Ukrainietė Hana: „Noriu Druskininkuose dirbti ir išmokti lietuvių kalbą“

Kasdien Druskininkuose daugėja pabėgėlių iš karo apimtos Ukrainos, daugiausia tai – moterys su vaikais. Ir šie žmonės nesėdi rankų sudėję – skuba ieškotis darbo, vaikus leidžia į darželius ir mokyklas, siekia kuo greičiau išmokti lietuvių kalbą ir integruotis į mūsų bendruomenę.

Nuo karo siaubo pabėgusi Hana surado jaukų prieglobstį Druskininkuose ir buto, kuriame gyvena, balkoną papuošė Ukrainos vėliava. Roberto Kisieliaus nuotr.

Viena iš jų – 32 metų Hana, prieš dešimtį dienų su dvejų metų sūneliu Teodoru iš Kijevo atvykusi į Druskininkus. Ši emigracija Hanai jau antra – Kryme gimusi ir augusi moteris po Rusijos aneksijos 2014 metais buvo priversta palikti Krymą ir persikelti į Ukrainos sostinę.

Lietuva – antroji emigracija

„Gyvenimą Kijeve pradėjau nuo nulio. Iš Krymo išvažiavau vasarą, tik su vasariniais drabužiais, tikėjausi, kad netrukus galėsiu sugrįžti namo. Tačiau gyvenimas taip pasisuko, kad visam laikui teko pasilikti Kijeve. Prieš kelerius metus atrodė, kad gyvenimas atsistojo į savo vietas. Ištekėjau, susilaukiau sūnelio, bet dabar ir vėl tenka palikti namus“, – pasakojo Hana.

Prasidėjus karui, Haną ir sūnelį į Lietuvą atvežė jos vyras, kuris buvo pasižymėjęs kovose su Ukrainos separatistais ir Rusijos kariuomene. Jis 2016 metais buvo sunkiai sužeistas, snaiperio kulka pataikė į širdies plotą. Vyras ilgai gydėsi, buvo atvažiavęs reabilitacijai į Druskininkus, kur susipažino ir su mūsų šauliais.

„Kelionė į Lietuvą nebuvo lengva, bet mums pasisekė. Vyras mane atvežė į Druskininkus ir iškart išvažiavo atgal į Ukrainą. Jis dėl sveikatos būklės negali kovoti su ginklu rankose, tačiau aktyviai padeda kovotojams, dirba socialinėje tarnyboje. Gerai, kad Druskininkuose turėjome draugų, kurie parūpino mums gyvenamąją vietą, todėl žinojome, kad, atvažiavę į Lietuvą, turėsime su sūneliu kur apsistoti“, – kalbėjo jauna moteris.

Druskininkuose susirado darbą

Hana pasakojo, kad Druskininkuose ji gyvena antra savaitė ir džiaugėsi, jog jai pavyko susirasti darbą.

„Sūnelį išleidau į darželį, netrukus pradėsiu dirbti viename iš Jūsų kurorto SPA centrų. Dirbsiu kambarinės padėjėja. Į Užimtumo tarnybą nesikreipiau, nes suprantu, kad, nemokėdama lietuvių kalbos, kvalifikuoto darbo negausiu. Ukrainoje esu dirbusi padavėja, vadybininke, taip pat socialinėje tarnyboje, vadovavau sporto klubui, dirbau administratore. Tariamės su naujuoju darbdaviu, kad pradžioje, kol vaikas adaptuosis darželyje, dirbsiu ne visą darbo dieną, o paskui, kai jis apsipras, dirbsiu visu krūviu. Pradėsiu lankyti lietuvių kalbos kursus. Stengsiuosi uoliai mokytis, tikiuosi Jūsų kalbą greitai išmokti. Dar gyvendami Kijeve, su vyru buvome užsirašę į lietuvių kalbos kursus, bet taip ir nesuspėjome išmokti lietuviškai. Dažnai klausausi lietuviškų dainų, tai man padės geriau suprasti Jūsų kalbą“, – mintimis dalijosi Hana.

Pašnekovė sakė, kad jų gimtoji kalba yra ukrainiečių, jos vaikas nemoka rusų kalbos.

„Kijeve jis nelankė darželio, todėl rusų kalbos negirdėjo. Mūsų visi draugai ir jų vaikai kalba tik ukrainietiškai. Tai dabar Druskininkų darželyje jis galės mokytis lietuviškai – vaikai juk greitai išmokstą kitą kalbą. Panašu, kad jis, kai ims daugiau kalbėti, tai kalbės ir ukrainietiškai, ir lietuviškai“, – paklausta, kokia kalba kalbės jos Teodoras, jau lankantis lietuvišką lopšelį-darželį, sakė jauna ukrainietė.

Norėtų tapti europiete

Pasidomėjus, kodėl Hana nusprendė ieškoti darbo ir nenori gyventi iš pašalpų, kurias pabėgėliams skirs Lietuva, moteris sakė, kad ji su vyru jaučiasi esantys europiečiai ir galvoja bent dalį savo gyvenimo dirbti ir gyventi Lietuvoje.

„Mes su vyru galvojome, kad gyvensime Europoje. Aš noriu tapti europiete, nėra kelio atgal. Visiems savo draugams, kurie liko už kordono, sakau, kad nereikia tikėtis Sovietų Sąjungos atkūrimo, nes nieko gero ten nebuvo, tai neturi ateities. Mes svajojame dalį laiko gyventi Lietuvoje, o kitą dalį – laisvoje Ukrainoje“, – kalbėjo jauna moteris.

Hana sakė, kad Lietuvoje jai patinka, ją žavi Druskininkai, kuriuose pirmą kartą lankėsi 2019 metais. Moteris laukia atvažiuojant savo draugių, kurios dabar savanoriauja Kijeve, bet su vaikais netrukus atvyks į Lietuvą.

„Mes dar atsimename Krymo okupacijos siaubą, prieš dvi savaites patyrėme Kijevo apgultį, nenorime šio siaubo vėl išgyventi. Gera, kad Lietuva mums padeda ir suteikia brolišką prieglobstį, nuolatinę bei visokeriopą pagalbą“, – kalbėjo nuo karo siaubo Ukrainoje pabėgusi moteris.

Paklausta, kokia jos didžiausia svajonė, Hana sakė, jog norėtų, kad greičiau pasibaigtų karas, o okupantas būtų išvytas iš Ukrainos. O tada Kijeve ji norėtų atidaryti nuosavą kavinę.

Sakoma – jei ko nors labai nori, tai tie norai būtinai išsipildo.

Laimutis Genys