IN MEMORIAM – IRENA JADVYGA ŠLIAUTERYTĖ
IRENA JADVYGA ŠLIAUTERYTĖ
1943-10-28 – 2023-06-28
Į pabaigą jau skuba ši diena. Kas man joje nutiko?
Aš nežinau… Praskrido ji lyg paukštis…
Nors viskas buvo tarsi įprasta joje…
Nesikartos nei man, nei tau
Jau niekad…
… prieš amžinybę mūsų žemės laikas yra tik aguonos grūdas. Amžinas yra tik vienas dalykas – atmintis, kuri turi neįtikėtiną galią, nes palaiko mirusiųjų ryšį su gyvaisiais. Juos prisimindami, būname kartu su jais tiek mintimis, tiek žodžiais, tiek darbais ir atjauta.
… ir išdidaus paukščio pavargsta sparnai ir jis priverčiamas nutūpti…
O dieviškasis liūdesy, juodoji žvaigžde, lapo virpesy
Ir nemirtingoji dvasia, pavirtus į soneto meną…
… dienų tėkmė keičia žmones skiriančius būties nuotoliuose. Dar vakar Tu žinojai pažįstamą ar kolegą, esant keleriais metais vyresnį ar jaunesnį, o naują dieną pasitikdami sužinome, jog negailestinga laiko ranka to žmogaus buvimui parašė baigties atžymą. Ir tada, kai gyvieji pasitraukia į mirusiųjų karalystę, imame suvokti daugelį dalykų kitaip, tada išėjusiojo pavidalas išryškėja daug esmingiau nei iki tol.
Išėjimas visada paliečia ją pažinojusius. Kartu su gydytoja Irena Jadvyga Šliauteryte praleisti ir pragyventi metai tolygiai seikėjo pavasarius ir rudenius, įvykius, darbus, žmones, su kuriais teko bendrauti. Ilgametė energija trykštanti gydytoja Irena 1969 m. su Kauno Medicinos Instituto paskyrimu atvyko į „Draugystės“ sanatoriją – terapeutės pareigoms. Ir taip 53-ieji metai vienoje darbovietėje. Šalia savo pareigų turėjo ir savų pomėgių. Domėjosi netradicinės medicinos gydymo metodais, „Reiki“, kineziterapija, žmogaus organizmo bioenergetika, ajurveda, kvėpavimo subtilybėmis, deguonies įsisavinimu ir kitomis sanatorinio-kurortinio gydymo metodikomis. Ji turėjo Sveikatos apsaugos ministerijos suteiktas terapeutės ir fizinės medicinos reabilitacijos gydytojos licencijas, aktyviai dalyvavo, įdiegiant, kompiuterinę-medicininę dokumentaciją mūsų sanatorijoje.
Moralinis Irenos siekis buvo troškimas padėti ligoniams ir beribis gerumas, kuris nepamatuojamas jokiais matais. Ji buvo gerbiama ir mylima ligonių.
Gydytojos Irenos Šliauterytės gyvenimas, išmintingai supintas su tauriausia žemėje profesija, darė ją laiminga dėl prasmės, kurios ji ilgėjosi, siekė, dalijosi su kitais.
Pasąmonė projektuoja į mūsų būtį į išmintį, kad niekas neišnyktų, o liktų ir liktųsi…
Mes, sanatorijos darbuotojai, dalijamės skausmu su Irenos artimaisiais ir giminėmis.
Nesugrįši, žinau,- nesulauksiu Tavęs, tik tos akys dangaus vakarais kažkur ves.
Tik tie vėjai laukų Tavo vardą kartos, nepasės prie takų man gėlelės skaidrios.
Tik daina pasiklydus, mūsų dainą dainuos, vėtros – laisvės šauklys Tavo kelią žinos.
Mūsų žemė plati ir gilus toks dangus, tu kaip saulė toli, mano drauge brangus.
Nors pavasariai grįš, nepradžiugins jau nieks, ir mintis ir širdis jau užmiršt nepajėgs.
(Ona Mičiūtė)
„Draugystės sanatorijos“ administracija ir bendradarbiai