Druskininkų parapijos jaunimo kelionėje į Budapeštą – įspūdžių gausa

Druskininkų parapijos bendruomenė jau ne kartą įrodė, kad moka kartu švęsti Šv. Mišias, susiburti bažnyčioje, pabendrauti prie arbatos ar kavos puodelio. Iniciatyvūs, kūrybingi ir aktyvūs žmonės kartu mokosi giedoti, šokti ir žaisti. O kunigo Vaido suburti ir paraginti, visi ima ir išsiruošia į keliones, kuriose patiria bendrystės jausmą, dar labiau vieni kitus pažįsta, tampa gerais draugais.

Šiuos metus gražus būrelis Druskininkų parapijos aktyvistų pradėjo piligrimine kelione į Budapeštą – susipažino su šalies istorija, tradicijomis, aplankė garsius miesto objektus. Bet svarbiausias šioje išvykoje buvo dvasinis patyrimas ir suvokimas, kad visi keliautojai – tarsi viena didelė šeima.

Būrelis Druskininkų parapijos aktyvistų naujuosius metus pradėjo piligrimine kelione į Budapeštą – susipažino su šalies istorija, tradicijomis, aplankė garsius miesto objektus / Asmeninio archyvo nuotrauk

Vaidas Vaišvilas, mokytoja Marytė Kašėtaitė ir kelionėje dalyvavęs Druskininkų parapijos aktyvas savo įspūdžiais dalijasi ir su „Mano Druskininkai“ skaitytojais.

– Vaidai, kodėl Jums svarbu suburti parapijos žmones ir netradicinėje aplinkoje – kelionėje?

– Neklauskite, kaip gimsta mintis keliauti. Mano būdas labai impulsyvus. Mano gyvenime viskas vyksta dabar su žvilgsniu į rytojų, kurio dar nėra. O gal man jo ir nebus, bet kažkam jis bus. Tad daug dalykų gimsta tuoj pat.

Dažniausiai būna taip, kad tai, ką patyrėme ir išgyvenome įvertiname tik laike. Aš dėkoju Dievui už kai kuriuos druskininkiečius – jaunus ir pagyvenusius, brandžius ir dar tik tampančius brandžiais, kurie visada yra kartu. Aš žinau, kad jiems rūpi jų bažnyčia, šio miesto žmonės. Kiekvieną dieną ir jos išgyvenimą priimu kaip Dievo malonę. Viduje aš labai džiaugiuosi, kad mes keliavome kartu. Gaila, kad ne visi.

Aš myliu tuos žmones, jie visi bažnyčioje man tapo labai artimi. Ir ši kelionė, kaip ir buvusios ar būsimos, yra kūrimas kažko, kas per Jėzų (nes tik per Jį mes esame kartu) tampa gražia istorija. Bendrystė Jame! Žmogiško tikrumo, paprastumo, buvimo kartu patirtis, mus visus keičia. Mes galime be baimių pažvelgti vieni kitiems į akis, pasakyti, kad pavargau, pykstu, liūdžiu ar džiaugiuosi. Mūsų kelionėse kartu Jėzus keičia mūsų širdis ir gyvenimus pakreipia nauju keliu, kurio net neįsivaizdavome. To bendrystės jausmo negalima nupasakoti.

– Kokios įprastai būna Jūsų kelionės su parapijos aktyviausiais žmonėmis?

– Tokios kelionės, kuri vyksta bažnyčioje, negali lyginti su kitomis kokiomis nors kelionėmis, nes čia pirmoje vietoje yra ne AŠ, bet mes visi kartu per Jį, kuris mus subūrė. Nuostabiausias dalykas šioje kelionėje yra tada, kai matai, kad tie, kurie mokykloje gal net nebendravo, dabar kartu juokiasi, tie, kurie, praeidami gatve, nesisveikino, kartu džiaugiasi ir žavisi pasauliu, žmonėmis, mato daug dalykų pakeistu žvilgsniu. Ar tai ne Jo malonė? Juk patys iš savęs mes retai dovanojame šypsenas ar apkabinimus kitiems, per Jį. O savo kelionėje mes nenorime išsiskirti, apkabiname kitus ir iš džiaugsmo nebenorime paleisti tol, kol nepradės juoktis.

Labai daug laiko dėl mūsų visų paaukoja Rūta ir Ronata, Marytė, Kristina, Denisas ir daug aktyvių parapijiečių, kuriuos visi pažįstate. Jie kelionėse yra tarsi vadovai, aš bandau nesikišti. Dėl to, kad suprastumėt, jog kelionės ir gyvenimo bažnyčioje ne be manęs, bet be jūsų nebūtų. Tebūna tarp mūsų daug Jėzaus meilės. Kas dar neturite drąsos paprastumui ir būti kartu su mumis, tyliai dėkokite Dievui, kad turite šiame mieste daug gražios sielos žmonių.

– Maryte, kuo Jums įsiminė pastaroji kelionė į Budapeštą?

– Kelionės į Budapeštą metu jaunimas ir visi mes mokėmės bendrauti, būti kartu, kalbėti ir kalbėtis, klausyti ir išgirsti, pastebėti, padėti, padėkoti. Tai – naujos patirtys, naujos pažintys, naujos draugystės. Kažkam tai buvo pirma kelionė į užsienį, kažkas lėktuvu skrido pirmą kartą ir kiek nerimavo, dar kiti patyrė daug įspūdžių, pirmą kartą važiuodami metro.

Klebonas Vaidas pamokslų metu dažnai kalba apie bažnyčią ir kas ji yra. „Tai ne pastatas. Mes esame gyvoji bažnyčia“, – vis kartoja mūsų kunigas. Mūsų bažnyčia išties gyva, nes žmogus čia raginamas būti laisvas, primenama, kad jis yra Dievo laukiamas, mylimas ir svarbus. Kad čia visi esame lygūs – turtingi ir mažiau pasiturintys, jauni ir pagyvenę, išsimokslinę, aukštas pareigas užimantys ir paprasti, bet labai svarbius darbus dirbantys.

Kelionė į Vengrijos sostinę buvo ypatingai džiugi dovana ir jaunimui, ir suaugusiesiems – pasirūpinta visais, apgalvota kiekviena smulkmena. Į Budapeštą skridome iš Varšuvos Šopeno oro uosto. Gyvenome Budapešto centre, jaukiuose, erdviuose apartamentuose. Aplankėme gražiausias, lankomiausias Vengrijos sostinės vietas, išgirdome apie šios šalies įžymiausius žmones, istorijos vingius.

– Kas paliko didžiausią įspūdį?

– Lankėmės įspūdingo grožio Šv. Stepono bazilikoje. Trys jaunuoliai išsakė tylią svajonę išgirsti vargonų muzikos koncertą bazilikoje, ir jiems buvo suteikta tokia galimybė, nupirkti bilietai. Lankėmės Budapešto Sečeni geoterminių pirčių komplekse. Pasivaikščiojome Žvejų bastione, neogotikinio stiliaus terasoje, nuo kurios atsiveria gražiausia Budapešto panorama. Stebėjome įspūdingai apšviestus, didingus Karaliaus rūmus. Grožėjomės Vengrijos parlamento rūmais. Ėjome vienu iš Budapešto simbolių – Grandininiu tiltu per Dunojų, jungiančiu Budos ir Pešto krantus. Į Pilies kalvą kėlėmės funikulieriumi. Grožėjomės Šv. Motiejaus bažnyčia, esančia Švč. Trejybės aikštėje, priešais Žvejų bastioną. Klausėmės įdomių pasakojimų apie bažnyčios statybą, puošybos elementus, simbolių reikšmę. Aplankėme paminklą holokausto aukoms atminti „Batai ant Dunojaus kranto“ ir išgirdome čia įamžintos šiurpios istorijos pasakojimą. Grožėjomės šventiškai išpuoštu Budapeštu, lankėmės kalėdinėje miesto mugėje, važiavome metro. Ragavome vengriškos virtuvės patiekalų.

Kelionės metu visi buvo pastebėti, išklausyti ir įgyvendinti norai, pageidavimai, svajonės. Skirtas laikas ir dėmesys. Buvome ir esame didelė savų žmonių bendruomenė. Mokomės pastebėti, sveikintis, žiūrėti į akis, pasirūpinti vieni kitais. Mokomės būti žmonėmis tarp žmonių, nepamiršti, kad visi esame Dievo vaikai – didelė šeima.

Nuoširdus AČIŪ kunigui Vaidui už šią pažinimo – bendrystės dovaną, Deniui Paulavičiui – už globą, įdomius pasakojimus, skirtą laiką, dėmesį. AČIŪ puikiam jaunimui, kuris teikia vilčių, kad mūsų bendruomenė gali būti stipri, mylinti, drąsi, mąstanti, tikinti ir pasitikinti, gali būti pavyzdys kitiems.

Kas Jus labiausiai nustebino kelionėje?

Dominykas Liaukonis: „Labiausiai mane nustebino miesto grožis ir labai gražios bažnyčios, kuriose lankėmės. Ši kelionė sukėlė labai daug džiaugsmo ir paliko įvairių smagių įspūdžių“.

Vincentas Akstinas: „Kelionė buvo sklandi, organizuota ir turininga. Aplankėme nemažai įžymių Budapešto objektų, palikusių nepamirštamą įspūdį: Šv. Stepono katedrą, Motiejaus bažnyčią, Parlamento rūmus, Šėčėnio terminių maudyklų kompleksą ir kitus. Kelionės metu buvo nepaprastai smagu pabendrauti su bendraamžiais, vienas su kitu atradome daug bendros kalbos, kartu patyrėme nuostabių emocijų“.

Kristina Pileckienė: „Piligriminė kelionė į Vengrijos kultūrinės ir religinės reikšmės vietas buvo ne tik dvasinė, bet ir turininga patirtis jauniems žmonėms: praplėtė pasaulėžiūrą, supažindino su šalies istorija, tradicijomis, suteikė galimybę ugdyti socialinius įgūdžius ir kurti stiprias draugystes. Širdingai dėkoju kunigui Vaidui už pastangas, organizuojant šią kelionę. Ji buvo ne tik maloni ir įsimintina, bet ir skatino bendruomenės dvasingumą“.

Lukas Medvedevas: „Man patiko visas tas bendravimas ir buvimas kartu – visur, kur tik ėjome. Bet labiausiai patiko vaizdai – tikrai nerealūs, sutemus buvo patys gražiausi. Gaila, kad greitai viskas praėjo. Vengrijoje žmonės tikrai įdomūs, naktį mieste labai daug muzikos ir šokių. Skanus maistas, paragavome guliašo, nes valgėme ir mums įprastą picą ar mėsainius. Jaukios mažos krautuvėlės arba maisto autobusiukai – Druskininkuose tokių nėra. O desertas „Chimney cake“ buvo tikrai labai skanus ir sotus. Pastebėjau, kad daug žmonių Budapešte labai drąsūs ir linkę bendrauti. Daug kas mus užkalbino, teko gražiai pabendrauti. Žinoma, pas kai kuriuos nelabai daug to mandagumo – stumdosi, lyg kažkur vėluotų, piktais veidais.“

Ieva Pileckaitė: „Man tai buvo ypatinga patirtis. Dėkoju kunigui V. Vaišvilai už rūpestį ir atidumą kelionės į Vengriją metu. Ačiū, kad skatinote bendravimą su bendraminčiais.“

Kristupas Andrulionis: „Tai buvo įdomi kelionė su bažnyčios bendruomene! Nauji objektai ir kultūriniai akcentai atvėrė naujas perspektyvas šios šalies suvokimui. Iškilūs parlamento rūmai ir katedra įstrigo į atmintį, o funikulierius atvėrė nuostabius Budapešto vaizdus. Ši kelionė buvo ypatinga ne tik dėl objektų ir kultūros pažinimo, bet ir dėl bendrystės su bendruomene. Dėkoju Denisui ir kun. Vaidui už puikiai suorganizuotą kelionę!“

Gitana Zdanavičienė: „Druskininkų bažnyčioje katechete dirbu jau keliolika metų. Ruošiu vaikučius Atgailos ir Eucharistijos sakramentams. Viena iš temų yra aiškinimas, kodėl du tie patys žodžiai rašomi skirtingai: bažnyčia ir Bažnyčia. Kad tai yra pastatas – viskas aišku. O kas yra Bažnyčia didžiąja raide? Tai – tikinčiųjų bendruomenė, kurie kartu meldžiasi. Tačiau dirbant ir bendraujant su klebonu Vaidu, aš jau kitaip suprantu šią sąvoką. Bažnyčia – tai bendruomenė, kuri kartu švenčia Šv. Mišias, kurie gali pabendrauti prie arbatos ar kavos, kurie kartu mokosi giedoti, šokti, žaisti ir net keliauti.

Kelionėje į Budapeštą patyriau bendrystę, praplėčiau pažinimo akiratį, supratau, kaip gera, kai esi su žmonėmis, su kuriais kuri Bažnyčią. Matydama didingas šventoves, pilis, tiltus, tamsias Dunojaus bangas, dėkojau Dievui už tokią galimybę. „Džiaukis iš širdies Viešpačiu, ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis“ (Ps 37,4).“

Parengė Laima Rekevičienė