Šiaudiniai kabantys sodai – raktas į tautos kultūros pažinimą

Šiaudiniai kabantys sodai… Kas užkoduota jų raštuose, formose? „Sodai – viena iš seniausių tradicinio meno šakų. Tai ne tik Lietuvos tautodailės paveldas, bet ir labai svarbi baltų kultūros dalis, atspindinti senąją pasaulėžiūrą, tradicijas. Tai tarsi dviejų erų (iki ir po krikščionybės) jungtis, tarsi užburtas simbolis, sukurtas iš trapių medžiagų, savo tradicija perduodamas iš kartos į kartą, atėjęs iki mūsų dienų“, – sako druskininkietė dailininkė Jūratė Kygienė, neseniai surengusi šiaudinių sodų parodą Druskininkų švietimo centro bibliotekoje. Kabančių sodų ekspozicija jau pasigėrėjo ne tik vietos mokyklų bendruomenės, bet ir delegacija iš Kinijos, viešėjusi Druskininkuose. Svečiai buvo sužavėti šiaudine kūrinija.

„Sodai – tarsi dviejų erų (iki ir po krikščionybės) jungtis, tai tarsi užburtas simbolis, atėjęs iki mūsų dienų“, – sako dailininkė J. Kygienė/Ramunės Žilienės nuotrauka

J. Kygienė yra ilgametė, jau 25 metus dirbanti pedagogė. Dirba Druskininkų „Atgimimo“ mokykloje ir Druskininkų švietimo centro suaugusiųjų gimnazijoje dailės mokytoja. Sodų rišimo temą J. Kygienė sėkmingai įtraukė ir į mokymo procesą. Kasmet šių mokyklų mokiniams organizuoja netradicines sodų rišimo pamokas, kuriose jie supažindinami su sodų atsiradimo istorija, simbolika, patys mokiniai mokosi sodų rišimo ir konstravimo technikų. Daugelį metų dėstydama Kauno kolegijos Druskininkų skyriaus Turizmo ir viešbučių vadybos specialybės studentams floristikos kursą, sodų rišimo pagrindus buvo įtraukusi ir į mokymo programą. Kūrybai moteris visada atranda laiko: pasak Jūratės, svarbiausia tikėti tuo, ką darai.

Pirmąją sodų parodą J. Kygienė surengė 2005 metais, Lenkijoje, Seinų Lietuvių namuose. Šio krašto žmonės dar gerai prisimena, kaip jų seneliai tradicinėms šventėms gamindavo šiaudinius papuošimus, todėl stengiasi šias tradicijas puoselėti ir saugoti. Pernai sodų parodas dailininkė surengė Alytaus kolegijoje ir Druskininkų viešojoje bibliotekoje. Pavieniai J. Kygienės darbai yra pasiekę ir Prancūziją, iškeliavę ir į įvairius Lietuvos miestus.

 

– Kodėl kuriate sodus? Koks buvo pirmasis Jūsų surištas sodas?

– Šiaudinių sodų rišimo technika susidomėjau, dar besimokydama mokykloje, tačiau tikruosius rišimo įgūdžius įgijau ir pirmąjį sodą sukonstravau, jau studijuodama tuomečiame pedagoginiame institute. Vėliau šis užsiėmimas tapo viena mėgiamiausių mano laisvalaikio veiklų. Tiesioginio mokytojo, kuris perduotų šio unikalaus meno žinias ir įgūdžius, neturėjau. Sodų rišimo technikos išmokau savo atkakliu darbu, turėjau kantrybės. Nuo mažens labai mėgau piešti ir visada buvau neabejinga viskam, kas gražu, įdomu ir neįprasta, todėl pirmoji mano profesija buvo susijusi su meniniu drabužių modeliavimu-konstravimu, įgyta tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabartinis Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas). Puikūs mokytojai šioje mokykloje man padėjo įgyti svarbiausius kūrybiškumo pagrindus, kurie slypi mūsų kultūrinio paveldo ištakose. Pradėjusi rišti sodus, lygiagrečiai domėjausi ir jų atsiradimo istorija, simbolika ir konstravimo technikų įvairove. Surinktą medžiagą nuolat papildau naujausiomis etnologų, istorikų ir mokslininkų žiniomis ir įžvalgomis apie šią sritį.

 

– Tačiau tikriausiai nėra sukaupta daug žinių apie kabančius šiaudinius sodus?

– Amatai, susiję su vytelių, šiaudų, žolių pynimu turi gilias istorines šaknis. Vienas seniausių pynimo pavyzdžių yra datuojamas 10-12 tūkstantmetyje pr. m. e., rastas Egipte. Iki šių dienų šiaudinių sodų kilmė yra menotyrininkų ir istorikų diskusijų objektas. Pasak kai kurių mokslinių šaltinių, sodas yra slavų kultūros palikimas, kiti teigia, kad sodų pynimo tradicija priklauso baltams, tačiau, kaip liudija patys darbai, soduose atsispindi svarbiausi senosios Lietuvos kultūros motyvai, kurie savo prasme susipina su pagonybe ir krikščionybe. Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir kitose kaimyninėse šalyse šiaudų sodai kaip simboliniai objektai buvo naudojami tradicinių švenčių metu (krikštynų, vestuvių, Kūčių, Kalėdų metu). Kadangi baltų regione gyveno indoeuropiečių tautos, teisingiausia sodų pynimo tradiciją būtų priskirti indoeuropietiškų šalių paveldui.

Įdomus faktas, kad daugelyje kalbų šiam tautodailės kūriniui apibūdinti naudojamas žodis „sodas“ arba „medis“. Ir lietuvių, ir rusų ar kitose kalbose žodžiai „sodas“, „sad“ ar „sady“ reiškia vaismedžiais ar vaiskrūmiais apsodintą žemės plotą. Taigi tai vieta, duodanti derlių, kitaip sakant, aprūpinanti žmogų visokiomis gėrybėmis. Gausa, turtas – tai jau simbolinė sodo prasmė.

Baltų kultūroje sodui skirta labai svarbi ir pagarbi vieta, jo struktūra ir simboliai tiesiogiai atspindi senąją baltų religinę pasaulėžiūrą. Sodas buvo kuriamas, naudojant modelį „dangus-žemė-požemis“. Pagrindais sujungtos dvi keturkampės piramidės, kurių vienos smaigalys nukreiptas į viršų (dangų), kitos į apačią (žemę), piramidės centre (žemėje) būdavo patalpinama žmogaus figūrėlė. Svarbiausi ir dažniausiai pasitaikantys sodo simboliai – paukštis, žvaigždė, senelis ar lėliukas. Paukštis baltų mitologijoje tai jungtis tarp žemės ir dangaus. Žvaigždė – simbolis, lietuvių kultūroje reiškiantis saulę, šviesą, perkūną. Senelis/sodininkas – sodo viduryje įtvirtinta figūrėlė – pagonybės laikais galėjo simbolizuoti svarbiausią žynį. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, senelio/sodininko simbolį įkūnijo Rūpintojėlio motyvas. Kartais sodo viduryje būdavo įkurdinamas lopšys su lėliuku: dažniausiai tai būdavę vestuvių sodai, kabinami virš jaunavedžių stalo. Pagonybėje tai našumo, vaisingumo simbolis, o krikščionybės laikais lėliukas naudojamas, kaip vienas iš Kalėdų atributų, kaip užgimusio kūdikėlio Jėzaus simbolis.

Baltų mene svarbią reikšmę turėjo ne tik spalva ar simbolis, bet ir objekto forma. Pavyzdžiui sodo struktūroje naudojamas trikampis reiškė ugnies ir vandens, vyro ir moters priešpriešą. Laba svarbi ir pati sodo forma – rombas. Tai vyksmo, žemės, ugnies simbolis. Todėl galima daryti išvadą, kad sodas yra tam tikras baltų, o kartu ir lietuvių pasaulėžiūros simbolikos lobynas.

Beje, tie patys simboliai kartojasi tradiciniuose lietuvių liaudies dirbiniuose: audiniuose, medžio drožyboje, margučių raštuose. Tai rodo, kad sodų tradicija tokia pat sena ir reikšminga. O kur dar lietuvių liaudies folkloras – pasakos, dainos ir mįslės… Ten sodo motyvas gana dažnas. Senosios baltų simbolikos tyrinėjimų srityje labai daug ir prasmingų įžvalgų yra pateikęs dailininkas ir Lietuvių etninės kultūros draugijos narys Virginijus Kašinskas, kuris senosios baltų kultūros paveldą pristato kaip esminį tautos kultūros pamatą.

 

– Ar sodo rišimo meistrai turi daug laisvės fantazijai?

– Geriausia vieta kūrybiškumui pasireikšti (beje, ir pati atsakingiausia) yra sodo dekoravimas. Čia sodas įgauna savo tikrąjį charakterį. Sodo rišimui, pynimui naudojami sausi rugių, kviečių ar avižų šiaudai, kurie sukarpomi norimo ilgio atkarpomis ir suveriami ant siūlo, sudarant įvairias geometrines formas. Įdomu pastebėti tai, kad seniausi sodai buvo veriami šiaudinėmis adatomis, padarytomis iš plono rugio stiebelio, naudojant lininį siūlą. Savo struktūra patys tvirčiausi, patvariausi ir dažniausiai naudojami rugių šiaudai. Avižų šiaudai yra silpnesni, bet turi gražų blizgesį, todėl iš jų gaminami puošybos elementai. Javų stiebai sodų gaminimui pjaunami gerokai anksčiau, negu nuimamas derlius. Nupjauta medžiaga išdžiovinama, surūšiuojama ir paruošiama darbui. Tiesa, šiaudo kokybė ir spalva labai priklauso nuo tų metų oro sąlygų. Iš sausų šiaudelių, tam tikra tvarka suvertų ant siūlo, sudaromi maži geometriniai elementai (gardeliai), kurie vėliau sujungiami į trimatį meninį objektą. Paprasčiausia tradicinė forma – dvi keturkampės piramidės sujungtos pagrindais, nuo piramidžių kraštų nuleistos mažesnės tokios pačios struktūros geometrinės figūros. Norint sukurti išraiškingesnę formą, sodų vidus užpildomas mažesnėmis geometrinėmis figūromis. Rišdama sodus, dažniausiai laikausi klasikinio modelio – keturkampės piramidės pagrindo. Visiškai kitokią formą galima išgauti, sodo pagrindui naudojant žvaigždės arba trikampio formą.

 

– Daug kur kalbama ir apie ypatingą sodo skleidžiamą energetinį lauką…

– Teko skaityti apie moksliniais bandymais atliktą tyrimą, kuris teigia, kad sodo skleidžiamas teigiamas energetinis laukas sklinda 20 metrų spinduliu, o sodo sukimasis priklauso ne nuo oro srovių, bet nuo saulės įkrautos energijos į šiaudą.

Sakralinis sodo vaidmuo išlikęs taip pat iš baltų religinių apeigų, kurios būdavo atliekamos ne tik lauke, bet ir namuose. Tam buvo sukuriamos taip vadinamos šeimos šventyklėlės, kurios dažniausiai būdavo įrengiamos namų kampe, kertėje. Greta šeimai brangių relikvijų, apeiginių indų ir reikmenų, čia buvo kabinamas ir šiaudinis sodas, kuris tarsi sumažintas „pasaulio modelis“ užėmė reikšmingą vietą lietuvių liaudies papročiuose. Sodas buvo kabinamas, gimus vaikui, per vestuves, per Kūčias, Velykas ar kitomis reikšmingomis progomis. Šiaudiniai paukšteliai, saulutės, simbolizavo grįžtančią saulę. Palubėje kabantis sodas siejosi su dangaus sodu: rojumi arba dausomis, sukurdavo šventinę erdvę. Labai įtaigiai šiaudinių sodų svarbą šeimos tradicijoms apibūdino šviesios atminties ilgametė sodų meistrė Malvina Česnulienė: „Tėvulis mūs, mes buvom keturios mergaitės, atneš, būdavo, šiaudų, prikarpo tų šiaudelių ka būt vienodi, nu ir tadu – adata, siūlas, ir jau veriam, ir pridarom visokių paukštelių ir žvaigždžių. Dvylika strėlių – tai visi metai, dvylika mėnesių, ir tai jau būna Kalėdų žvaigždė. Da ir papuošiam popieriais, prikarpom tokių, an šiaudelių užveriam, nu ir būna gražu… O sodas būna parėdytas kap jau laukiam nuotakos. Nu, o tie, katrie atvažiavy, nori nutraukt, tai jau saugo, katrie už stalo sėdi – su rekečiais, su mentėm visokiom, su samčiais gina. Nu, o pakabyta būna ėglis ar dagis kokis, tai jau tų nežiūri, o jau šitų sodų tai gina. Jau tas sodas – tai kaip gyvenimas. Dar būna du paukšteliai nupinta, pakabyti, ir tas sodas supasi, ir tie paukšteliai laksto, tai gražu, visi žiūro… Jau vestuvių be tų sodų tai nebūdavo, jau jie visada, tie sodai“.

 

Ramunė Žilienė