Aštuonerius metus gyvuojantis choras „Druskininkai“ garsina kurorto vardą šalyje ir užsienyje

Praėjusį savaitgalį Druskininkų kamerinis choras „Druskininkai“ 8-ojo gimtadienio proga „Draugystės sanatorijos“ Raudonojoje salėje surengė smagų koncertą, į kurį sukvietė chorinės muzikos mėgėjus, savo bičiulius ir artimuosius.

Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje po choro dirigavimo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradėjusi dirbti choro meno vadovė ir dirigentė Inga Vagnoriūtė prieš aštuonerius metus subūrė ir chorą. Vadovė nuo pat pirmųjų choro gyvavimo dienų puoselėjo svajonę koncertuoti plačiajai Lietuvos ir užsienio auditorijai. Šios svajonės išsipildymui neprireikė nė metų – choras netruko pradėti dalyvauti įvairiuose šalies ir tarptautiniuose konkursuose, iš kurių sugrįždavo su įspūdingais laimėjimais.

Choras „Druskininkai“ tapo neatsiejama kurorto kultūrinio gyvenimo dalimi – jis kviečiamas koncertuoti įvairiuose renginiuose, festivaliuose, didžiosiose miesto šventėse. Su aštuntąjį gimtadienį paminėjusio choro vadove I. Vagnoriūte pasikalbėjome apie jo kasdienybę ir smagiausias patirtis.

Choras „Druskininkai“ tapo neatsiejama kurorto kultūrinio gyvenimo dalimi – jis kviečiamas koncertuoti įvairiuose renginiuose, festivaliuose, didžiosiose miesto šventėse / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Nuo ko viskas prasidėjo? Kada Druskininkuose atsirado choro poreikis?

– Kai atvažiavau į Druskininkus, 2014 metais ir pradėjau dirbti Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje, galvoje kirbėjo mintis apie choro subūrimą. Visus metus jaučiau šiokį tokį spaudimą, kad Druskininkuose nėra choro, o yra daug norinčiųjų, kad jis būtų. Taigi taip mes jį ir subūrėme. Sėkmingai gyvuojame jau aštuonerius metus.

– Kaip sekėsi suburti choristus?

– Na, pradžioje buvo problema dėl vyriškų balsų. Tokia paprastai būna chorų patirtis – dainuoti dažniau ateina moterys. Vyrai turi mažiau motyvacijos dainuoti chore, jiems smagiau yra kažkur kitur, o ne eiti į choro repeticijas.

Bet mūsų chore ilgainiui sumažėjo moterų, taigi iš to didelio mišraus choro tapome kameriniu choru. Na, ir ta „lygsvara“ tarsi automatiškai atsistatė – dainuoja 7 vyrai ir 14 moterų. Taigi ir mūsų choro skambesys, manau, dabar yra tvirtesnis.

2018 m. Ukrainoje, Ivano Frankivsko mieste, organizuotame tarptautiniame chorų festivalyje „Kaliada na Maizliach“ choras „Druskininkai“ buvo pakviestas atstovauti Lietuvai / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ar tas balsų pasiskirstymas turi daug reikšmės, kai parenkamas repertuaras?

– Iš pradžių, kai chore dominavo moterys, buvo labai sunku parinkti repertuarą. Rinkdavau tik vienam vyrų balsui ir keliems balsams moterų, o dabar tai jau tikrai galime dainuoti pilnu keturbalsiu ir daugiau balsų turinčiu choro sąstatu. Tikrai dabar lengviau.

– Kuo Jus pačią taip sužavėjo chorinis dainavimas, kad sumanėte ir specialybę su juo susieti?

– Aš nuo antros klasės pradėjau lankyti muzikos mokyklą, pasirinkau būtent chorinį dainavimą. Ir jis mane tiesiog „užkabino“. Kuo toliau, tuo platesnius horizontus jis man atvėrė, vis plačiau norėjosi jį pažinti. Vėliau ir dirigavimas atsirado. Galiausiai su tuo buvo susietos ir mano studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ten įgyti bakalauro, magistro diplomai. Dar labiau meilę choriniam dainavimui sustiprino ir vėlesnė praktinė veikla – viskas, lyg ta smėlio pilis, stiebėsi vis aukštyn, ir dabar iš tikrųjų gyvenu euforijoje. Man tai labai patinka.

– Ar sėkmingam choro subūrimui turėjo įtakos, kad čia vis dėlto buvo pakankamai norinčių ir gebančių dainuoti?

– Aš manau taip, tikrai taip. Druskininkai yra kultūringas miestas. Čia gyvena kultūringi žmonės, ir manau, kad dėl to man tikrai pasisekė. Kai sumanėme suburti chorą, atėjo daug žmonių, turinčių gerus balsus. Na, dar geriau būtų, jeigu jie mokėtų skaityti ir natų raštą. Dabar su tais, kurie to negeba, kiek sunkiau dirbti. Bet nesiskundžiu – viskas padaroma!

Choro „Druskininkai“ kolektyvą dar labiau subūrė kelionės, kuriose jie dar geriau pažino vieni kitus / Asmeninio archyvo nuotraukos

– Choras „Druskininkai“ nuo pat pirmųjų gyvavimo metų sulaukė pripažinimo, o pastaraisiais metais Jūs tikrai dažnai laurus skinate įvairiuose konkursuose.

– Taip jau atsitiko, kad nuo pat pradžių mes, kaip sakoma, paėmėme „jautį už ragų“. Nenorėjome būti tiesiog miesto choriuku, kuris pakoncertuoja kartą per metus. Iš karto turėjome didelių ambicijų ir jau antraisiais gyvavimo metais pradėjome dalyvauti konkursuose. Pirmiausia vykome į Olandiją, vėliau – į Italiją, Lenkiją, Slovakiją. Žinoma, dalyvaudavome ir Lietuvoje rengiamuose konkursuose. Dabar planuojame dalyvauti vasarą Kroatijoje organizuojamame tarptautiniame chorų konkurse.

2016 m. parsivežėme Sidabro diplomus iš Rimini (Italija) ir „Cantate Domino“ konkurso Kaune, 2017 m. – Aukso diplomą ir specialų prizą iš Barczewo (Lenkija), 2018 m. – du Aukso diplomus (klasikinės ir sakralinės muzikos kategorijose) iš konkurso Slovakijoje, 2019 m. – Sidabro diplomą iš Krokuvos.

– Kuris pasirodymas ar konkursas profesine prasme Jūsų chorui buvo svarbiausias?

– Aš manau, kad svarbiausias yra Lietuvos suaugusiųjų chorų konkursas, kuriame chorai skirstomi į kategorijas. Yra keturios kategorijos: nuo aukščiausios – pirmos iki žemiausios – ketvirtos. Tai šiame konkurse ir atsiskleidžia visi Lietuvos chorai.

Šiame konkurse visai neseniai dalyvavome ir iškovojome pirmąją kategoriją. Beje, tokį laimėjimą jau buvome pasiekę ir 2017-ais metais, kai dalyvavome šiame konkurse.

Esame pripažinti pirmosios kategorijos choru, taigi ir kartelė aukštai iškelta. Gera žinoti, kad esame vieni iš geriausių Lietuvos chorų

– Ar chorinis dainavimas Lietuvoje yra pakankamai populiarus?

– Manau, tas populiarumas priklauso nuo to, kur choras yra, nuo žmonių ir tos terpės, kurioje skamba chorinė muzika. Man atrodo, kad chorinis dainavimas visada buvo populiarus. Galbūt galėtų būti ir populiaresnis, jei apie tai būtų skleidžiama daugiau informacijos viešoje erdvėje, žiniasklaidoje. Svarbus būtų ir dalyvavimas didesniuose renginiuose.

– Ko gero, daug priklauso ir nuo choro vadovo?

– Žinoma! Ir aš pati mėgaujuosi buvimu chore, ir mūsų choristai. Man labai smagu, kad mes esame tarsi viena šeima, komanda. Esame ne tik kolegos chore, bet ir labai geri draugai. Aišku, labiausiai „surišo“ kelionės, kuriose dar geriau pažinome vieni kitus.

Kai prie choro prisijungė naujokai ir kartu vykome į kelionę, jie iš karto pastebėjo bei įvertino, kad mus jungia ne tik muzika – mums visiems svarbi yra mūsų draugystė, esame suradę gerą tarpusavio ryšį.

– Kaip Jums pavyksta išlikti draugais ir kodėl chorui toks svarbus geras choristų tarpusavio ryšys?

– Svarbu, kad mes turime galimybę pabūti kartu įvairioje aplinkoje. Svarbios ir kelionės, ir dalyvavimas konkursuose, ir repeticijos. Labiausiai visi susivienija, kai sumanome siekti kokio nors užsibrėžto tikslo. Tada visi atiduoda labai daug savęs, daug dirba ir galiausiai, bendromis pastangomis, iš konkurso grįžta su plačia šypsena.

– Ką Jūsų chorui reiškia vieši pasirodymai, kai turite galimybę parodyti, ko išmokote per repeticijas? Ar dažnai Druskininkuose pasirodote ir kodėl, vadovės manymu, kurortui svarbus  miesto choras?

– Manau, kad galbūt galėtume ir dažniau pasirodyti. Nors gana dažnai koncertuojame visoje Lietuvoje. Tiesa, pandemija buvo sustabdžiusi gana ilgam periodui mūsų pasirodymus. Tada tikrai žmonėms ne dainos rūpėjo.

Praktiškai mes pusantrų metų išvis nieko nedarėme. Aišku, mėginome repetuoti nuotoliniu būdu, bet tai tikrai ne tas pats, neprilygsta gyvam dainavimui ir koncertavimui.

O šiaip tai stengiamės, kiek įmanoma, dažniau koncertuoti. Kiekvienam koncertui reikia paruošti kūrinius, o tam reikia labai daug laiko. O jeigu dar atsiranda konkursai, kuriuose privalo būti atliekami tam tikri kūriniai, tenka parepetuoti ir kelis mėnesius. Tada ir koncertams mažiau laiko lieka.

O ką reiškia Druskininkams turėti chorą. Esame kolektyvas, kuris garsina Druskininkus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ten, kur mes koncertuojame, skamba ir Druskininkų vardas. Tikiuosi, kad tai tikrai labai reikšminga miestui.

– Galbūt vasarą bus galimybė išgirsti choro „Druskininkai“ koncertus?

– Planų tikrai labai daug, mus daug kur kviečia. Pavyzdžiui, į regionines dainų šventes. Planuojame vykti į Alytų, Varėną, kur bus tokios šventės. Manau, kad koncertuosime ir Druskininkuose. Juk turime grandiozinį planą rudeniui – rugsėjo mėnesį norime mūsų mieste surengti „Chorų festivalį“. Pakviesime kelis chorus prisijungti ir įgyvendinti šią idėją. Manau, kad tai turėtų patikti miesto gyventojams ir svečiams.

Man atrodo, kad savas choras miestui kažkaip suteikia daugiau gyvybės, jo muzika nuskamba tikrai plačiai.

Kai mus kur nors pakviečia, mes mielai koncertuojame ir džiuginame publiką gana įvairiu repertuaru, garsiname ir savo miestą – Druskininkus.

– O koks Jūsų repertuaras? Ar dainuojate ir populiariąsias dainas?

– Iš tiesų mes dainuojame viską – ir klasikinę chorinę muziką, ir liaudies dainas, ir populiariąją muziką. Labai mėgstame Vytauto Kernagio kūrybą. Yra tokių žymesnių jo kūrinių, kuriuos esame atlikę.

Aišku, dabar pagrindinis mūsų tikslas bus pasiruošti 2024 metais Vilniuje vyksiančiai „Dainų šventei“. Ten tikrai bus labai platus dainų repertuaras. Dirbsime. Turime planų ir tikslų.

– Kaip trumpai pristatytumėte savo chorą?

– Choras „Druskininkai“ – kamerinis, draugiškas ir aukštų tikslų siekiantis kolektyvas. Pas mus dainuoja keletas muzikos mokytojų, bet dauguma yra įvairių sričių specialistai, kai kurie, kaip jau minėjau, net nepažįsta natų. Choristų amžius – taip pat labai įvairus, bet tai tikrai netrukdo jiems puikiai sutarti ir derėti balsais chore.

– Praėjusį savaitgalį choras „Druskininkai“ paminėjo aštuntąjį gimtadienį.

– Iš tikrųjų planavome švęsti 5 metų sukaktį, bet tada įvyko pandemija, ir mūsų planus teko keisti. Taigi šiemet nusprendėme, kad jau metas gimtadieniui ir ta proga surengėme koncertą. Nors tai ir ne jubiliejinis koncertas, bet vis tiek jo visiems labai norėjosi. Tiesiog norėjosi pasirodyti viešumoje, parodyti, ką mes esam padarę, kokius naujus kūrinius išmokome. Na, o planuose – mūsų dešimtmečio koncertas, kuris bus po dvejų metų. Tada tai jau pasistengsime! Dar nežinau, ką mes ten dainuosime, yra laiko pasiruošti. Bet tikrai labai norime padaryti tokį didelį renginį Druskininkams ir, manau, padarysime.

– Iš kur semiatės idėjų? Juk yra daug dainų, kaip surasti tą, kuri tinka būtent Jūsų chorui?

– Idėjos gimsta kažkaip atsitiktinai. Dalyvauju seminaruose, pati važiuoju į chorinės muzikos koncertus, klausau chorų. Išgirstu vieną ar kitą kūrinį ir suprantu – jis visai tiktų ir mūsų chorui.

Aišku, taip pat yra daug privalomų kūrinių iš konkursinės programos ir dainų švenčių, kuriuos reikia parengti.

– Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje taip pat esate subūrusi ir jaunių chorą.

– Vadovauju jaunių chorui – ketvirtų-aštuntų klasių muzikos mokyklos mokiniams. Kaip tik šiemet stipriau pradėjome ruoštis konkursams. Su vaikais planuojame vykti į tarptautinį chorų konkursą, dalyvausime Kaune balandžio mėnesį vyksiančiame Juozo Naujalio konkurse. Turiu planų ir jaunių chorui.

– O kokiame chore dainuotų pati Inga, jeigu galėtų pasirinkti?

– Dar studijų laikais esu dainavusi keliuose choruose. Iš tiesų labiausiai mane sužavėjo Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“. Labai geri atsiliepimai apie Šiaulių chorą „Polifonija“. Taip pat esu dainavusi ir chore „Cantemus“, kuris jau nebegyvuoja. Jam vadovavo profesorius Laurynas Vakaris Lopas. Jis turi daug bendra su choru „Druskininkai“, nes keletą metų jam vadovavo, kol aš buvau motinystės atostogose. Tokie būtų mano svarbiausi chorai.

– Kada artimiausiu metu Jūsų chorą pamatysime Druskininkuose?

– Kol kas tikslių datų dar negalime pasakyti. Planuose – balandžio gale rengiamas tarptautinis J. Naujalio chorų konkursas Kaune. Birželį vyksime į Kroatiją, Tarptautinį chorų konkursą. Dalyvausime regioninėse „Dainų šventėse“. Taigi iki vasaros vidurio turime daug planų.

– Kuri koncertų erdvė chorui „Druskininkai“ suteikia geriausią skambesį?

– Choras akustiškai geriausiai skamba bažnyčiose, ten choristams ir lengviausia dainuoti. Bet mane nenusakomas jausmas apima, kai daugybė chorų bendrai dainuoja per „Dainų šventes“. Tai yra kažkas tokio! Toks bendrystės jausmas, ir ta muzika tarsi liejasi, paliečia iki širdies gelmių, visus suvienija lietuvybės idėja. Visi mūsų choristai sako, kad „Dainų šventėje“ šiurpuliukai laksto po kūną, ir net nesuprantame – kodėl.

Žinoma, mums patinka ir Druskininkų bažnyčioje giedoti. Kelis šventinius koncertus dažniausiai surengiame Kalėdų laikotarpiu.

– Ką veikiate laisvalaikiu, kai nedirbate muzikos mokykloje ir nerepetuojate su choru?

– Auginu patį nuostabiausią sūnų Mykolą, kuriam jau ketveri. Jis šiuo metu yra didžiausias laisvalaikio „atėmėjas“. Bet tai kartu ir pats prasmingiausias mano darbas.

Žinoma, ir darbas meno mokykloje, ir choras man labai svarbūs, bet šeimai noriu skirti daugiausia savo laiko.

– Kokių planų turite, susijusių su choru„Druskininkai“?

– Čia labai sunkus klausimas. Aš iš tiesų labai nemėgstu planuoti didelių dalykų. Man labai patinka mažais žingsneliais eiti į priekį. Ir džiaugtis kiekviena pasiekta pergale.

Laima Rekevičienė