„Cikrinius“ dzūkus Druskininkų bibliotekoje subūrė dzūkiškos sueituvės

Per visą Lietuvą šįmet nuvilnijo skaičius 770. Ir neatsitiktinai – lygiai prieš tiek metų istoriniuose šaltiniuose – karaliaus Mindaugo dotaciniame akte Livonijos kryžiuočiams pirmą kartą buvo paminėtas Dainavos vardas (lotyniškai terra Deynowe). O ir LR Seimas 2023-uosius paskelbė Aukštaitijos, Dzūkijos (Dainavos) metais.

Ta proga praėjusį ketvirtadienį Druskininkų „Bočių“ „Žodžio meno“ klubo vadovė Audronė Padegimaitė Druskininkų miesto bibliotekoje organizavo dzūkišką suvėjimą „Ateik in mano sodzių“, kuriame priminė Dzūkijos (Dainavos) raidą.

Dainavos žemė apėmė dainavių genties gyventą kraštą, daug didesnį, nei šiandienė Dzūkija. Manoma, kad tai viena iš keturių jotvingių žemių, pirmą kartą paminėta kaip „terra Deynowe“ minėtame karaliaus Mindaugo akte. Po lenkų, slavų, kryžiuočių puldinėjimų ilgainiui jotvingiai nusilpo, todėl XII-XIII a Dainava įtraukta į LDK sudėtį – tai ir nulėmė dainavių genties sulietuvėjimą. Iš pradžių Dainava tapo Trakų dalinės kunigaikštystės, o nuo 1413 metų – Trakų vaivadijos dalimi.

Yra sukurta reprezentacinė Dzūkijos / Dainavos herbinė vėliava, kurios centre išsiuvinėtas didysis Dzūkijos herbas. Simbolikos autorius – žymiausias Lietuvos herldikos žinovas grafikas Arvydas Každailis, kurdamas projektus pasinaudojo Trakų žemių simbolika ir didžiųjų valdovų kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto oficialiais antspaudais, kuriuose ryškūs krašto suvereniteto simboliai.

Dzūkai – žmonės, kalbantys daugiausia lietuvių kalbos aukštaičių tarmės Pietų aukštaičių – vadinamąja. „vakarinių dzūkų“/„dzūkų trakiškių“ – patarme. Literatūroje terminas Dzūkija vartojamas nuo XIX a, o pačių dzūkų, kaip savivardis, tik nuo XX a. Tai – daininga, vinguriuojanti tarmė, gyva iki šių dienų ir išlaikiusi savitumą.

Į Druskininkų bibliotekoje surengtą „Dzūkišką suvėjimą“ susirinko nemažas būrys cikrinių dzūkų.

Renginį pradėjo nepralenkiama poetinio žodžio meistrė Ona Alesiūtė-Bleizgienė. Paprašyta kalbėti prigimtine savo kaimo kalba, ji sakė, kad visą gyvenimą mokė taisyklingos lietuvių kalbos, todėl negali nusižengti Alma Mater principams. O. Alesiūtė-Bleizgienė labai detaliai paaiškino, kokie patys būdingiausi jos gimtųjų Veršių kaimo tarmės nutolimai nuo taisyklingosios kalbos. Renginio dalyviams ji padovanojo du eilėraščius.

Panaudojus medijas, „atajo in sodzių“ ir Romo Sadausko tarmių atlaidai Demeniškėse. Autorius paskaitė dzūkiškai eilėraštį „Ląkia žūsys“, o Druskininkų „Bočių“ pirmininkė Zita Jančiauskienė nuotaikingai inscenizavo apylinksmį R. Sadausko nutikimą „Kelionė autobusu“, kurį publika sutiko nuoširdžiu juoku.

„Bočių“ moterų vokalinis ansamblis „Druskelė“ (vadovė N. Vindbergienė) nuotaikingai atliko tris dzūkiškas liaudies dainas: „Bobulė ir diedulis“, „Oi, ulyčia, ulyčia“ ir „Aisiu, paklausiu“.

Į kultūrinį gyvenimą nauju gaiviu vėju atėjo kultūros vadybininkė Rita Makselytė. Puiki skaitovė dzūkiškai pristatė poetą Juozų Žitkauską, kuris net SMS rašo dzūkiškai. Įdomios eilės buvo raiškiai ir įtaigiai pristatytos.

Dzūkiška šnekta, lyg deimantas, suspindo, kai Krikštonių krašto dzūkė Ramutė Juonienė, atėjusi į susvėjimą, kap cikra dzūkė su pilnu kašiku gėrybių ir kvietkais pasakojo savo nutikimus su močiuti, o atsisveiko „iki kito rozo, iki kito rozo“.

„Apie meily“ porino Monika Sakalienė. Regina Sabaliauskienė ragino – „landam po obelu dzieduli, nor kašikų, be stroko, pavaliu surinkim, žiemų marmalado bus“. Apie „nepadabnai gražų, kandzų nesuėstų skepetaity“ pakalbėjo Birutė Lukauskienė, o paskutinį „deimantą“ į šio dzūkiško pasbuvimo karūną įsegė ir cikrų praudų paporino Liucija Gaidytė, sakydama: „Apgaupkim gerumu Tėvynės žemę, tegul skaisci gerumo saulė švies, žmogus jėgų iš meilės semias, suteikim širdziai meilės ir vilties“.

Vita Gimaitė