Nuomonė: Konservatorių spindesys ir skurdas, arba „Druskininkų savaitės“ klystkeliai

Skaičiau tą „garsųjį“, išplatintąjį viešą laišką valstybės vadovams. Tiesa, tik pusę. Nieko naujo. Viskas girdėta, matyta. Regis, tai tarsi sveikos nuovokos, stokojančių ypatų rašliava, taškymasis purvais į kairę ir į dešinę. Tik tiek. Po savivaldybių tarybų ir tiesioginių merų rinkimų dabartiniai opozicionieriai nesislėpdami kliedėjo: meras Ričardas Malinauskas tuoj bus „supakuotas“, savivaldybėje įvestas tiesioginis valdymas, toliau – nauji rinkimai. Neįvyko nei viena, nei antra, nei trečia. Iš taip vadinamosios opozicijos miestelėnai jau atvirai ir viešai tyčiojasi, nerinkdami tam žodžių. Ką gi, pelnytai. Jų draskymasis, šakalių į ratus kaišiojimas daug kam įsipyko. Kas beliko daryti, jei nei vieno gero darbo miestui ir jo žmonėms nepadarė, tik, panašu, atkakliai viską stengėsi griauti?

Lapkričio 24 dieną į Druskininkus atskubėjo konservatoriai Mantas Adomėnas ir Rasa Juknevičienė – būk tai padiskutuoti su bendruomene apie skaidrią demokratinę savivaldą. Kaip rašė „Druskonis“ (2017-12-17 Nr.48 (1442) diskutuotojai labai pageidavo savo sambūrį surengti miesto viešosios bibliotekos erdvėje. Neįsileido. Teisingai, ne vieta. Ten vyksta menininkų parodos, kiti kultūriniai renginiai, todėl šią erdvę, manau, privalu išlaikyti neužterštą. Renginys įvyko „SPA Vilnius“. Įdomu, ar garbieji svečiai susimokėjo už vaišes, nakvynę ar kitokias savaitgalio pramogas? Paaiškėjo, jog anksčiau į miesto bibliotekos erdvę nebuvo įsileisti „susitikti su skaitytojais“ Arvydas Anušauskas, „pristatyti planą Lietuvai“ Gabrielius Lansbergis. Man atrodo, nieko nepraradome. Ne planus pristatinėti reikia, bet darbą dirbti. Penkmečių planų laikas praėjo.

O į tą renginį atėjau gerokai prieš šešias, kai diskusija ėjo pabaigą. Atsisėdau salės gale, kad nesutrukdyčiau, bet nelikau nepastebėta. Visa opozicija, kaip pagal komandą, atsigręžė pasižiūrėti. Peržvelgiau negausų, gal 30-40 susirinkusių asmenų būrelį: garbaus amžiaus senjorai ir senjoros, sąjūdietis. Nei vieno jauno veido, išskyrus opozicijos šeimynykščius. Kur jaunieji konservatoriai? Kad tokių kaip ir nėra mūsų padangėje?

Gaila, pradžios negirdėjau. Pakako to, ką išgirdau. M. Adomėnas įtaigiai įtikinėjo, jog emigracija nėra blogas dalykas, nes emigrantai siunčia pinigų ir išlaiko Lietuvoje likusius tėvus, artimuosius. Studijuoti taip pat geriau užsienyje ir likti ten dirbti. Atseit, kada nors visi, išsimokslinę ir prakutę, grįš namo. Aptakių žodžių buvo daugiau nei vandens Nemune, bet nepasakyta nieko konkretaus, esminio. Kaip visada.

R. Juknevičienės prakalba buvo konkretesnė, griežtesnė, su žodžiais neišsakyta, bet labai ryškia, gražiai užglaistyta potekste: Druskininkų savivaldybėje demokratijos nėra, diktatūra (meras diktatorius?). „Jis prorusiškas ir taškas“, – pasakė ponia Rasa. Pasidžiaugė, jog skilo socialdemokratai, kad Andrius Kubilius laksto po Europą, įtikinėdamas valstybių vadovus ginti Ukrainą, o pastarieji esą neskiria tam ypatingo dėmesio. Pasvajojo, kad akituose Seimo rinkimuose bus kitaip, laimės patyrusi, demokratiška jėga. Reikia suprasti – konservatoriai? Ar ne todėl, jog tada jau balsus skaičiuos ir KGB generolo sūnėnas?

„Tautų tėvas“, „draugas“ Stalinas sakė: nesvarbu, kaip balsuoja, svarbu, kas balsus skaičiuoja… Abejoju. Žmonės dar nepamiršo „naktinių reformų“, už mokesčių mokėtojų pinigus pirktą vandens patranką, šaudymų į protestuotojus guminėmis kulkomis. Gal kitą kartą šaudytų kovinėmis?.. Kliuvo ir Ramūnui Karbauskiui: neišsilavinęs, stokoja politinės patirties, valstybės valdymo gebėjimų, prekiauja su Rusija, reiškia – susijęs su Kremliumi. Patyrusi, patriotiška, patikima yra tik TS-LKD. Žinome, matėme, kur nusirito, konservatoriams valdant, Druskininkai ir visa Lietuva. Taip pat žinome, kad Druskininkus iš gilios duobės ištraukė meras R. Malinauskas ir visa jo vadovaujama komanda. Man tai – akivaizdi, nediskutuotina tiesa. TS-LKD vis dar vadovaujasi principu – viena partija, viena tiesa. Kas ne su mumis, tas prieš mus… Seniai girdėta, tik partija tada vadinosi TSKP. Klausant, nemalonus jausmas apėmė. R. Juknevičienei derėtų atsargiau taškytis kaltinimais kitaip mąstančių atžvilgiu, kaltinant juos sąsajomis su Kremliumi. Gal ir jai pačiai reikėtų prisiminti savo komjaunuolišką jaunystę, nuveiktus Tarybų Lietuvai „gerus darbus“, kai kuriuos ryšius?.. Nuo tų absurdiškų, nepagrįstų kaltinimų kam nors vieną kartą trūks kantrybė, ir R. Juknevičienei teks dėti ant teisėjo stalo rašytinius įrodymus.

Baigiantis „diskusijai“, M. Adomėnas dūrė pirštu į mano pusę ir pareiškė: štai ten sėdi ponia, parašiusi skundą policijai, Vijūnėlės dvaro gynėja, kaip jai ne gėda čia buvo ateiti… Žinoma, paplojau Mantui. Džiugu, seimūnas iš sostinės atpažino, ne kiekvienam tokia laimė išpuola. Vėliau perpratau desperatišką M. Adomėno reakciją. Spalio mėnesį Valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registre aptikta informacija, jog UAB „Druskininkų savaitė“ finansinę atskaitomybę pateikė tik už 2013 metus. Spalio 30 d. parašiau skundą Valstybės įmonės Registrų centro vadovui Vilniuje. 2017-11-20 raštu Nr. (2.1.9)ALG-2787 Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialas atsakė, jog UAB „Druskininkų savaitė“ vadovui Eugenijui Rutkauskui 2017 m. lapkričio 15 d. surašytas kvietimas 2017 m. gruodžio 6 d. atvykti į Valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialo Juridinių asmenų registravimo skyrių dėl administracinio nusižengimo protokolo, LR administracinių nusižengimų kodekso 223 straipsnio 2 dalies pagrindu, surašymo. Įstatymai galioja ne visiems? Jei neteikia finansinės atskaitomybės, gal yra ką slėpti? Peržiūrėjau visus 2017 m. lapkričio mėnesio „Druskonio“ numerius. Nei ankstesniuose, nei paskutiniame 2017 m. gruodžio 1-7 d. numeryje neužsiminė, jog „Vijūnėlės dvaro gynėja“ pridarė jam nemalonumų per valdiškus namus. Gal dėl to, mane pamatęs, taip susinervino M. Adomėnas ir žėrė nei į tvorą, nei į mietą panašų kaltinimą? Jeigu tikrai ginčiau tą gražųjį dvarelį, tai patamsiais po krūmynus nešmirinėtų neaiškaus plauko subjektai, nevėpsotų į apšviestus langus…

Pasibaigus diskusijai užkalbinau R. Juknevičienę. Kaip konservatoriams įprasta, paprašė savo klausimą pateikti raštu, tada ji man atsakysianti. Nieko raštu neklausiu, klausimo esmę ji puikiai žino. Bekalbant, prie mūsų priėjo gražus jaunikaitis. Toks, kaip iš tarybinių laikų agitacinių propagandinių plakatų nužengęs teigiamas herojus. Neatsiprašęs, nutraukė pokalbį ir be ceremonijų nusivedė viešnią. Paskui pasivijo mane. Prieštarauti neleidžiančiu tonu, kaišiodamas panosėn mikrofoną, pareikalavo pasiaiškinti, kodėl ginu Vijūnėlės dvarą. Mandagiai pasakiau, kad neprivalau niekam nieko aiškinti, įrodinėti savo konstitucinę teisę į nuomonę. Atkaklusis jaunikaitis niekaip nesuprato, jog nežadu su juo diskutuoti. Teko įkyruolį nuvyti. Tik vėliau sužinojau, kad tas jaunikaitis besąs ne kas kitas, o garbusis Konstantinas Rečkovas, TS-LKD Druskininkų skyriaus pirmininkas. Apgailestauju, tikrai nežinojau. Tokia, garbieji oponentai, yra mano nuomonė. Niekas neužgins ją turėti ir viešai išsakyti. Nereikėtų pykti, burnoti, kad parašiau skundų, kurie jums nepatiko. Rašote skundus jūs, rašau ir aš. Gal, sakau, baikite šituos absurdus ir užsiimkite rimtu darbu Tėvynės labui?

Elena  Jonkutė