Parkouro treneris D. Laukionis JUC erdvėse buria ekstremalaus sporto entuziastus

25-erių Deividas Laukionis jau 10 metų stebina nutrūktgalviškais triukais, šuoliais nuo stogų ir bėgiojimu pastatų atbrailomis. Tačiau pačiam Deividui jo užsiėmimas nuostabos nekelia – dar 15-os jis taip susidomėjo parkouru (liet. sportinio tipo veikla, kurios pagrindinis principas yra judėjimas ir patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir efektyviau, įveikiant kliūtis ir demonstruojant triukus), kad į treniruotes su draugais net bėgdavo iš pamokų. Dabar jis dirba Druskininkų jaunimo užimtumo centre garso operatoriumi, laisvalaikiu sportuoja su savo komanda ir treniruoja būrį jaunuolių, taip pat susižavėjusių tokia veikla.

JUC dirbantis D. Laukionis druskininkiečiams gerai pažįstamas, kaip „Druskininkai runners“ komandos lyderis/Justino Kygos nuotrauka

– Kada ir kaip pradėjote užsiiminėti parkouru?

– Susidomėjau paauglystėje, būdamas kokių 14-os ar 15-os metų. Draugai parodė vaizdo įrašą, kaip vilniečiai parkourina, ir nuo tada viskas prasidėjo. Klasiokai jau buvo bandę atlikti tokių triukų, tad ir aš užsimaniau. Iš šalies žiūrint, man atrodė, kad tai nėra labai sunku. Neįvertinau, kad prieš tai visas mano sportas būdavo kūno kultūros pamokos… Taigi iš pradžių buvo daug nesėkmių, nemažai kritimų, bet nenorėjau pasiduoti, norėjosi pralenkti klasiokus.

– Kaip į Jūsų pomėgį reagavo tėvai?

– Kai pradėjau užsiiminėti parkouru, jau buvau netekęs tėčio, todėl galiu tik spėti, kaip jis būtų priėmęs šią veiklą. Manau, jam būtų patikę, nes jis mėgdavo sportą, kai jam tai leisdavo sveikata. Pamenu, vaikystėje, kai buvome prie ežero, jis man yra rodęs priekinį salto į vandenį. Įdomu būtų pamatyti jo reakciją į mano atliekamus triukus dabar, kai galiu padaryti daug daugiau, nei tuo metu tas jo parodytas veiksmas.

Na, o mama labai bijojo ir buvo prieš tokią mano veiklą – nes juk visos mamos nori saugoti savo vaikus ir bijo dėl jų. Bet koks gi paauglys visą laiką klauso savo tėvų? Aš nesilioviau ir šia veikla užsiimu iki šiol. Ir dabar ji labiausiai bijo dėl to paties, kaip ir daugelis aplinkinių, kurie mėgsta replikuoti, stebėdami mūsų treniruotes kieme: „kas bus, kai pasensi?“, „sąnariai bus sugadinti“, „bus sunki senatvė“ ir panašiai. Man tie žodžiai sunkiai suprantami, nes nei vienam turbūt nebus lengva pasenus. Bet nedaryti to, kas patinka dėl to, kas bus, o gal net nebus, manau, nėra protinga. Geriau laimingai gyventi, kol gali, o ne vėliau gailėtis, kad kažko nedarei dėl aplinkinių baimių.

– Kodėl būtent parkouras?

– Esu išbandęs krepšinį, futbolą, šokius, bet tiesiog niekas iš jų „neužkabino“. O štai dėl parkouro net iš pamokų bėgdavau! Dažniausiai kentėdavo fizika, tad nenuostabu, kad jos taip ir neišmokau… Užteko poros mėnesių, kad visiškai „susirgčiau“ šia liga. Šalia jos nejučiomis atsirado ir filmavimas – mano antras hobis, tad juos abu sujungiau. Tiesiog treniravomės, filmavomės ir dabar neįsivaizduoju savęs be abiejų šių dalykų.

– Kaip atrodydavo pirmosios treniruotės?

– Viskas prasidėjo nuo vaizdo įrašo internete. Žiūrėjome ir bandėme pakartoti tai, ką matėme. Nes nebuvo jokių internetinių pamokų, nebuvo iš ko mokytis. Iš pradžių neturėjome absoliučiai jokių sąlygų – treniruotės vykdavo kieme, pliaže, parkuose, apleistose vietose, kuriose galėdavome susikurti kliūčių. Kas keisčiausia, nepatyrėme jokių didelių traumų.

– O per visą savo, kaip parkouristo karjerą, esate patyręs kažkokių rimtesnių traumų?

– Turbūt sunku patikėti, bet didžiausias traumas patyriau ne sporto metu. Visai neseniai, keldamas lengvas kopėčias, buvau pasitempęs nugarą. Sportuodamas, esu turėjęs įvairių patempimų, bet jų nesureikšmindavau. O rimčiausia mano trauma – du lūžę pirštai.

– Kaip į Jus, besitreniruojančius miesto erdvėse, žiūri aplinkiniai?

– Dabar, kai jau turime savo aikštelę Jaunimo užimtumo centro erdvėse, replikų ir kreivų žvilgsnių nesulaukiame. Čia mus mato tik tie, kurie specialiai ateina pažiūrėti. Bet anksčiau visi galvodavo ir garsiai aiškindavo, kad mes esame vandalai, laužome viską ir nusisuksime sprandus. Anksčiau dar ginčydavausi, bet dabar jau nebereaguoju.

– O ar kada buvo taip, kad tikrai nepaisytumėte viešosios tvarkos?

– Buvo kartą, kai treniravomės „Nemuno“ sanatorijoje. Ta erdvė mums buvo labai patogi, nes viduje radome paliktus visus čiužinius. Sudėję juos į vieną vietą, galėjome saugiai treniruotis, atlikti sudėtingesnius triukus. Ten besitreniruodami, ir sutikome policijos pareigūnus, pastatą teko palikti su jų palyda… Bet ta patirtis išėjo tik į gera, nes būtent iš tų pareigūnų sužinojome apie Jaunimo užimtumo centrą. Taigi, sulaukę pasiūlymo treniruotis salėje, su pareigūnais daugiau reikalų neturėjome.

– Ar daug reikia pastangų, norint išmokti parkouro triukų?

– Viskas priklauso nuo noro ir ryžto. Žinoma, tapti pasaulyje žinomu profesionalu yra sunkiai pasiekiama ir Lietuvoje vargiai įmanoma svajonė – čia tiesiog nėra galimybės tam pasirengti. O norint išmokti sudėtingų triukų, suprantama, reikia įdėti daug pastangų. Iš pirmo karto įmantrūs veiksmai tikrai nepavyksta, tad kantrybės ir užsispyrimo trūkumas ne vieną atbaido nuo rimtesnių triukų mokymosi.

– Ar nebaisu atlikinėti sudėtingus triukus ir rizikuoti? Kaip įveikiate baimę?

– Visada baisu mokytis ko nors naujo. Ir, veikiausiai, daugumai, ne man vienam. Visi šiek tiek prisibijome nežinomybės. O dėl baimės, darant triukus, – nėra baisu daryti tai, ką moki ir esi daręs daugybę kartų. Parkouras, mokymosi prasme, nėra kažkuo unikalus. Judesių išmokstama, tik juos kartojant daugybę kartų. Rizika kyla tik tuo atveju, jeigu esi neatidus ar nepasiruošęs ko nors atlikti. Aišku, pasitaiko ir nesėkmių, tačiau kam taip nebūna? Jeigu bijotume klysti ir užsigauti, niekada nieko neišmoktume. Net ir vaikščioti išmokome juk ne iš pirmo karto! Taip yra su kiekvienu įgūdžiu. Kartoji ir bandai tol, kol pavyksta. Ir baimė dingsta savaime.

– Kada ir kodėl pradėjote burti savo komandą?

– Na, mes jautėmės, kaip komanda, nes mus vienijo mūsų pomėgis. Tad pagalvojome, kodėl gi ne? O ir vienodų marškinėlių norėjosi. Oficialiai komandą įkūrėme 2010 metais. Sugalvojome pavadinimą – „Druskininkai Runners“, taip vadinamės iki šiol. Dabar tie žmonės, su kuriais pradėjau sportuoti, parkouru jau nebeužsiima, jų vietą užėmė nauji jauni veidai. 2011-aisiais mums buvo suteikta galimybė treniruotis Jaunimo užimtumo centro salėje, nuo tada pradėjome priimti naujokus ir juos mokyti.

– Kokie didžiausi jūsų komandos pasiekimai? 

– Mūsų didžiausias pasiekimas ir yra tai, kad esame KOMANDA! Visi kartu, padedami Jaunimo užimtumo centro kolektyvo, esame laimėję projektą „Geri darbai“. Jį įgyvendinus, įsigijome inventoriaus, kad galėtume saugiau treniruotis. Esame laimėję keletą vaizdo įrašų konkursų ir nusifilmavę „TechTop 2017“ anonse. Turime nemažai planų, kurių dar neatskleisiu.

– Kur galima pamatyti Jūsų pasirodymus?

– Mus visada galite pamatyti JUC gimtadienio šventėse, Kovo 11-osios minėjimuose, Kurorto šventės eisenose. Nuo 2013 metų turbūt nesame praleidę nei vienos iš šių švenčių. Žinoma, galite mus pamatyti ir renginiuose, į kuriuos mus pakviečia pasirodyti arba prisidėti prie kokios nors įdomios, geros idėjos. O jeigu gyvai nepavyksta mūsų pamatyti, visada galima mus rasti internete, įvedus mūsų pavadinimą „Druskininkai Runners“.

– Kaip gimė mintis pradėti mokyti kitus?

– O kodėl ne? Tiesiog man smagu dalintis savo patirtimi, matyti, kaip kiti užsiima ta pačia veikla. Smagu, kad jiems patinka tai daryti. Manau, geriau yra sportuoti, judėti, nei gerti, rūkyti ar šlaistytis pakampėmis.

– O pats paauglystėje nebuvote tas, kuris gėrė, rūkė ir šlaistėsi pakampėmis?

– Buvau. Buvau iš tų, kuris ir parūkydavo, ir išgerdavo, ir pakampėmis pasišlaistydavo. Turbūt kiemo aplinka mane patraukė. Šeimoje jokio blogo pavyzdžio nemačiau. Bet būdamas vaikas didžiąją dalį laiko praleisdavau kieme, tai ir norėjau būti toks, kaip kiti.

Parkouras, matyt, buvo būtent tai, kas mane iš tos aplinkos ištraukė. Kai pradėjau užsiiminėti šia veikla, koncentravausi į savo pomėgį ir į naujus draugus, tad jokiems svaigalams ar blogai kompanijai nebeliko laiko. O ir noro nebuvo.

– Atrodo, kad jaunimas dabar labai daug laiko leidžia prie kompiuterių ir žaidimų, kaip juos ištempti į lauką? Kaip paskatinti sportuoti? 

– Aš irgi daug laiko leidžiu prie kompiuterio. Montuoju, žaidžiu, bendrauju, dirbu. Kompiuteris vienas pagrindinių įrankių mano gyvenime, kai noriu kažką atlikti. Ir jaunimo niekur tempti nereikia. Reikia tiesiog sudominti jaunuolį. Ne visada būna lengva, bet tai tikrai įmanoma. Kompiuteris ir kompiuteriniai žaidimai gali būti didelė problema, kaip ir beveik visa kita, kas yra daroma nesaikingai. Filmų žiūrėjimas, darbas, knygų skaitymas, sportas – visa tai gali turėti ir neigiamą pusę, jeigu bus daroma be saiko. Aš pats kompiuterio ir interneto pagalba pramokau anglų kalbą, išmokau montuoti vaizdo įrašus, retušuoti nuotraukas ir dar daug ko. Kompiuteriniai žaidimai yra pramoga, kuri padeda atsipalaiduoti, užmiršti kasdienius rūpesčius, pasinerti į kitą pasaulį. Tas pats yra ir su filmais bei knygomis. Žinoma, nesakau, kad kompiuteris ar filmas turi pakeisti knygą. Visko reikia, kiekvienas pasirenka pagal save, kas labiausiai priimtina. Viskas gali būti žalinga, todėl reikia atrasti pusiausvyrą.

– Ką jaunam žmogui suteikia sportas? Kodėl svarbu sportuoti?

– Sportas gali duoti daug: laimę, sveikatą, draugus, karjerą, tačiau gali ir daug atimti, todėl svarbu nepersistengti. Sportuoti svarbu, norint turėti laimingą ir kokybišką gyvenimą, bet viską reikia daryti saikingai. Yra didžiulis skirtumas tarp sporto dėl savęs, sveikatai gerinti ir profesionalaus sporto, kai siekiama būti geriausiu mieste, šalyje ar net pasaulyje.

– Ar turite merginą? Kaip ji reaguoja į tokio sporto pasirinkimą?

– Turiu merginą. Būtų keista, jeigu ji reaguotų neigiamai – ir pati užsiima šia veikla. Tikrai ne aš paskatinau ją pradėti tuo užsiiminėti. Ugnė pati pamėgo šią veiklą. Būtent parkouras mus ir suvedė. Pirmą kartą susitikome Klaipėdoje organizuotoje parkouro stovykloje. Nuo tada buvome draugai, o prieš kelerius metus tapome pora. Esame gana skirtingi, bet kartu ir panašūs, o tai ir daro gyvenimą įdomesnį.

– Kokių tikslų sau keliate parkouro sporte?

– Pasaulinio lygio profesionalu tapti neketinu, bet Lietuvoje galiu dar šiek tiek „pasispardyti“, nes turiu stiprius pagrindus. Dabar mano tikslas yra užauginti kitus ir savo patirtį perduoti jaunajai kartai.

– Papasakokite ir apie savo kitą hobį – filmavimą. Kuo jis patraukė?

– Šis hobis atsirado kartu su mano pirmuoju telefonu. Iki tol tik fotografuodavau mamos juostiniu fotoaparatu ir „gaudavau velnių“, kad 10 kartų fotografuodavau, pavyzdžiui, kambario lempą.

Gavęs pirmąjį telefoną, iškart pradėjau naudoti jo kamerą, su kiemo draugais kurdavome įvairius linksmus filmukus. Kai tik pradėjau užsiiminėti parkouru, iškart pradėjau filmuoti savo veiklą. Tuo metu, matydamas kitų filmuotą medžiagą internete, ir pats norėjau pabandyti sukurti kažką panašaus. Taigi tiesiog filmavau, mokiausi montuoti ir dabar džiaugiuosi šia veikla, turiu nemažą archyvą su puikiais prisiminimais. Filmavimas padėjo susipažinti su daugybe įvairių žmonių, o taip pat paskatinti kitus užsiimti parkouru.

Dabar padedu kolegai filmuoti vestuves – tai galbūt nėra mano aistra, tačiau neretai būna įdomu ir labai padeda prisidurti pinigų pragyvenimui.

O kai tik atsiranda laisva minutė, kuriu vaizdo įrašus savo malonumui, dalyvauju konkursuose. Lietuvoje, padedamas draugų, esu laimėjęs keletą prizinių vietų įvairiuose konkursuose. Deja, tarptautiniuose konkursuose kol kas dar nepavyko nieko laimėti, bet ateityje visko gali būti – tai manęs nestabdo.

Baigęs mokyklą, turėjau minčių studijuoti vizualinę komunikaciją, taip sieti savo gyvenimą su filmavimu ir toliau. Tačiau studijų kainos viską pakreipė kiek kita linkme. Nesigailiu, bet įdomu kaip viskas būtų buvę jeigu būčiau pasirinkęs kitą kelią? Aišku, tai padaryti niekada nevėlu.

– Kas Jus, kaip jauną žmogų, paskatino likti Druskininkuose?

– Aplinka, ramybė, savi žmonės. Ir, žinoma, tai, kad turiu kur save įprasminti. Esu prisirišęs prie šitos vietos, ir Druskininkai man patinka.

Jaunuoliai su D. Laukioniu dažnai treniruojasi ir miesto erdvėse. Čia jie mokosi parkouro technikos ir naujų judesių, o neįprasti triukai pakeri  dažną praeivį/Asmeninio archyvo nuotrauka

D. Laukionis: „Smagu dalintis savo patirtimi, matyti, kaip ta pačia veikla užsiima kiti, jiems patinka tai daryti.“/Asmeninio archyvo nuotrauka

Triukai, kurie aplinkiniams atrodo pavojingi ir nutrūktgalviški, parkouru užsiimančiam D. Laukioniui baimės nekelia/Asmeninio archyvo nuotrauka

Miglė Krancevičiūtė