Menotyrininkė Aušra Česnulevičienė: „Druskininkiečiai turi išskirtinę privilegiją gyventi M. K. Čiurlionio mieste“

„Mūsų laukia didelė šventė, didelė atsakomybė, ateis daugiau Čiurlionio, įvairesne forma. Miestui bus daugiau dėmesio, svarbu, kad tai būtų patraukliai pristatyta. Kultūros sostinę ir Čiurlionio jubiliejų švęsti – tai ne su balionu pereiti per gatvę“, – sakė šių metų Druskininkų kultūros puoselėtojo premijos laureatė, menotyrininkė, gidė, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos ir gyvenimo tyrinėtoja Aušra Česnulevičienė.

A. Česnulevičienė šiemet sulaukė aukščiausio Druskininkų kultūros srityje dirbančios asmenybės įvertinimo – Kultūros puoselėtojo premijos / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Kultūros puoselėtojo premijai A. Česnulevičienę pristatė M. K. Čiurlionio draugija už jos rengiamas ekskursijas, edukacijas ir M. K. Čiurlionio pažinimo skatinimo dvasią.

Prieš du dešimtmečius į Druskininkus atvykusi jauna menotyrininkė iškart surado savo interesų ratą ir aktyviai ėmė domėtis M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos aspektais. Per tą laikotarpį savo darbais, sumanymais, projektais ji tapo žinoma ne tik Druskininkuose, bet ir visoje Lietuvoje. O šiemet sulaukė ir aukščiausio Druskininkų kultūros srityje dirbančios asmenybės įvertinimo – Kultūros puoselėtojo premijos, kuri jai išklmingai bus įteikta jau šį šeštadienį, per Padėkos vakarą.

Apie gyvenimą ir darbą Druskininkuose, kultūrines ir gyvenimiškas patirtis, atsidavimą M. K. Čiurlioniui „Mano Druskininkai“ kalbasi su A. Česnulevičiene.

– Esate kaunietė, kaip atsiradote Druskininkuose?

– Druskininkuose, tiksliau – Ratnyčioje atsiradau 2005 metais. Mane vyras Tauras atsivežė ne per prievartą! Esu Ratnyčios marti. Po menotyros bakalauro studijų atvažiavau į Druskininkus, buvau labai jauna. Alkis mokslui pasiliko, ir prieš trejus metus, sulaukusi brandaus amžiaus, baigiau magistro studijas. Ta motyvacija ir žinių siekis brandžiame amžiuje yra labai svarbus. Atsimenu, sugrįžusi į Druskininkus su magistro diplomu, iš autobusų stoties per miestą ėjau pasišokinėdama. Kas matė, galėjo šiek tiek nustebti.

Prieš 20 metų į Druskininkus atvykusi Aušra drauge su vyru Tauru greitai įsiliejo į druskininkiečių bendruomenę ir kultūrinį miesto gyvenimą / Laimos Rekevičienės nuotraukos

– Magistro darbas buvo susijęs su Čiurlioniu. Buvote jau puiki šio menininko gyvenimo ir kūrybos žinovė. O koks buvo Jūsų santykis su Čiurlioniu prieš dvidešimt metų? Kokia buvo darbo Druskininkuose pradžia?

– Santykis su Čiurlioniu buvo labai menkas. Pirmiausia, man buvo įdomu, kuo kvėpuoja šis miestas.

Teko padirbėti ir Druskininkų savivaldybėje. Mano karjera savivaldybėje buvo trumpa, bet labai vertinga. Susipažinau su puikiais žmonėmis, buvo įdomu. Buvau atsakinga už kultūros renginius.

Vėliau dirbau privačioje turizmo firmoje. Gimus pirmajai dukrai, su Tauru pradėjome savo nuosavą verslą. Nuo 2009 metų prasidėjo mūsų „Druskos studijos“ gyvenimas – ėmėme „pilstyti druską iš vienos saujos į kitas“.

O Čiurlionis prasidėjo tada, kai Tauras mane vežėsi iš Kauno į Druskininkus. Kelionės metu mano dėmesį patraukė besikartojančios skulptūros, tai buvo „Čiurlionio kelias“. Tauras man pasakė, kad nuveš pas savo dailės mokytoją. Ir nuvežė tąkart pas Adelbertą Nedzelskį į sodą. Adelbertas padavė man knygą apie Čiurlionį, kuri man tapo dovana visam gyvenimui. Be A. Nedzelskio nebūčiau atradusi Čiurlionio. Jei būčiau likusi Kaune, nežinia, kiek Čiurlionio būtų buvę mano gyvenime. Apsigyventi Druskininkuose man lėmė likimas.

– Ar svarbu būti toje pačioje erdvėje, kurioje gyveno Čiurlionis?

– Tą labai juntu, kai išeinu į Druskininkus. Jaučiuosi įstrigusi laike ir esu vienos temos žmogus. Pagalvojau, gal ir įžeidi ta etiketė, bet ji atitinka mano būvį. Taip jau yra, visada esu tame lauke.

Druskininkų kultūrinio gyvenimo ašis yra Čiurlionis, miestas būtų visai kitoks, jei jame liktų tik SPA, paslaugos. Šiemet miesto kultūros kolonos sustiprės, jis tapo Lietuvos kultūros sostinė. Druskininkai verti šio vardo, nes miestą kūrė iškilios asmenybės. Mes dar labiau turėtume tas asmenybes pakelti: Ž. Lipšico, K. Dineikos, A. Dambrausko vėliavos dar nepakankamai iškeltos. Miesto kultūrininkams reikia padirbėti, kad žmonės į Druskininkus ne tik atvyktų pasilepinti kūną, bet ir susipažintų su mūsų praėjusio amžiaus kelrodžiais, išskirtinėmis Druskininkų asmenybėmis.

– Daug metų kruopščiai tyrinėjate Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą. Ar jau viską žinote apie Čiurlionį? Kaip bendraujate su žmonėmis, besidominčiais Čiurlioniu?

– Mane absoliučiai užmuša, kai mane pristato gide ir menotyrininke, kuri viską žino apie Čiurlionį. Man tada norisi pabėgti ir pasislėpti. Tai netiksli formuluotė. Neįmanoma visko suprasti ir nereikia, nes tuomet gali apimti neviltis. Netyrinėju muzikos, nes to neišmanau, domiuosi kultūrologine aplinka. Esu mediumas tarp to žmogaus, kurio abėcėlė menotyros srityje yra labai pradinė. Ir žmonės dažnai baiminasi, kad Čiurlionis yra nepasiekiamas, tarsi yra ant pjedestalo. Ekskursijų, žygių metu stengiuosi žmonėms nesukelti tokios būsenos, kad jie pasijustų nieko nežinantys. Tie žmonių klausimai būna paprasti, bet jie ir klausia, kad sužinotų. Žmonės nori jau paruoštos informacijos: ar Čiurlionis buvo vedęs, ar turėjo vaikų, kas buvo jo žmona? Pradedu nuo paprastų dalykų, ir einame toliau. Matau, kad reikia kalbėti apie paprastus dalykus. Žmonės net nežino, kad švenčiame genijaus jubiliejų. Neleidžiu sau stebėtis jokiais klausimais. Jei žmogui įdomu, tai stengiuosi apie viską pasakoti.

– Kaip manote, koks yra Jūsų sėkmingos kultūrinės veiklos receptas?

– Gyvendama ir dirbdama Druskininkuose, įgyjau daugiau patirties, pažinau miestą, apylinkes, išvaikščiojau viską aplinkui. Viskas jau kitaip, nei prieš dvidešimt metų. Dabar mano žinių kraitelė jau šiek tiek didesnė. Ant kalnelio atsistojusi, matau dar aukštesnį kalnelį, atsiveria dar daugiau tuščių stalčiukų. Kai lipu aukščiau, pamatau, kaip tas kalnas aukštėja, bet man tai kelia pasimėgavimą. Gavau likimo dovaną – galiu gyvenime daryti tai, kas man patinka. Jei man kas nors nepatinka, to ir nedarau.

Kai darau mėgstamus dalykus, atsiduodu tam visa siela. Dažnai sukrenta daug žvaigždučių, daug palankių aplinkybių. Bendraujant su žmonėmis ir institucijomis, man sekasi, prašymai niekada neatsiduria stalčiuje. Neseniai gavau dokumentą iš Kultūros paveldo departamento dėl pušies senosiose Druskininkų kapinėse, augančios šalia Čiurlionio tėvo kapo. Dar nenoriu apie tai garsiai kalbėti, bet bus smagu. Ši vieta bus įtraukta į planus papildyti vertingąsias kapinių savybes. Rezultato sulaukti man padeda žinomumas, visi žino, kad Aušra yra šiek tiek įkyri. Dėl ko tai darau? Dėl Druskininkų, dėl Čiurlionio atminimo, kad tai neužsimirštų. Aplink labai daug informacijos, bet visada randu žmogų, kuriam tai įdomu, ir jis pas tave ateina.

– Ką norėtumėte sau palinkėti iškilaus apdovanojimo kontekste?

– Kad nemažėtų energijos, būtų daugiau tolerancijos kitaip mąstančiam, kad ką nors nauja atrasčiau. Ta nominacija skirta ne man vienai, ja dalinuosi su trimis vyrais. Be Čiurlionio nieko nebūtų, Druskininkai būtų kitokie, nebūtų ir šios nominacijos, ir mano didelio darbo baro. Antras žmogus yra mano mokytojas A. Nedzelskis, tai jam skirti du trečdaliai to džiaugsmo, jis man leido mokytis ir būti šalia jo – vien būti šalia jo jau yra pamokos. Premija skiriu ir mūsų šeimai, nes antrasis mano skrydžio sparnas yra Tauras, kurio yra daug mažiau viešojoje erdvėje, bet būtent jis man padėjo vaikščioti bažnyčios stogais, jis besąlygiškai palaiko mano idėjas.

Dėkoju ir druskininkiečiams. Jei niekas neitų į kultūros vakarus, į žygius, į ekskursijas, tai aš viena nemosuočiau ta kultūros vėliava. Pasklidus žiniai apie mano apdovanojimą, sulaukiau sveikinimų, padėkų, dauguma druskininkiečių tuo džiaugiasi. Bet ir kritika man labai svarbi, nes ji augina.

Didžiuojuosi, kad mes turime privilegiją gyventi Čiurlionio mieste. Jei kalbama, kad Čiurlionis per mažai žinomas užsienyje, tai mes patys ir kalti. Jei trylika tūkstančių druskininkiečių pakvies bent po vieną svečią iš kažkur, o paskui juos pavedžios Čiurlionio takais, tai daugiau pasaulio žmonių apie tai sužinos, bus daug didesnė informacijos sklaida. To visiems ir linkiu.

Svarbiausieji A. Česnulevičienės veiklos fragmentai
2009 m. su vyru Tauru Česnulevičiumi įkūrė kūrybos namus „Druskos
studija“, kurioje vieni pirmųjų Druskininkų savivaldybėje pradėjo vesti
edukacinius kūrybinius užsiėmimus, apie jų veiklą pasakojo per 10 TV
kūrybinių grupių.
Nuo 2010 m. organizuoja ir veda įvairius renginius, skirtus M. K. Čiurlionio
gyvenimo ir kūrybos sklaidai. Rengė susitikimus su kultūros, meno,
mokslo žmonėmis, jų knygų pristatymus.
2018 m. (2019 m., 2020 m., 2021 m., 2022 m. , 2023 m. , 2024 m.) Aušra
ir Tauras Česnulevičiai įsteigė savo šeimos piniginę premiją – paskatą
Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos moksleiviui (-ei) „Už padarytą Metų
pažangą“.
2020 metų birželio 21 d. Kabelių bažnyčios stoginėje rado istorinio muzikos
instrumento – vargonų – dalis, kurios yra siejamos su M. K. Čiurlionio
tėvu Konstantinu Čiurlioniu. 2024 metų sausio 22 d. LR Kultūros ministro
S. Kairio įsakymu ( Nr. ĮV-51) istorinio instrumento dalys įrašytos į
kultūros vertybių registrą (unikalus Nr. 48564).
2021 m. organizavo išvykas, ekspedicijas, rinko medžiagą tema „Čiurlionių
šaknų link“ Lietuvoje ir Lenkijoje.
Nuo 2021 m. paruošė ir veda pažintinį – edukacinį žygį pėsčiomis
„Čiurlionio takais į Raigardo miestą“, nuo 2024 m. paruošė ir pristatė autorinę
ekskursiją „Nepažintos Druskininkų moterys“.
Druskininkuose – kartu su Rotary klubo nariais Arūnu Vaškevičiumi ir
Valdemaru Makarevičiumi 2023 m. sausį įkūrė „Antano Dambrausko atminties
įamžinimo paramos ir labdaros“ fondą, eina fondo direktorės pareigas.
Inicijavo atminimo suolelio A. Dambrauskui pastatymą.
2024 metų rugsėjo 27 d. kartu su Druskininkų kultūros centru Druskininkų
„Turizmo dienų“ metu organizavo ir pristatė Lietuvos žurnalistams
degustacinę – edukacinę vakarienę „Ką gi valgė Čiurlioniai? Kasdienė ir
šventinė užstalė“.
2025 vasario mėnesį A. Česnulevičienė Knygų mugėje pristatys savo
pirmąją knygą – vadovą „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“,
skirtą 150-ioms lietuvių tautos genijaus gimimo metinėms.

Parengė Laimutis Genys