Keletas štrichų išskirtinei asmenybei Karoliui Dineikai, minint jo 127-ąsias gimimo metines

Praėjusią savaitę, kovo 15-ąją buvo minimos Karolio Dineikos – Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parko įkūrimo iniciatoriaus ir ilgamečio vadovo, sveikos gyvensenos propaguotojo, krepšinio pradininko, pedagogo, visuomenės veikėjo – 127-osios gimimo metinės.

Druskininkus išgarsino ir K. Dineikos taikytos gydymo bei sveikatinimo metodikos / K. Dineikos šeimos archyvo nuotraukos

Tai – žmogus, kuris tikėjo judėjimo ir gamtos galia. Jis nesiekė garbės, tiesiog darė tai, kuo tikėjo: mokė žmones stiprinti kūną ir sielą, rodė, kaip oras, vanduo, saulė ir judesys gali tapti geriausiais gydytojais. Jis paliko ne tik knygas ar metodikas – paliko mintį, kad sveikata yra mūsų pačių rankose.

Atrado Druskininkus

K. Dineika Druskininkuose praleido beveik 3 dešimtmečius (28 metus – nuo 1952 m. iki 1980 m.), čia jis atkūrė ir išpuoselėjo Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parką, dabar jo garbei ir atminimui vadinamą K. Dineikos sveikatingumo parku, sukūrė unikalius gydymo metodus, ypač daug dėmesio skyrė gydomosioms procedūroms, paremtoms gamtiniais veiksniais: oru, saule, vandeniu, taip pat gydymo ir sveikatinimo tikslais kūrybingai taikė mankštą, taisyklingo kvėpavimo pratimus, psichofizinę treniruotę.

K. Dineikos dėka Parkas išaugo į Respublikinį gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos centrą, tapo moksline-metodine įstaiga. Kurortui ir dabar labai aktualu naudoti fizioterapiją ligoms, traumoms gydyti, taikyti reabilitacijos priemones – psichoterapiją, kineziterapiją, ergoterapiją ir kita. Dėl to, kad Druskininkai žinomi ir garsūs, kaip sveikatos miestas, yra ir K. Dineikos nuopelnas. Jo teorine ir praktine medžiaga apie gydomąją kompleksinę kūno kultūrą ir šiandien remiasi medikai, kineziterapeutai, treneriai Lietuvoje ir užsienyje.

Druskininkų Turizmo ir verslo informacijos centro (TVIC) direktorius, K. Dineikos metodų sekėjas Rimantas Palionis papasakojo apie tai, kaip K. Dineika atsirado Druskininkuose: „1952 metais, sulaukęs 54-erių, K. Dineika atrado Druskininkus. Gal tai likimo vingiai? Jis buvo išvytas iš Kauno, kur jam neleido gintis disertacijos, paskui persikėlė į Vilnių, kur neturėjo darbo ir pajamų, todėl net įsigijo ožką, kad galėtų ją melžti, gerti pieną ir taip palaikyti savo gyvastį. Kalbama, jog K. Dineika ją ganydavo stadione. Galų gale K. Dineika atrado Druskininkus. Kurortas jam tapo atradimu, jį sužavėjo Eugenijos Lewickos įkurtas sveikatingumo parkas. K. Dineika – žmogus su tokiu žinių ir praktikos bagažu – pamatė, kad čia galima daryti stebuklus. Druskininkuose jis, kaip Feniksas, atsivertė į kitą amplua – ėmėsi gydomosios fizinės kultūros. Aišku, buvo tam tikra baimė, nežinomybė dėl jo, kaip kovotojo prieš bolševizmą, įrašų biografijoje. Tai privertė jį nuolat jausti KGB sekimą.“

K. Dineikos sveikatingumo parke buvo pastatytas K. Dineikos atminimui skirtas suolelis / Roberto Kisieliaus nuotrauka

K. Dineika – sportininkų autoritetas

Nuo jaunų dienų K. Dineika išsiugdė holistinį požiūrį į sveiką gyvenseną ir sveikatinimą. Būdamas vos 18 metų, K. Dineika Tartu universitete 1916 m. įgijo kūno kultūros mokytojo cenzą, 1919 m., baigęs studijas Petrograde, į Lietuvą sugrįžo, būdamas jau diplomuotu fizinio lavinimo mokytoju. Studijų metu susižavėjęs krepšiniu, K. Dineika tapo vienu iš šio žaidimo pradininkų Lietuvoje. 1922 m. jis išleido krepšiasvydžio taisykles, vėliau vadovavo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei. Ji du kartus iškovojo Europos krepšinio čempionų vardą – 1937 m. Rygoje ir 1939 m. Kaune.

K. Dineika 1920 m. kartu su kitais įsteigė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą, 1922 m. – Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją ir buvo šių organizacijų pirmuoju vadovu. Taip pat jis propagavo klasikines sporto šakas, užsiiminėjo gimnastika, žaidė tenisą, tyrinėjo lietuvių tautinius žaidimus, skatino jaunimą jų nepamiršti. Rengė respublikinius kūno kultūros kursus mokytojams, buvo kursų lektoriumi, rašė įvairiuose leidiniuose fizinio lavinimo klausimais. Per du dešimtmečius K. Dineika buvo labai charizmatiškas žmogus, didžiulis sportininkų autoritetas ir jau tarpukariu tapo Lietuvos sporto ikona.

K. Dineikos propaguota fizinio lavinimo metodika per dešimtis metų nė kiek nepaseno. Jo knygos yra amžina klasika, tačiau Lietuvoje labai skurdžiai leidžiama ir platinama. Sovietmečiu didelė politinio elito dalis yra išbandžiusi K. Dineikos sukurtus gydymo metodus.

Patyręs gydomosios kūno kultūros specialistas

Anot jį pažinojusiųjų, K. Dineika buvo uždaras žmogus, patekti į jo ratą buvo sudėtinga. Jo elgesį sąlygojo labai karti gyvenimo patirtis. K. Dineikos jaunystės polėkiai ir visa tolimesnė veikla buvo paremti giliais įsitikinimais. Jo ateitį nulėmė aplinkybės. Kovoti su ligomis jis apsisprendė dar paauglystėje, kai ligoninėje pamatė įvairių negalavimų kankinamus žmones ir jų skausmą. Išsamiai studijuoti fizioterapinius gydomuosius veiksnius K. Dineika pradėjo po to, kai kvėpavimo pratimais ir grūdinimusi nugalėjo jį ištikusią nuožmią ligą – plaučių tuberkuliozę. Tuo metu dar nebuvo išrasti antibiotikai. O susižavėjimas sportu, įgyta fizinio lavinimo mokytojo specialybė paskatino K. Dineiką propaguoti sveiką gyvenimo būdą, užsiimti sveikatinimo veikla.

Saugumiečiai nedrįso aršiai persekioti K. Dineiką, nes šis turėjo stiprų užnugarį – Justą Paleckį ir Antaną Sniečkų. K. Dineika su J. Paleckiu mokėsi Rygoje, o vėliau K. Dineikos žmona su juo kartu mokytojavo. K. Dineikos pažintis su šiomis aukštomis politinėmis figūromis bei tolerantiški santykiai buvo naudingi ir Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parkui, ir Druskininkų kurortui – tarpininkaujant šiems asmenims, Parkas ir miestas gaudavo papildomų lėšų ir galėdavo jas skirti plėtrai. K. Dineikos įgyti ryšiai, įtaka ir autoritetas padėjo jam Druskininkuose jaustis gana komfortabiliai.

K. Dineika buvo gydomosios kūno kultūros specialistas, įžvalgus praktikas-empirikas. Pasižymėjo neįtikėtina nuojauta aptikti, atpažinti ir nustatyti ligą, išmanė, kokiu būdu ją reikia išvaryti.

Jis sugalvojo veiksmingus fizinius pratimus, masažo metodiką, grūdinimosi procedūras, pagrįstas šilto ir šalto vandens kaitaliojimu, vandens malūno principą prataikė kaskadose, naudojo jogos terapiją, nors jos neįvardydavo, nes TSRS nebuvo leidžiama jogą propaguoti. Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parke buvo sukurta nauja lėtinių stuburo ligų gydymo metodika. Ją pripažino visas TSRS medikų elitas, užsiimantis stuburo disfunkcijų ir patologijų gydymu. Šis metodas sėkmingai taikomas jau 57 metus, bet nė viena sanatorija tiek Druskininkuose, tiek kituose miestuose iki šiol neįvardija jos autorystės.

Atvykdavo pasisemti gyvasties

Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parko aikštelėse K. Dineikos vedamas mankštas tarsi spektaklius stebėdavo būriai smalsuolių – dirbdamas su ligoniais, K. Dineika fiziniuose pratimuose naudodavo ritmikos ir plastikos elementus, kuriuos buvo perėmęs iš savo žmonos Petronėlės Dineikienės-Savukaitytės, vienintelės Lietuvoje kūno kultūros specialistės – Aisedoros Dunkan mokinės, jos šokių technikos skleidėjos.

K. Dineika iš tiesų buvo magas! Taip taikliai jį pavadino ir Maskvos žurnalistai, anuomet apsilankę Druskininkuose, Respublikiniame gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos centre.

Paklaustas, kuo Druskininkams svarbus K. Dineika, kuo jam buvo svarbūs Druskininkai, TVIC vadovas R. Palionis sakė, jog Druskininkai jam buvo neatrasta žemė, naujas langas į gyvenimą: „Sveikatingumo parkas tapo jo veiklos oaze, jis čia ėmėsi gausybės fizinės sveikatos stiprinimo būdų. Žmonės, atvažiavę į Druskininkus ir sudalyvavę K. Dineikos vedamuose užsiėmimuose, sugrįždavo sustiprėję, geresnės savijautos. 70-ųjų pradžioje jis tapo šviesuliu, įgavo didelį autoritetą, nes sveikata svarbi visiems. Druskininkai dėl K. Dineikos veiklos tapo traukos centru, o jį patį čia pradėjo vadinti „stebukladariu iš Druskininkų. 1980-1981 metais man pačiam teko atlikti praktikas tame parke. Pajutau ten tvyrojusią atmosferą ir žmonių norą naudotis parko galimybėmis bei K. Dineikos mokymu. Iš visų sanatorijų ligoniai eidavo į sveikatingumo parką pagal specialius paskyrimus, ten buvo gausybė procedūrų, veiklų. Tai buvo tarsi avilys, į kurį visi eidavo pajusti gyvastį, pasisemti energijos ir sveikatos.“

Parengė Laimutis Genys