Druskininkų istorija gidų akimis: nuo Neolito iki atminimo suolelių miestui nusipelniusiems žmonėms

Šiemet Druskininkai švenčia 230 metų įkūrimo sukaktį. Tai progai visus šiuos metus buvo skirta daugybė įvairių renginių, organizuotos mokslinės konferencijos, paminėjimai.

Savaitraštis „Mano Druskininkai“ nusprendė dar kartą druskininkiečiams, kurorto svečiams ir visai Lietuvai pristatyti svarbiausius Druskininkų istorijos puslapius. Bandysime mūsų kurorto istoriją pateikti Druskininkų gidų asociacijos narių akimis, taip, kaip jie mūsų miestą pristato kurorto svečiams. Tai nebus tiksli faktografija, daugiau – per emocijas ir įvairias detales perteikta Druskininkų istorija. Penkiuose šio ciklo straipsniuose išgirsime gidų pasakojimus apie įvairius mūsų kurorto gyvenimo laikotarpius, prisiminsime tamsiuosius ir šviesiuosius mūsų kurorto gyvenimo etapus, pasidžiaugsime tuo, kuo dabar mes, druskininkiečiai, galime didžiuotis.

V. Valentukevičius, gidas, istorikas / Laimos Rekevičienės nuotrauka

„Druskininkai ir jų datos yra ateitis, Druskininkai priklauso nuo žmonių, kaip jie elgiasi su tuo miestu. Kokią pagarbą jam skiria žmonės, tokią pagarbą miestas atiduoda žmonėms. Vilniaus katedros požemiuose yra palaidotų druskininkiečių, kurie gyveno Druskininkuose, šlovino Druskininkus, todėl jie ten garbingai ilsisi. Manau, kad po šimtmečio apie Druskininkus žmonės ir toliau kalbės, ir juos šlovins“, – kalbėjo vyriausias Druskininkų gidas Vytautas Valentukevičius.

Stanislovas Augustas Poniatovskis paskelbė gydomąja vietove

Vietovės vardas susijęs su druska. Druskininkas – asmuo, vertęsis druskos gamyba, pardavimu, pristatymu. Jau labai seniai čia tryško mineralinių druskų turinčios versmės. Pati gyvenvietė žinoma nuo seno. Dabartinio miesto ir jo apylinkių teritorijoje aptikta mezolito ir neolito archeologinių radinių: akmeninių kirvukų, titnago dirbinių, keramikos liekanų. Kurorto istorijos tyrinėtojai mano, kad jau XIII a., kai lietuviai kovojo prieš Kryžiuočių ordiną, Nemuno ir Ratnyčios upių santakoje stovėjusi gynybinė pilis.

Pirmas iki šiol žinomas rašytinis šaltinis, minintis Druskininkus, yra Lietuvos Metrika. Joje rašoma, jog 1596 m. Druskininkų kaimas atiduotas Pervalko dvaro valdytojui ponui Voropajui.

Druskininkų apylinkių šaltinių gydomąja galia pirmieji įsitikino vietiniai kaimiečiai. Jie pastebėjo, kad, pabraidžiojus po kai kuriuos prie Nemuno esančius šaltinius, greičiau išgyja žaizdotos kojos, o karvės, geriančios šaltinių vandenį, pasidarė ėdresnės, kailis švaresnis. Dėl to apie XVII–XIX a. pr. apsukresni druskininkiečiai pradėjo „gydyti“. XVIII a. ypač išgarsėjo liaudies gydytojų Sūručių (Sūrmiečių, Suraučių) dinastija.

Jų veikla susidomėjo Gardine veikusio Seimo nariai. Susidomėjo ir Lenkijos karalius – Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis. Jo nurodymu, 1790 m. rūmų gydytojas ėmėsi vandens tyrimų.

1794 m. birželio 20 d. Lenkijos karaliaus – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio žodiniu įsaku Druskininkai buvo paskelbti gydomąja vietove.

Vyriausias Druskininkų gidas Vytautas Valentukevičius pripažino, jog diskusijų dėl Druskininkų įkūrimo datos beveik nebūta. Anot jo, buvo surinkti dokumentai ir nuspręsta, kad miesto įkūrimo data – 1794 metai.

„Ta tema buvo atlikta daug tyrimų, mokslininkai pateikė savo įžvalgas, bet įkūrimo data nepasikeitė. Caro laikais buvo švenčiamas kurorto šimtmetis, o lenkmečiu, 1934 metais, iškilmingai buvo paminėtos Druskininkų įkūrimo 140-osios metinės“, – pasakojo V. Valentukevičius.

Panaudotos iliustracijos iš Sauliaus Karaluko kolekcijos

Atiteko carinei Rusijai

1795 metais, sužlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, Druskininkai atiteko carinei Rusijos imperijai. Kol Europą draskė suirutės ir karai, Druskininkams neskirtas reikšmingesnis valstybės dėmesys, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo XIX šimtmečio pradžios. Druskininkuose jau tuo metu lankydavosi ligoniai, kankinami įvairių negalavimų.

Tikru kurortu Druskininkai tapo po Vilniaus universiteto profesoriaus I. Fonbergo atliktų ir 1835 m. išspausdintų Druskininkų šaltinių mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimų. Pagrindinis Druskininkų mineralinių vandenų kurorto organizatoriaus ir formuotojo vaidmuo atitenka Grigorijui Dopelmajeriui. Jis tiesiogiai užsiėmė ir kurorto įrengimu. 1837 m., jam vadovaujant, buvo sudarytas „Specialios įstaigos prie Mineralinių šaltinių įrengimo projektas“, kuris 1837 m. gruodžio 31 d. buvo pateiktas svarstyti Nikolajui I-ajam, o 1838 m. sausio 4 d. jo patvirtintas. Druskininkų mineralinių vandenų plėtojimui ir statyboms Kredito bankas 26 metams skyrė 25 000 rublių sidabru dydžio paskolą. Per keletą metų buvo nusausinta „mineralinio slėnio“ pelkėta dirva, šaltiniai nukreipti į medinių rentinių talpyklas, pastatytos vonių maudyklės, mineralinio vandens statiniai, balaganai nevedusiems ir namai šeimoms, šaltinių sargybinio būdelė, įrengtas keltas per Nemuną ir kt. 1839 m. iš Druskininkų į Gardiną du kartus per savaitę kursavo diližanas, perveždavęs keleivius, korespondenciją ir siuntinius.

Nuo 1862 m., nutiesus Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelį, kelias nuo Gardino iki Druskininkų sutrumpėjo daugiau nei dvigubai, o XIX a. pabaigoje kasdien šia kryptimi Nemunu kursavo ir garlaivis.

1841 m. įsteigta Druskininkų gydytojų draugija, kurios tikslas buvo gerinti ir plėsti Druskininkuose kurortinį gydymą. Gydytojo K. Volfgango pastangomis, 1844 m. Gardine pradėtas leisti žurnalas „Druskininkų šaltinių undinė“. Gydytojo J. Pileckio iniciatyva buvo atidaryti gailestingumo namai, neturtingų žydų ligoninė, vaikų prieglauda. 1853 m. pradėjo veikti Gardino pašto kontoros Druskininkų skyrius. Vėlesniais metais buvo atidaryta kepykla, skerdykla, ledainė, parduotuvės, konditerija, traktieriai, maniežas. 1860 m. pradėjo veikti Gardino apskrities ligoninės skyrius. Pastatytas koncertams, susirinkimams ir spektakliams taip vadinamas «вокзал» (Vauxhall, Kurhauzas, Kurzalas). Koncertinio sezono metu Druskininkuose pagal kontraktą gastroliuodavo Vilniaus muzikinio teatro orkestras, Vilniaus dramos kompanija.

Gydė ir šokiais

Gido ir istoriko V. Valentukevičiaus teigimu, Druskininkai buvo populiarūs tarp turtingesnių Rusijos, Lenkijos gyventojų. Kadangi tuo metu Rusijoje buvo labai mažai kurortų, daugiausia – prie Juodosios jūros, tai Estijos ir Lietuvos kurortai buvo labai patrauklūs carinės Rusijos ir aplinkinių kraštų gyventojams.

Druskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų. Ir ne vien sūriais šaltiniais, bet ir kaip pramogų nestokojanti vieta. Čia vykdavo koncertai, spektakliai, šokiai; poilsiautojai žaisdavo tenisą ir kroketą; gydėsi ir poilsiavo šalies šviesuomenė: literatai – J. I. Kraševskis, E. Ožeškova, J. Čečiota, V. Syrokomlė, kompozitorius S. Moniuška, dailininkas N. Orda, mineralogas T. Zanas ir kiti. Tų laikų Druskininkai pasauliui išaugino du genijus – dailininką ir kompozitorių M. K. Čiurlionį ir skulptorių Ž. Lipšicą.

Kaip pasakojo V. Valentukevičius, tuo metu Druskininkuose dirbo įvairių tautybių gydytojai, daugiausia – žydai.

„Kurorte vykdavo šokiai, kuriuose lankydavosi poilsiautojai. Gydytojai dalyvaudavo šokiuose, jie stebėjo, kaip šoka jų pacientai ir patarinėdavo jiems, kokius šokius jiems galima šokti, o kokie gali būti kenksmingi sveikatai“, – pasakojo V. Valentukevičius.

Konkuravo dėl mineralinio vandens

1863-1864 m. sukilimas, apėmęs apie Druskininkus esančias gubernijų teritorijas, taip pat paliko pėdsakų Mineralinių vandenų gyvenime: nekilnojamąjį turtą galėjo įsigyti tik pravoslavai, laikinai nustojo veikti Nemuno perkėla, buvo sugriežtintas atvykimas į kurortą, netgi uždrausta viešose vietose kalbėti lietuviškai ir lenkiškai bei vilkėti gedulą reiškiančius juodos spalvos drabužius. Dėl to lankytojų srautas smarkiai sumažėjo, o visa tai žymiai paveikė miestelio biudžetą.

Caro laikais buvo labai aktyviai naudojamas mineralinis vanduo, purvas atsirado apie 1840 metus, jis buvo naudojamas pagal Egipto principą.

„Dėl mineralinio vandens buvo konkurencija, kiekvienos įmonės atstovai turėjo savo puodukus su rankenėle. Buvo grupė žmonių, kurie turėjo geriamo vandens įmones, jie demonstruodavo ir taip reklamuodavo savo puodukus, buvo konkurencija. Istorikų teigimu, aptarnavimas gydyklose buvo labai kultūringas, patalpų interjerą puošė stilingi baldai“, – pasakojo V. Valentukevičius.

Jis pasakojo, jog Druskininkuose buvo sena pušis, kurią vadino „babuška“. Kai kurių šaltinių teigimu, ji augo nuo Druskininkų įkūrimo.

„Kai caro valdymo laikotarpiu ji nudžiūvo, darbininkai ją nupjovė ir paguldė purvyne. Sovietmečiu ta pušis buvo atkasta, ir nustebino tai, kad ji buvo puikiai išsilaikiusi. Man teko laimė ją nufotografuoti. Paskui pušis vėl buvo užkasta“, – prisiminė V. Valentukevičius.

1865 m., po įvykusių Druskininkų mineralinių vandenų pardavimo derybų, kurorto savininku tapo pulkininkas Konstantinas Štrandmanas. 1876 m. Druskininkų mineraliniai vandenys perėjo valstybės patarėjo Vladimiro Džuljanio nuosavybėn, o 1882 m. Druskininkuose įsteigta akcinė bendrovė „Druskininkų mineralinių vandenų draugija“. Nuo to laiko prasidėjo naujas kurorto plėtros etapas. Suaktyvėjus miesto struktūrų gyvybingumui, Druskininkuose atidaryta biblioteka, fotografijos salonai, stomatologijos kabinetai.

1896 m. Gardino gubernijos valdybos Gydymo skyrius išdavė leidimą pardavinėti Druskininkų provizoriaus S. Milicerio sukurtą pušų ekstraktą vonioms. 1870 m. Druskininkuose pradėti kumyso gamybos bandymai, o jau 1897 m. Paryžiuje vykusioje parodoje Druskininkų kumyso receptūra įvertinta aukso medaliu.

1878 m. įsteigtas Gydomosios fizkultūros skyrius. 1899 m. vasarą Ratnyčios upės žiotyse įrengtos kaskados – maudyklės. Šalia buvo nutiesti ir pasivaikščiojimo takai. 1894 m. pradėjo veikti 150 vietų Gydykla (pastatas išlikęs iki šiol).

Prieš karą kurorto populiarumas pasiekė apogėjų

1910 m. Druskininkuose veikė viešbučiai: „Europa“, „Kurorto“; pensionatai: „Zacyšje“, „Bristol“, restoranas-pensionatas, pieno ferma, malūnas, gaisrininkų gurguolė, miesto valdyba, pašto-telegrafo skyriaus vartotojų draugija ir kita.

Audringas mokslo-technikos progresas palietė ir kurortą – buvo suprojektuotas ir nuvestas telefoninis ryšys tarp Druskininkų ir Ratnyčios. Po trejų metų buvo sudaryta koncesijos sutartis tarp Gardino pašto-telegrafo apygardos ir Balstogės elektros tinklų dėl elektros apšvietimo įvedimo Druskininkuose.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse kurortas pasiekė savo apogėjų. Dar niekada savo gyvavimo istorijoje jis nebuvo taip gausiai lankomas. 1913 m. čia jau gydėsi 18 600 (9 proc. visų Rusijos kurortuose gydytų ligonių) žmonių. Vokietijos karo žvalgybos duomenimis, Druskininkų kurorte gyveno 2825 žmonės, gatvės buvo negrįstos, „daug daržų ir laisvų plotų“, 3 medinės bažnyčios, paštas ir telegrafas, vaistinė, per Ratnyčėlę buvo 8 m pločio ir 20 m ilgio tiltas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Druskininkai tapo karo veiksmų arena.

Vokiečių okupacijos metais kurorto galimybės nebuvo išnaudotos. Jame gydėsi ir ilsėjosi beveik išimtinai kariškiai. Sudegusios vilos nebuvo atstatomos, kai kurios tik paremontuotos, gydyklos nebuvo tvarkomos. 1919 m. Druskininkuose tebuvo 1284 nuolatiniai gyventojai – mažesnė pusė 1909 m. gyvenusių žmonių.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir prasidėjus kovoms su lenkais ir bolševikais, lietuvių daliniai 1920 m. liepos 18 d. buvo užėmę Druskininkus, bet rugsėjo 23 d., patyrę nuostolių kautynėse ties Kapčiamiesčiu, Lenkijos kariuomenės buvo išstumti: nuo spalio vidurio miestelis priklausė okupuoto Vilniaus krašto valdžiai.

Pagal Druskininkų miesto muziejaus ir gido V. Valentukevičiaus pateiktą informaciją parengė Laimutis Genys

Tęsinys – kituose savaitraščio „Mano Druskininkai“ numeriuose