IN MEMORIAM PRANĖ VAIŠNORIENĖ 1926-04-16 – 2024-02-29

Ir vėl po ankstyvo pavasario dangum nuaidėjo liūdni varpai – į Amžinybę išlydime ilgametę mokytoją Pranę Vaišnorienę.

Mokytoja Pranutė Vaišnorienė gimė 1926 m. balandžio 16 d. Žagariškių kaime, Garliavos valsčiuje. Turėjo vieną seserį ir penkis brolius. Mokėsi Kauno II-joje mergaičių gimnazijoje, 1942 m. įstojo į Kauno mokytojų seminariją. Ją baigusi, 1946-aisiais pradėjo dirbti Julijanavos progimnazijoje matematikos mokytoja, bet nerami širdis ieškojo daugiau žinių, tad ji ir vėl įstojo į Kauno politechnikos institutą. Deja, greitai buvo ištremta į Komiją, vėliau – į Magadaną, kuriame dirbo labai sunkius darbus.

Tremtyje Pranutė ištekėjo už Balio Vaišnoro, taip pat tremtinio. Susilaukė sūnaus Arūno. Į Lietuvą grįžo beveik po dešimties metų. Apsigyveno vyro tėviškėje – Lipliūnuose, ten susilaukė dviejų dukrų – Laimutės ir Rūtos.

Iš pradžių ji dirbo Lipliūnų aštuonmetėje mokykloje, o nuo 1971 iki 1989 metų – Leipalingio vidurinėje, kurioje dėstė rusų kalbą ir literatūrą.

1980 metais mirė vyras. Liko Pranutė su sūnumi ir dviem dukromis. Buvo nelengva, tačiau jos dėka visi vaikai įgijo aukštąjį išsimokslinimą.

Pranutė buvo aktyvi bendruomenės narė, stropi ir mėgstanti bendrauti. Būdama Mokytoja iš pašaukimo, ji su mokiniais bei kolegomis dalijosi ne tik žiniomis, bet ir puoselėjamomis vertybėmis bei patirtimi, įveikiant gyvenimo sunkumus.

Globojama savo vaikų, mokytoja kasmet dalyvaudavo tremtinių susitikimuose, džiaugėsi jų aktyvumu.

Jau ir nedirbdama mokykloje, ji nuolat domėjosi mokyklos gyvenimu, o kiekvienos šventės proga mokyklos bendruomenę pradžiugindavo nuoširdžiu ranka rašytu sveikinimu.

Kilusi iš miesto, ji labai pamilo Lipliūnus, kurie jai tapo antrąja gimtine. Gražiai bendravo su Panemunės kaimų žmonėmis: padėdavo, ištikus nelaimei, buvo draugiška, su kitais dalinosi  miško gėrybėmis – uogomis ir grybais.

Optimizmas, tikėjimas Dievu, jos gyvybingumas Pranei padėjo įveikti visus gyvenimo iššūkius. Puoselėjamą meilę žmonėms, Tėvynei bei gyvenimui ji stengėsi perduoti savo vaikams, anūkams, mokiniams ir kiekvienam, jos kelyje sutiktam žmogui.

Pranutė atgulė šalia vyro Balio, po Dzūkijos smiltele.

Ne tuščiomis rankomis ji išeina į Amžinybę, ten, kur anapus Saulės liepsnoja rytas.

Anapus saulės – viltis, paguoda po visų žemės sunkių vargų.

Tik šventas kryžius mums kelią rodo ir stebuklingų mums teikia jėgų.

Ką nusinešim anapus saulės?

Kiek Dievo meilės mūsų širdy?

Būk gailestingas, o Visagali,

viltis, paguoda tiktai Tavy…

Mieloji Pranute, ilsėkis Gerdašių kapų tyloje, o sielą tepriglaudžia dangaus karalystė.

Nuoširdžiai užjaučiame dėl skaudžios motinos netekties sūnų ir dukras, visus artimuosius.

Buvę kolegos mokytojai ir Leipalingio progimnazijos bendruomenė