PRO MEMORIA. Gydytoja Rožė Lenkutienė (1936-01-06 – 2021-12-15)
Praėjusią savaitę mus paliko buvusi kolegė, gydytoja anesteziologė Rožė Lenkutienė.
Atvykusi su savo vyru, mūsų ilgamečiu kolega Antanu Ramučiu Lenkučiu, nuo 1971-ųjų Druskininkų ligoninėje ji dažnai būdavo vienintelė anesteziologė ir reanimatologė Druskininkuose.
Gydytojai anesteziologai dažnai tartum lieka darbų šešėlyje, nors iš tiesų būtent jie nulemia chirurginės veiklos progresą ir sėkmę.
Dirbdami Druskininkų ligoninėje, Antanas ir Rožė Lenkučiai užaugino sūnus – Vytą ir Tadą. Pastarasis taip pat pasirinko šiuolaikinės anesteziologijos profesiją.
Pavyzdinga medikų šeima visą laiką išlaikė ir stiprino profesinį gydytojų specialistų autoritetą. Akademiškumo išlaikymas, profesionalumas ir ramybė darbe žavėjo visą ligoninės kolektyvą. Tiek gydytoja Rožė, tiek jos vyras Antanas, kartu ir jaunesni kolegos iniciatyviai įsitraukė į profesines anesteziologų bei chirurgijos draugijas.
Reikia prisiminti, kad kolegės Rožės darbe turimos priemonės, anesteziologinė aparatūra tuo laiku toli gražu neprilygo šiuolaikinėms priemonėms, kompiuterizuotai technikai.
Visi tebesižavime kolegės kantrybe ir atkaklumu, atsidavimo pacientams pavyzdžiu ir pilietiškumo pamokomis anuo mūsų tėvynei sunkesniu laikotarpiu, istorinio lūžio metais bei laisvos Lietuvos atstatymo laikotarpiu.
Anesteziologinė tarnyba sustiprėjo, ligoninėje buvo įsteigtas šiuolaikinis Intensyvios terapijos ir reanimacijos skyrius.
Pakankamai sustiprėjus minėtoms tarnyboms, 2009-ųjų rudenį išlydėjome kolegę į užtarnautą poilsį, ir ji galėjo daugiau atsidėti šeimos rūpesčiams, vidiniam susikaupimui. Pagal šeimos tradiciją aktyviai lankė bažnyčią, buvo atsidėjusi Maldos grupei, giedojo bažnyčios chore, šiltai bendravo su artimaisiais žmonėmis.
Keitėsi laikas, 2012-aisiais mūsų kolega, chirurgas, gydytojos Rožės vyras Antanas Ramutis sustabdė savo profesinę veiklą. Atrodo, ko betrūktų tai darniai šeimai? Tačiau netikėta netektis prislėgė kolegės Rožės būtį – tais metais jos vyras, mūsų kolega Antanas Ramutis išėjo į pirmųjų vasaros dienų amžinybę…
Stipri asmenybė, gydytoja Rožė nepalūžo, tęsė savo pradėtą kasdienės buities veiklą. Daugiau bendravo su sūnų šeimomis, anūkais.
Likimas siuntė išbandymus ir vėliau. 2016-ais mirė vyresnysis Lenkučių sūnus Vytas. Mūsų užuojauta gal tik šiek tiek palaikė buvusią kolegę, gydytoją anesteziologę Rožę Lenkutienę. Gal daugiau ją stiprino šeimos narių parama ir besitęsiantis bendravimas.
Mums vis dažniau atrodo, kad, pasinėrę į darbų reformas, darbovietės uždavinius ir „kompiuterizacijas – skaitmenizacijas“, per mažai bendravome toliau plaukiančiuose metuose. Subuitėjame, sumodernėjame, atitolome pavienėms progoms…
Ir štai vėl tiesioginio bendravimo galimybės netektis. Šeimos nariams – artimiausio žmogaus – mamos, močiutės – netektis. Vėl pagalvojam, kad galėjome būti dėmesingesni vienas kitam, savo artimiesiems ne vien darbuose, bet ir kasdieniame gyvenime.
Juk tiek daug gyvenimiškų pamokų esame iš jos gavę! Visų pirma – atsidavimo darbui ir mūsų bendruomenei, ištikimybės šeimai, jos darnai…
Išsiskyrimo skausmo dienomis, mirus Rožei Lenkutienei, užjaučiame jos sūnaus, kolegos Tado šeimą, artimuosius ir visus, pažinojusius vieną iš šilčiausių ir pavyzdingiausių žmonių. Tepriartina ji mus prie Šventumo idealų!
Druskininkų ligoninės darbuotojų, gydytojų, chirurgų, viso ligoninės personalo, Gydytojų sąjungos narių vardu, kolega Kazys Barniškis