Druskininkuose kurianti vitražistė D. Lukoševičiūtė: „Šis menas įtraukia ir užburia“

Prieš keletą metų po studijų Dailės akademijoje Druskininkuose apsigyvenusi jauna vitražistė Dovilė Lukoševičiūtė čia jau spėjo įminti savo pėdsaką. Šiemet M. K. Čiurlionio meno mokyklos erdves papuošė Druskininkų miesto muziejaus organizuoto „Druskininkų vitražo simpoziumo „Čiurlionio atspindžiai“ metu jos sukurtas vitražas ,,Pasaulio sutvėrimas“.

Dovilės vitražuose dažnai kartojasi simboliai: akis, ovalo, apsikritimo formos / Asmeninio archyvo nuotrauka

Druskininkų miesto muziejaus galerijoje dirbanti ir „Menų kalvėje“ studiją įsikūrusi menininkė džiaugiasi mūsų mieste patiriama kūrybine laisve, supančios gamtos grožiu ir beribe erdve saviraiškai.

Su Dovile pasikalbėjome apie vitražo meno unikalumą, jos sukurtą  vitražą ,,Pasaulio sutvėrimas“ ir kūrybines svajones.

– Dovile, kodėl gyvenimą susiejote su vitražu ir kokie gyvenimo vėjai Jus atpūtė į Druskininkus?

– Labai natūraliai čia atsiradau. Miestas nebuvo man svetimas. Druskininkuose gyvena mano mama, tad aš čia vis apsilankydavau, kai studijavau Vilniuje.

Po studijų baigimo ieškojau sau kūrybinės erdvės, nes Vilniuje man buvo labai triukšminga, trūko ramesnės vietos saviraiškai. Esu gimusi mažame miestelyje, gamtos apsuptyje, todėl žalumoje skęstantys Druskininkai man labai patiko.

Vilniuje, Dailės akademijoje studijavau monumentaliąją dailę (tuomet ta disciplina taip vadinosi), ten ir atradau vitražą. Tiesa, kūryba ir menas mane lydėjo nuo mažens. Užaugau kūrybiškoje aplinkoje, tėvai duodavo vaikystėje ir lipdyti, ir drožinėti, ir austi ar tapyti, visada buvau įkvepiančioje erdvėje.

Pasirinkusi monumentaliąją dailę, kūriau freskos ir mozaikos technikomis. Iš pradžių net nepasirinkau vitražo, nes tada jis man pasirodė gan nepažįstamas, bet vėliau, prisilietusi prie stiklo medžiagos, iš karto perėjau į vitražo specialybę ir taip pamilau šį amatą.

– Iš šalies stebint, vitražo kūrimas atrodo labai sudėtingas procesas, o jo rezultatas visada atrodo tarsi mažas stebuklas.

– Vitražo kūrimo procesas iš tikrųjų labai specifinis ir reikalauja daug įdirbio, tačiau kai skiri tam laiko, tas procesas nebeatrodo toks jau sudėtingas. Dabar, dirbdama su vitražu ir vesdama edukacijas, matau, kad žmogui visai neaišku, kaip tas procesas atrodo ir kaip vitražas gimsta. Todėl savo veikla noriu atskleisti, kad tai – labai autentiškas, ypatingas ir įdomus menas. Tai nėra paveikslas, jo nepakabinsi kažkur ant sienos. Pagrindinė vitražo ypatybė ir yra ta, kad jis visu grožiu atsiskleidžia būtent šviesoje. Man čia ir yra vitražo magija ir galia. Jis visada yra toks kintantis, dinamiškas, keičiasi kartu su šviesa. Man taip gražu, kai šviesa sužimba, nušviečia vitražą, ir stiklo spalvų šešėliai nudažo visą erdvę. Tikrai atrodo kaip mažas stebuklas.

– Įprastai dažniau įsivaizduojame vyrus – vitražų kūrėjus. Regis, tai nėra moteriškas menas, reikalaujantis net ir fizinės jėgos. Kaip sekasi pačiai – jaunai, smulkutei merginai – kurti tokius sudėtingus kūrinius?

– Na, gal iš tiesų yra daugiau vitražus kuriančių vyrų. Nežinau, vitražo specifika ir pats kūrybinis procesas ilgas, reikia jį išdirbti. Viskas prasideda nuo idėjos ir vizijos, eskizo. Tada prasideda ilga kūrybinė dalis, kai reikia ir šablonus kirpti, ir stiklą rėžtukais pjaustyti, vėliau šlifuoti, montuoti, lituoti. Reikia nemažai ir įvairiausių įrankių turėti. Žmogui iš šono tikrai gali pasirodyti, kad tai nėra moteriška specialybė.

Man atrodo, kad vitražas visiems jo kūrėjams suteikia plačią erdvę atskleisti savą braižą.

Sovietmetis buvo vadinamas vitražo aukso amžiumi. Tuo metu buvo sukurta puikių vitražų, kurių yra likę ir Druskininkuose, daugelio pastatų langus dar puošia įspūdingi stiklo kūriniai.

Visi tie monumentalūs išlikę objektai yra Lietuvos vitražo pamatas, juos reikia vertinti.

– Kur slypi ta vitražo magija, dėl kurios jam negalėjote atsispirti?

– Magija atsiranda, kai šviesa skrodžia stiklo paviršiumi ir atsiranda gyvas, kintantis reginys erdvėje. Manau, dauguma pirmiausia atpažįsta klasikinį vitražą bažnyčioje. Vitražas yra monumentalus menas, ir jo galia bei grožis iš tikrųjų slypi toje jo didybėje, mastelyje. Jis įsilieja į erdvę, ją papildo ir tampa jos visuma, dar labiau viską išryškindamas. Tuo pačiu noriu pabrėžti, kad vitražas yra ir kiekvienam žmogui prieinamas meno kūrinys, jis nebūtinai turi būti labai didingas ir masyvus.

Net ir viena vitražo detalė gali labai efektingai ir gražiai suskambėti. Ar tai būtų vitražas pakabintas lango rėme, ar stiklinė pertvara, ar veidrodžio elementas, ar papuošalas, ar skulptūra… Stiklas labai plačiai pritaikomas ir panaudojamas. Labai kintanti pati jo medžiaga – gali būti ir skysta, ir kieta. Magija man slypi ir tame.

– Ar prisimenate pirmąjį savo sukurtą vitražą?

– Savo pirmą vitražą sukūriau Dailės akademijoje. Jau tada pastebėjau, kad turiu savitą braižą, stilių, mano vitražai nėra labai realistiški. Jie dažnai būna kažkokių formų, simbolių, linijų jungtis, gana abstrakti. Mano pirmame vitraže tai ir atsispindėjo. Taip pat atsispindėjo dvi pagrindinės spalvos, kurias aš dažnai naudoju vitraže. Beveik visada naudoju mėlyną ultramarino spalvą, net jei tai būtų tik maža detalė, ir geltonus tonus. Taip pat mano kūryboje dažnai atsiranda veidrodžio elementai.

– O kaip gimsta vitražų temos? Kur semiatės įkvėpimo?

– Įkvėpimas ateina visų pirma iš susitelkimo. Man svarbu, kad kurdama gerai jausčiausi, būčiau rami, atsipalaidavusi, jausčiau savo kūną, girdėčiau mintis. Svarbi ir mane įkvepianti erdvė. Džiaugiuosi, kad tokią erdvę turiu „Menų kalvėje“. Čia esu apsupta mane įkvepiančių objektų ir daiktų.

Idėjos ateina natūraliai. Pas mane nėra konkretaus struktūrizuoto proceso. Dažnai būna, kad tiesiog esu savo erdvėje, turiu popieriaus lapą ir tiesiog pradedu paišyti toje ramybės būsenoje. Idėjos tarsi iš pasąmonės plaukia. Man labai patinka įsiklausyti į save, stebėti  aplinką ir iš to įsikvėpti.

Mano kūriniuose dažnai kartojasi simboliai: akis, ovalo, apsikritimo formos. Dažnai atsiranda kažkokie skaičiai ar ženklai. Vienu metu mano išskirtinis kūrybos ženklas buvo atsikartojantys ratilai – tarsi begalybės ženklai. Tai ir mano, kaip kūrėjos „Stiklum“, logotipas.

Kai „Menų kalvėje“ buvo surengta mano kūrybos paroda „At_spindinti erdvė“, joje ir buvo sukurta iliuzijų, atspindžių erdvė, sukurta iš objektų – ratilų. Beje, aš kuriu ne tik vitražus, bet ir instaliacijas, patyrimines erdves. Dažnai kuriu mistinius, su atspindžiais susijusius objektus. Kaip elementas atsiranda veidrodis, nes jis turi daug magijos ir gylio, nuo senų senovės jį žmonės naudoja kaip savęs pažinimo įrankį. Jis yra beribis.

– Daug dailininkų, atvykusių į Druskininkuose organizuojamus plenerus, sakydavo, kad čia jaučia ypatingą kūrybinę aurą – čia tiesiog negalima nekurti. Pasakodavo, kad atvažiuodami planuodavo sukurti vieną kūrinį, o gimdavo ištisi ciklai. Ar jaučiate ką nors panašaus?

– Aš tikrai tai pajutau, vos tik čia atsikrausčiusi. Iš tikrųjų jaučiu čia didelę kūrybinės energijos galią. Čia visur po žeme teka šaltiniai, atrodo, tai – kaip kūrybinės galios versmės.

Dabar dirbu Druskininkų miesto muziejaus galerijoje. Ten irgi praleidžiu nemažai laiko – šalia V. K. Jonyno galerija, M. K. Čiurlionio namai. Čiurlionio biustą pro savo darbo langą matau, ir tai mane įkvepia. Labai juntama čiurlioniška dvasia ir tikrai daug meniškų, kūrybiškų asmenybių yra užaugę ir kūrę.

Čia norisi gyventi ir kurti, nes šitos vietos tikrai spinduliuoja kūryba ir įkvėpimu.

– Ar jaunam žmogui nebuvo iššūkis iš sostinės pabėgti į Druskininkus? Paprastai menininkai renkasi didmiesčius skuba, nes ten daugiau erdvės, daugiau kūrybinių laisvių.

– Na, mano gyvenime irgi buvo etapas, kai reikėjo galerijų, muziejų, žmonių, renginių – visko daug. Tai patyriau Vilniuje. Bet kartu visada viduje jaučiau sielos šauksmą, kad man reikia ramesnės vietos, kurioje galėčiau kurti ir tiesiog save realizuoti. Nesinorėjo atiduoti kažkam savo laiko ir energijos ir tiesiog dirbti. Norėjosi harmonijos, saviraiškos. Atsirado poreikis įkvėpti ir kitus. Mane žavi, kai žmogus atskleidžia kažkokią savo ypatybę ar savybę, sugeba tai išreikšti per kūrybą – tapydamas, kurdamas vitražus, eilėraščius, rašydamas romanus ar fotografuodamas, visai nesvarbu.

– Ar daug vitražų jau sukurta?

– Septyneri metai – nemažas laiko tarpas. Ar daug per tą laiką sukurta? Nežinau. Nes nežinau, kiek yra daug.

Šiuo metu didžiausias projektas, kurį teko įgyvendinti, buvo „Druskininkų vitražo simpoziumo „Čiurlionio atspindžiai“ metu sukurtas vitražas „Pasaulio sutvėrimas“. Kūrinys, dedikuotas Čiurlioniui, jau puošia M. K. Čiurlionio meno mokyklos erdves.

Vos tik atėjau į meno mokyklos erdvę, iškart apėmė jausmas, kad čia norisi kažko kosmiško, dangiško, mėlyno. Tad taip gimė šis pasaulio tvėrimosi, plėtimosi, sukimosi eskizas. Džiaugiuosi, kad galėjau jį realizuoti stikle. Tegul spindi ir šviečia. Tai kol kas didžiausias mano sukurtas vitražas.

– Ko gero, turite svajonių erdvę, kurią norėtumėte savo vitražu papuošti?

– Neturiu konkrečios erdvės, bet tikrai noriu papuošti daugiau erdvių. Nesvarbu, ar pas žmogų privačiame interjere, ar kažkokiame viešosios paskirties objekte. Norisi, kad mano sukurtas vitražas atsidurtų erdvėje kaip monumentalus objektas, o ne tik kaip kažkokia detalytė.

– Ar yra kažkoks autoritetas, vitražo meistras, kuris turėjo kažkokios įtakos kūrybai?

– Žinoma, atradimai atėjo per žmones, iš kurių gavau patirties ir žinių. Dailės akademijoje padėjo dėstytojai, kurie mane visko išmokė. Vieną vasarą Vokietijoje, fabrike „Lamberts glass“ dviese su grupioke labai daug savarankiškai pačios atradome.

Sunku būtų išskirti kažkokį vieną žmogų, nes jų buvo tikrai daug. Visi kažką paliko, perdavė, pasidalijo, ir visa tai tapo bendra patirtimi.

– Kokių savybių reikia geram vitražo meistrui? Koks turi būti žmogus?

– Reikia smulkmeniškumo ir įdirbio. Jeigu kalbame apie vitražistą, kuris ateina į erdvę sukurti kažkokį specifinį vitražą, pirmiausia jis turėtų turėti erdvinį matymą, apgalvoti gana daug aspektų. Pajausti erdvę, „skaityti“ žmogų, kuris toje erdvėje bus, ir žinoma, visą visumą justi.

Erdvėje reikia atkreipti dėmesį, iš kurios pusės šviečia saulė – iš pietų, vakarų ar iš rytų? Nuo to priklauso, kokia bus šviesa. Tarkime, vakarinė šviesa yra šilta, dėl to vitražistai dažnai mėlyną ar violetinę spalvą naudoja, kad sušildytų šaltą toną. Tada žvelgi į erdvę, stebi, kokios formos yra joje – gal kažkokios kolonos ar arkos atsikartoja. Stebi erdvės koloritą – ar jis intensyvus ar švelnus. Į tai susideda visas vitražo sukūrimas būtent tai konkrečiai erdvei.

Jis turi labai gražiai įsilieti ir tapti architektūrinės visumos dalimi, dar labiau ją papildydamas. Tad vitražo meistrui reikia subtiliai matyti ir jausti aplinką, sukurti kūrinį, kuris kurtų hormoniją ir grožį erdvėje.

– Ką jauna menininkė paprastai veikia Druskininkuose tada, kai nedirba?

– Aš tikrai nesijaučiu, kad save įspausčiau į rėmus, kad ateinu į studiją dirbti, o išėjusi jau ieškau poilsio. Aš čionai atėjusi ilsiuosi, nes susikūriau erdvę, kurioje man malonu būti. Bet, aišku, nėra taip, kad aš tik dirbu ir kuriu. Randu laiko pasibuvimui gamtoje. Čia daug visokių įdomių vietų, miškų, ežerų….

Aišku, didžiąją laisvalaikio dalį užima ir kultūrinis gyvenimas. „Menų kalvėje“ būnu kelias dienas per savaitę, dirbu Druskininkų miesto muziejaus galerijoje, tada lieka keletas dienų, kai tiesiog norisi pabūti namuose, skirti laiko sau ir mylimiems žmonėms.

Randu laiko ir savęs palepinimui kokiame SPA centre. Patinka važinėti dviračių takais, eiti į jogą. Druskininkuose kiekviena diena tokia, kaip ir dera kurorte.

– Kokia yra Jūsų, kaip vitražo meistrės, svajonė?

– Norėčiau sukurti vitražą tikrai masyvų ir monumentalų kūrinį. Norėtųsi sukurti būtent tokią erdvę, į kurią atėjus, žmogų tarsi užlietų spalvos ir šviesa. Žmogus ten galėtų susitelkti į save – per šviesą, spalvas, simbolius. Man patinka kurti erdves patyrimui, tad to ir norėčiau ateityje. Dar daugiau įvietinti šį meną erdvėje ir suteikti magiškus potyrius žmogui.

Projektą organizuoja Druskininkų miesto muziejus

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Druskininkų savivaldybė

Gintaras Dumčius, Druskininkų miesto muziejaus direktorius: „Šiemet Druskininkų miesto muziejaus organizuoto „Druskininkų vitražo simpoziumo „Čiurlionio atspindžiai“ metu jauna vitražo dailininkė Dovilė Lukoševičiūtė sukūrė vitražą ,,Pasaulio sutvėrimas“. Tęsiame tradiciją simpoziumo metu sukurtais vitražais papuošti M. K. Čiurlionio meno mokyklos erdves, taigi ir Dovilės kūrinys ten surado savo vietą.

Nuo 2015 metų Meno mokykloje kaupiama Lietuvos monumentaliosios dailės – vitražo – ekspozicija, tampa lankytina kurorto vieta ir susilaukia daug padėkų už jos sukūrimą. Be jokios abejonės, ateityje ši ekspozicija bus ir įdomus meno istorijos objektas. O vaikų mokymosi aplinka juk formuoja ir būsimus menininkus, padeda jiems išsiugdyti meninį skonį.

Vitražo atidarymo dieną spalio pradžioje buvo pristatytas ir naujai Druskininkų miesto muziejaus išleistas projekto katalogas „Druskininkų vitražo simpoziumas „Čiurlionio atspindžiai / 2015–2024“.