Kelionė per kunigo Ričardo Doveikos gyvenimo istoriją

Gegužės 17-ąją druskininkiečių bendruomenė gausiai sugužėjo į biblioteką pabendrauti su rašytoja, žurnaliste Laima Lavaste ir kunigu Ričardu Doveika, sužinoti ne tik populiarios knygos „Kunigas Ričardas“ gimimo istoriją, bet ir išgirsti mylimo dvasininko žodį, pasisemti jo išminties.

Paaiškėjo, kad prakalbinti kunigą Ričardą daugiau nei dešimt metų bandė ne viena literatūros leidykla, tačiau po trejus metus trukusių atkaklių įkalbinėjimų tai pavyko tik rašytojai L. Lavaste. „Turime ne vieną knygą apie kunigus, o šia buvo siekiama tikėjime ieškoti žmogaus: koks jis, vilkintis sutaną, stovintis šalia altoriaus, teikiantis krikšto malonę, klausantis išpažinčių, matantis žmogaus pakilimus ir nuopuolius, palydintis į amžinąją kelionę“, – pradėdama bestselerio pristatymą, kalbėjo autorė. L. Lavaste prisipažino niekada nebuvusi didelė tikėjimo tiesų žinovė. Augdama Telšių rajono bažnytkaimyje, mokytojų šeimoje, tais laikais ji negalėjo lankyti bažnyčios, juolab, kad tėvas buvo mokyklos direktorius ir jo vaikų elgesį visi nuolat stebėdavo. Šeimoje nebuvo skiriama dėmesio religijai, nebent tėvai vaikus sudrausmindavo, jei jie iškrėsdavo eibių: „Dievas viską mato ir nubaus už blogus darbus“. O tokių darbų vaikystėje būsimoji rašytoja yra padariusi: šiandien ji vagyste vadina iškritusių vitražo stikliukų pasisavinimą, kai jų prisirinkdavo, užkopusi į bažnyčios viršų, ir turėdavo kuo smagiai su vaikais pažaisti.

Bibliotekoje vos sutilpo druskininkiečiai, atėję į susitikimą su knygos „Kunigas Ričardas“ autore L. Lavaste ir kunigu R. Doveika / Laimos Rekevičienės nuotrauka

Knyga „Kunigas Ričardas“ parašyta dialogo forma. L. Lavaste pasakojo, kad, prieš sėsdama rašyti, buvo parengusi kunigui Ričardui įvairių klausimų ir į visus juos gavo atsakymus, nė vienas klausimas nebuvo išbrauktas, nutylėtas, koks jis bebūtų – drąsus ar kvailas. Nuoširdūs ir išsamūs kunigo atsakymai sudaro knygos pagrindą. Autorė neslėpė, kad buvo sužavėta kunigo Ričardo drąsa išpažinti savo paties abejones, prabilti apie populiarumo kainą, visuomenės skaudulius, bažnyčios nuosmukius ir klaidas. Pirmoji knygos dalis yra biografinė, kitose pasakojama apie kunigystės pasirinkimą, pašaukimo atradimą, mokytojo įtaką ir galias, dvasinę brandą, galiausiai išsakomos kunigo Ričardo mintys apie žmogaus ir Dievo santykį, karą ir taiką, atleidimą sau ir kitam, savanorystę ir egoizmą, laimę ir turtą, vaikų auklėjimą bei kitus visiems žmonėms aktualius dalykus.

Rašytoja priminė, kad būsimasis kunigas augo Vilniuje, nedideliame namelyje prie pat F. Dzeržinskio (dabar Kalvarijų) gatvės. Šešiolikos kvadratų kambaryje su jo viduryje kūpsančia krosnimi išsiteko penkių asmenų šeima. Už lango virė gyvenimas: šalia klegėjo miesto turgus, troleibusų stotelėje būriuodavosi žmonių. Tad nieko stebėtina, kad pirmieji rusiški žodžiai, kuriuos išmoko mažasis Ričardas, buvo iš troleibusų sklindantys pranešimai: „Slieduščiaja ostanovka – bazar“ („Kita stotelė – turgus“). Bažnyčios slenkstį Ričardas peržengė, dar mokydamasis mokykloje. Pradėjo patarnauti per mišias, tėvams apie tai nežinant. Dėl savo pamaldumo sulaukė bendraklasių patyčių, pašaipų, įžeidinėjimų, buvo net muštynių, o klasės auklėtoja suskubo kalbėtis su Ričardo tėvais. Bet vaiko pasiryžimas eiti pasirinktu keliu nesumažėjo. „Nepaisant visų peripetijų, kunigas Ričardas tapo žmonių širdžių kunigu. Kyla klausimas, kodėl jis iki šiol tarnautoja mažoje Pilaitės bažnytėlėje, kurios statybą pradėjo savo rūpesčiu. Ogi todėl, kad jis turi pastatyti didelę bažnyčią. Jis kiekvieną bažnyčią sugeba paversti didele. Ir kiekvienas mūsų susitikimas su kunigu Ričardu – tai pabuvimas Bažnyčioje“, – sakė L. Lavaste.

Kunigas Ričardas pasidžiaugė, kad Druskininkai yra patrauklūs kurorto paslaugomis, pušynais, nuostabia bažnyčia, o jam ypač mieli dėl to, kad iš čia yra kilęs jo bičiulis, seminarijos bendrakursis, su kuriuo iki šiol draugauja, – kunigas Justinas Aleknavičius, Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios klebonas. R. Doveika akcentavo, kad savo šaknų nė vienas žmogus neturėtų nei ignoruoti, nei išsižadėti, nei gėdytis. Namai, kuriuose prabėgo Ričardo vaikystė, jam įsiminė pieno kvapu, mat, prieš įsikuriant tėvams, juose daug metų buvo pieninė, iš pradžių priklausiusi žydams, o vėliau – Vilniaus miestui. Į atmintį įsirašė ir metai, leidę pažinti vidinį šventovės gyvenimą Vilniaus arkikatedroje, ką tik sugrąžintoje tikintiesiems. Į atgautą katedrą Ričardą bei kitus paauglius atsivedė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jis tapo katedros jaunimo mokytoju, kvietė visada laikytis šalia. Tai buvo laikas, kai Bažnyčia į Ričardo širdį įnešė dvasingumą, gražius tarpusavio santykius, istorinę tiesą. Tais metais katedra atgimė iš vidaus. Ričardas joje plovė grindis, nė nesitikėdamas, kad vėliau, per keletą metų čia praėjęs visus tarnystės tarpsnius, taps katedros klebonu.

O iki to dar buvo ilgas kelias. Baigęs devynias klases, Ričardas suskato palikti vidurinę mokyklą, kurioje jautėsi menkavertis dėl aplinkinių požiūrio į tikintįjį, ir įstojo į tuometę Prekybos ir verslo mokyklą Žirmūnuose mokytis virėjo specialybės. Čia vyravo visai kita atmosfera, puikūs santykiai su grupės draugais bei mokytojais, paskatinę ir motyvaciją mokytis. Ričardui buvo įteiktas diplomas su pagyrimu.

Prisimindamas savo žingsnį, kai suaugęs atsiskyrė nuo šeimos, renginio svečias pažymėjo, kad namuose jam niekada netrūko meilės, pagarbos, besąlygiško tėvų rūpesčio. Išėjimas iš namų buvo sudėtingas, mat Ričardas nuo tėvų slėpė, kad nori būti kunigu. Ir pasisakė tik tuomet, kai išlaikė egzaminus. Tėvai ašaromis nulaistė kelią į seminariją, bet nesmerkė sūnaus ir padėjo jam įgyvendinti svajonę tapti tuo, kuo nori.

O Ričardą į priekį vedė siekis pažinti tiesą, kuri visada turi savo pamatus. Juose glūdi laisvė, viltis, apsauga, malonė. Tiesos unikalumas yra tas, kad jos neįmanoma paneigti, todėl visada reikia ją įrodinėti. Nuomonė nėra tiesa, tai – tik pozicija, laikysena.

Tiesos ieškojimas ir tapo pašaukimu. Iš pradžių Ričardas baigė Vytauto Didžiojo universitetą, vėliau studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Ją baigęs su pagyrimu, studijas tęsė Romos Popiežiškajame Laterano universitete ir įgijo teologijos licencijato laipsnį. Kunigui Ričardui tiesos šaltiniu tapo Dievas.

Renginio svečias pasidžiaugė, kad jo brolis Robertas taip pat ieško tiesos, tik kitoje aplinkoje – jis kriminalistas. Robertas gyvenime dažniau mato blogį, o Ričardas – gėrį. Kartais tenka viešumoje susieiti abiem broliams, kiekvienam vilkinčiam savo uniformą. Tokie jie yra užfiksuoti ir bendroje nuotraukoje, kurią panoro pasidaryti.

Šiandien kunigas R. Doveika tikinčiuosius traukia asmenybės išskirtinumu, artumu paprastam žmogui, nuoširdumu, atsidavimu Bažnyčiai ir Dievui. Renginio dalyviams jis patvirtino, kad tarp savo specialybės ir gyvenimo būdo gali drąsiai parašyti lygybės ženklą.

Pasibaigus knygos pristatymui, dalyviai svečių ilgai nepaleido, o šie mielai bendravo, dalijo autografus, pozavo nuotraukoms. Rašytoja L. Lavaste, pasigrožėjusi Druskininkų savivaldybės viešąja biblioteka, pažadėjo ir kitais kartais, užsukusi į kurortą, būtinai „tiesiu taikymu“ čia apsilankyti, nes jos žodžiais, mūsų biblioteka yra sielos rojus.

Viešosios bibliotekos informacija