, buvo gerokai praplėstas. Kurortas sparčiai plėtėsi septintajame-aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose. Poilsiautojams, svečiams jau buvo ankštoka sanatorijų kiemeliuose, o apie kavinukių jaukumą kalbėti būtų tiesiog netaktiška.

Ano meto „planingos santvarkos“ darbinius planus ir jų finansavimą tiesiogiai ir netiesiogiai išsprendė vienas asmuo – to meto respublikos vadovas (A. S.), labai draugingi pasirodė ir tuomečio Respublikinio kurorto valdybos vadai: Haitas, R. Pilelis, V. Gurauskas. Jeigu jau sumanyta, tai, vadinasi, bus padaryta. Respublikos vadų „stuktelėjimas“ kurorto vadovams buvo rimtas – nedelsiant, net neturint jokių projektų, schemų ar sąmatų, buvo pradėti vykdyti darbai. Nesusipratimo, ginčų, parėdymų būta daug. Visų pirma dėl to, kad „dozuoto pasivaikščiojimo“ takus daryti buvo pradėta, nedelsiant. Tik iškilo klausimas – kur, kaip ir kada?

Susidariusį rebusą padėjo išspręsti kurorte dirbę profesionalūs specialistai. Karolis Dineika gydomosios kūno kultūros, sporto, sveiko gyvenimo būdo puoselėtojas, pirmasis gavo tokio darbo „parėdymą“ ir daug prie jo prisidėjo. Architektas Rimvydas Mickevičius gerai žinojo kurorto poreikius artimiausiems dešimtmečiams. Praktinių darbų nedrįso imtis to meto kurorte buvusios statybinės organizacijos, priežastis paprasta – nėra projekto, nėra sąmatos, nėra pinigų. Bet juk nebūna padėties be išeities. Buvo pasiūlytas „dozuoto pasivaikščiojimo“ takas per gražias (tikrai dar ne urbanizuotas) miškingas vietoves. Taigi kurorto vadovybė ir pasirinko darbų vykdymui miškų ūkį, jų miškininkus. Nedrįstu sakyti – specialistus, kadangi tokių nebuvo. Miškų ūkio direktorius E. Nekrašas neplaniniams darbams buvo nužiūrėjęs dar prieškariu mokslus baigusį „girininką be girininkijos“ Vytautą Urnevičių.

Apie pėsčiųjų dozuoto pasivaikščiojimo, vėliau pavadintą „Saulės taku“, galima parašyti visą epopėją. Palikime tas legendas sekti kurorto gidams.

O mes, vykdydami šį gražių sukakčių projektą, kviečiame į dokumentinės rašytinės, vaizduojamosios medžiagos ir dokumentinių nuotraukų parodos atidarymą jau balandžio 1 d., 14 val. Švietimo centro fojė patalpose.

Antanas Lankelis