NUOMONĖ: Bliukštančios bylos

Jurgis Jurgelis, LR nepriklausomos valstybės atstatymo signataras, buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas, žvalgybininkas ir politikas savo publikacijose nuolat kelia viešumon Valstybės valdymo problemas. Šį kartą – apie niekines bylas, į kurių sūkurį buvo įsukti ir Druskininkai.

Pastaraisiais metais ėmė bliūkšti rezonansinės STT (specialiųjų tyrimų tarnyba) bylos. Šį pavasarį paskutinį kvapą išleido savo laiku garsiai skambėjusi Utenos mero Alvydo Katino ir ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus buvusios sekretoriato vadovės Džiuljetos Žiugždienės byla. Kiek didesnio šurmulio sulaukė nebent Panevėžio teisėjos Vaivos Savickienės byla. Mat teisėja, pasibaigus apie dešimtį metų trukusios bylos epopėjai, prisiteisė iš valstybės penkiasdešimt tūkstančių eurų už jai teisėsaugos tarnybų padarytą neturtinę žalą.

Panevėžys – subliuškėlių sostinė

Derėtų iš rezonansinių subliuškėlių išrinkti pačią pačiausią subliūškėlę, subliuškėlių čempionę. Tą titulą norėtųsi suteikti beprotiškiausiai, absurdiškiausiai, beprasmiškiausiai ir t. t.

Taigi subliuškėlę, kurioje kaltinami žmonės už tai, kad jie sąžiningai, nesiekdami asmeninės naudos dirbo Lietuvai, ir vadinsime pačia pačiausia. Šis titulas atitenka Panevėžiui, konkrečiau, STT Panevėžio valdybos ir Panevėžio prokuratūros bylai, kurioje korupciniais nusikaltimais buvo kaltinama Lietuvos krepšinio federacija, jos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas, Panevėžio meras Vitalijus Stankevičius, Panevėžyje esančio viešbučio „Romantic“ savininkė Dalia Kuklierienė ir dar šeši asmenys.

Po penkerių ar šešerių metų buvęs Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Balčiūnas vienoje TV laidoje pasakė, jog atsidūręs už grotų visai nesuvokė, kas atsitiko – absurdiška klaida, kažkokia varanti žmogų iš proto beprotybė ar dar kas nors. Atrodė, kad greitai viskas paaiškės ir košmaras baigsis. „Tikrai nesitikėjau, kad ta beprotybė ir beprasmybė šitiek tęsis, – penkerius metus truko šios bylos nagrinėjimas.“

Juodinimas politikoje

Teisiniu požiūriu subliuškusios bylos laikomos niekinėmis, – nieko nepasodino, nieko nenuteisė, o jei ir nuteisė, tai po metų, trejų ar penkerių išteisino, paleido. Gi politiniu požiūriu tos bylos toli gražu ne niekinės. Jos naudingos. Naudingas bliukšenas gamina profesionalai.

Juodinimas yra vienas populiaresnių politinio rungtyniavimo metodų. Apjuodinti politinį varžovą – reiškia paskleisti apie jį tikrovės neatitinkančią neigiamo pobūdžio informaciją. Toje informacijoje gali būti truputis tiesos. Bet gali jos ir nebūti. Gali būti visiškas pramanas. Juodinimo tikslas – sumenkinti, sunaikinti politinį oponentą.

Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais šiam reikalui dažniausiai buvo naudojamas KGB baubas. Užteko paskleisti žinią/paskalą, kad tas ir tas buvo susijęs su KGB, kad stukalino, rašė danosus, ir jo, kaip politiko, kaip diplomato, kaip teisininko ir t. t. karjerai kilo rimtas pavojus. Šis ginklas buvo panaudotas ir prieš vieną ryškiausių ar patį ryškiausią Sąjūdžio lyderį, vadinamą Sąjūdžio dainiumi, poetą Justiną Marcinkevičių. Matyt, kai kurie mažiau ryškūs atgimusios respublikos veikėjai baiminosi, kad poetas gali dalyvauti šalies prezidento rinkimuose ir juos laimėti. Todėl buvo paskleista žinia, esą jaunystėje poetas įkvėpimo bei siužetų savo kūrybai ieškojęs KGB archyvuose.

Buvęs Lietuvos teisingumo ministras Gintautas Bartkus rašė, jog vykdant politinius užsakymus „Ikiteisminiai tyrimai naudojami ne nusikalstamai veikai išaiškinti,“ o „politinės kovos konkurentui pašalinti“. Tam tikslui pasiekti „pakanka, kad jam (konkurentui – J. J.) būtų pareikšti įtarimai“.

Žinoma, kuo ilgiau trunka ikiteisminis tyrimas, kuo ilgiau žmogus tąsomas po apklausas, kuo ilgiau apie jį skleidžiama juodinančio turinio informacija, tuo geriau prilimpa teršalas. Visgi reikšmingiausias pats įtarimų pareiškimas bei jų preliudija – kaukėti pareigūnai, sulaikymas, antrankiai, naktinės kratos, būrys kviestinių žurnalistų su foto bei TV kameromis ir t. t.

Druskininkų byla

Druskininkų sveikatingumo ir poilsio centro AQUA (toliau centro/parko) direktorius Edmundas Antanaitis STT pareigūnų buvo sulaikytas, nuvežtas į Kauną ir uždarytas į areštinę. Jam buvo pareikšti septyni įtarimai: esą jo vadovaujamoje įmonėje buvo pažeisti viešųjų pirkimų įstatymai; esą jo vadovaujamoje įmonėje nemokamai ilsėjosi ir naudojosi įvairiomis sveikatinimo paslaugomis socdemė, tuometinė sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė; esą Druskininkų merui, vicemerui ir savivaldybės Investicijų skyriaus vedėjui buvo įteikti pluošteliai pakvietimų nemokamai poilsiauti tame parke (čia trys įtarimai); esą švenčiant minėto mero Ričardo Malinausko gimtadienį Druskininkų padangę nušvietė fejerverkai, kuriuos apmokėjo poilsio parkas; esą parko akcininkai važiavo į komandiruotę užsienin, už ką vėlgi apmokėjo parkas.

Išvežus direktorių, prasidėjo kratos. Vienas parko darbuotojas tvirtina girdėjęs kalbantį telefonu pareigūną. Pašnekovas kitame laido gale šaukė: „Raskit ką nors, nes kitaip mus visus išvarys gatvių šluoti.“ Pareigūnai gatvių šluoti nenorėjo, todėl labai stengėsi. Jie pririnko didelę šūsnį popierių ir sukrovė ją į centro autobusiuką, nes į STT automobilį popieriai nebetilpo. Krovinys buvo išvežtas į Kauną. Prasidėjo tų popierių ekspertizės, analizės ir visa kita.

Maža to, iš centro darbuotojų buvo pareikalauta daryti likusių dokumentų kopijas. Jų prisidarė apie tūkstantį. Pareiškus centro vadovui įtarimus, Seime radosi iniciatyvinė grupė, kuri pavedė Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai savo kompetencijos ribose ištirti galimas nepotizmo, protekcionizmo ir pan. apraiškas Centre. Komisija netruko nustatyti/identifikuoti berods trisdešimt tris socdemus, kurie galimai nemokamai naudojosi parko paslaugomis.

Žiniasklaidoje pasipylė publikacijos, pasirodė ir karikatūros, vaizduojančios Centro vandenyse nemokamai mirkstančius aukštus socdemų partijos narius. Byla įgijo visus rezonansinės bylos bruožus, išskyrus vieną – skubėdami į operaciją STT pareigūnai pamiršo pasiimti antrankius. Tad direktorius buvo vežamas į areštinę laisvomis rankomis. Tyrimas truko beveik trejus metus ir viskas, viskas subliuško. Byla nepasiekė net teismo. Iš septynių įtarimų neliko nė vieno. Pasirodo, kad nei kas maudėsi be pinigų, nei poilsiavo, nei ištvirkavo. Niekas jokių fejerverkų mero garbei nešaudė. Ir viešųjų pirkimų įstatymų niekas nepažeidinėjo.

Ar gali būti taip, kad patyrę pareigūnai padarė net septynias klaidas iš eilės, pačias kvailiausias, pačias absurdiškiausias? STT pirmasis direktoriaus pavaduotojas Raškevičius teigė: taip būti negali, pareigūnai yra tikrai kvalifikuoti ir klaidų viena po kitos nedaro. Tad kyla klausimas: ką gi jie daro?

Įtarimai, nepagrįsti jokiais įrodymais, yra ne klaidos, o kliauzos (Lietuvių kalbos žodyne paaiškinta: tai intrigos, pinklės, plepalai). Ir čia gerbiamam skaitytojui gali iškilti nemažai papildomų klausimų: kodėl STT pareigūnai taip negražiai kliauzina? Kodėl tų kliauzų tyrimas užtruko vos ne trejus metus? Kodėl kuruojantis ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujantis prokuroras nepanaikino jų iš karto? Jei ne visai iš karto, tai bent per savaitę ar dvi? Kodėl jis su tomis kliauzomis tąsėsi trejus metus? Kodėl prokuroras neiškėlė klausimo dėl STT pareigūnų atsakomybės, dėl jų negebėjimo dirbti tokį atsakingą darbą? Kodėl pelningai dirbančios ir tvarkingai mokesčius mokančios pagrindinės Druskininkų įmonės darbas buvo trikdomas tiek laiko? Juk ši įmonė darbo vietomis aprūpina bent kelis šimtus druskininkiečių.

Kyla klausimų ir dėl STT vadovybės, ir Generalinės prokuratūros pozicijos. Sunku patikėti, kad šiems itin aukštiems pareigūnams rodėsi, jog visa, kas buvo daroma Druskininkuose, buvo daroma ir teisėtai, ir kvalifikuotai, ir gerai?

Deja, šis procesas ne teisėsauginis, o politinis. Tiksliau, teisėsauginis savo forma, politinis turiniu. Čia teisėsauga yra tik įrankis politiniams tikslams įgyvendinti. Tikslai Druskininkų atveju buvo aiškūs: reikia suduoti smūgį socdemų partijos autoritetui, reikia vieną kartą kaip reikiant supurtyti Druskininkus, neįveikiamą socdemų bastioną, reikia pasikasti po nepakeičiamu miesto meru, socdemų partijos vicepirmininku, po kuriuo specialiosioms tarnyboms niekaip neišeina pasikasti.

Kiek merui per visokius tyrimus buvo pareikšta įtarimų, kiek jų panaikinta ir kiek dar jų kažkur esama, meras sako ir pats nežinąs. Kai tik artėja rinkimai – taip ir įtarimai. Meras sako, visada tam yra pasiruošęs. Jis savo automobilyje laikąs kuprinėlę, kurioje vilnonis megztinis, šiltesnės kojinės, dantų šepetėlis, pasta ir tabletės nuo širdies. Mums belieka pastebėti, kad ir šį kartą visi įtarimai, pareikšti Centro vadovui, vienaip ar kitaip kabina ir merą – jis gauna pluoštą kvietimų nemokamai poilsiauti AQUA parke, per jo gimtadienį leidžiami parko apmokėti fejerverkai. Pagaliau parkas priklauso savivaldybei, o savivaldybės galva yra meras. Jei blogi dalykai dedasi parke, tai už juos turi atsakyti ir meras. Žiūrint į šį procesą per politinę prizmę, galima suprasti ir ilgą ikiteisminį tyrimą. Jei visi septyni įtarimai būtų panaikinti per savaitę ar dvi, tai nebūtų pasiekta jokių politinių tikslų. Tuomet nei socdemai bendrai, nei meras atskirai nebūtų tinkamai apjuodinti ir dar būtų apsijuokta. O per trejus metus skleidžiama bjaurastis gali ir priskrebti. Kol šie plausis, kol krapštys nuo savęs tą purvą, dvokas sklis, žmonės už dvokiančius galimai nebalsuos.

Dėl STT pareigūnų darbo, – tai jie pasidarbavo visai neblogai. Jie atlėkė į Druskininkus kaip į gaisrą. Jie šoko į dilges nuogi, neprisidengę jokia faktine medžiaga, neatlikę jokių namų darbų. Galima manyti, kad jie gavo skubią zadaniją iš viršaus ar iš paties viršaus. Nes tik viršus ar viršiausias viršus gali juos išvyti gatvių šluoti. Supraskime ir tų žmonių nepavydėtiną padėtį, kai jie kabinasi už kiekvieno per kratas išimto popieriuko lyg skęstantysis už šiaudo. O vilčių vis mažiau ir mažiau. Negi reiks šluoti gatves? O kaip prokurorui ar prokurorams ištempti trejus metus tą procesą kaip mėšliną virvę ir vaizduoti, kad kažkas vyksta.

Direktoriaus nuomone, jis pats, nepriklausantis jokiai partijai ir vykdantis grynai ūkines funkcijas, šitame politiniame žaidime maža figūra ar net ne figūra. STT pareigūnai, siekdami sukrėsti Druskininkus bei „pasikasti“ po meru, pabandė tai padaryti per parką, nes per kitur neišėjo. Tad būtinai teko pervažiuoti ir per AQUA vadovą, prireikė išbalansuoti gerai dirbančios įmonės veiklą, ją apibjauroti. Vadovas, turintis aukštąjį teisininko išsilavinimą bei draugų teisininkų sostinėje ir kitur, sako, kad jį jau buvo pasiekusi žinia iš Vilniaus, esą „tarnyboms buvo duota užduotis „patvarkyti Druskininkus“. Sulaukę šios žinios „supratome, kad vienas taikinių bus vandens parkas, nes tai – lyg Druskininkų vizitinė kortelė.” Kalbėdamas apie šios bylos ištakas, jis mano taip: „Matyt, mūsų teisinėje sistemoje iki šiol užprogramuotas Leningrado universiteto ir milicijos mokyklos mąstymas.“

O kur dar lavina visai Lietuvai pagarsintų absurdiškų įtarimų, užgriūvančių žmogaus galvą. Tai kerta ir per žmogaus fiziką, ir per psichiką. Druskininkietis Antanaitis sako, jog nuo logiškų įtarimų galima gintis, bet kaip gintis nuo absurdo? Čia jokia logika neveikia. Buvusio lobisto, Lietuvos verslo konfederacijos prezidento Andriaus Romanovskio nuomone, neveikia ne tik logika, bet ir nekaltumo prezumpcija. Užtat veikia kaltumo prezumpcija. Įrodyk, kad esi ne kupranugaris, jei ne – sėsi. Ir visa tai daroma remiantis įstatymais, poįstatyminiais aktais, instrukcijomis. Valstybės vardu. Valstybės vardu smurtaujama prieš piliečius, dirbančius valstybės labui.

Asmenys, kuriems pareiškiami įtarimai, dažnu atveju netenka darbo, o kartu ir pajamų. Neretai tas procesas negrįžtamas. Sakykim, teisėjas, nors ir bus po kelerių metų visiškai išteisintas, niekada nebeteisėjaus ir vargu, ar galės užimti panašaus lygio pareigas. Jis praranda ne tik pinigus, bet ir profesiją. Prie aukos finansinių netekčių reikia priskaičiuoti advokato ar advokatų paslaugas, važinėjimą į apklausas, į teismus ir t. t.

Jau sakėme, kad rezonansinė byla prasideda organizuotu šou. Per vieną dieną žmogus, tapęs proceso auka, paverčiamas blogiečiu. Per vieną dieną sunaikinamas žmogaus geras vardas, garbė ir orumas. Bet kai auka po kelerių metų išteisinama, tai kokio nors portalo kampelyje jei ir pasirodo žinutė, ją mažai kas pastebi. Taip proceso auka ir lieka žmonių atmintyje amžinu nedorėliu. Ne vienas po išteisinimo sakė, kad palengvėjo, bet vis tiek slegia. Proceso auka už procesą moka ne tik pinigais, ne tik geru vardu, bet ir savo sveikata. Vieną apninka depresija, kitam sustreikuoja širdis, trečiam į kepenis įsimeta vėžys, ketvirtą paguldo insultas ir pan. Bet kokiu atveju procesas trumpina žmogaus gyvenimą. Teisėja Savickienė „Lietuvos rytui“ sakė: „Mano sveikatos būklė kurį laiką buvo visiškai pakrikusi. Susirgau depresija, turėjau gydytis. Negalėjau net pagalvoti apie darbą. Negalėjau miegoti, valgyti ir netekau daug svorio. (…) Mano kraujospūdis pradėjo šokinėti, buvo diagnozuota hipertenzija. Kitiems gal keistai skamba, kad į Teisėjų tarybą kviečiami žmonės atsiduria ligoninėje. Bet tai didelis stresas, aš irgi buvau ten atsidūrusi. Kai žmonės užpuolami iš pasalų, nuo streso jie gali ne tik susirgti depresija, bet ir patirti širdies smūgį, susirgti vėžiu, numirti.“ Už procesą moka ir aukos šeimos nariai – tėvai, vaikai, sutuoktinis ar sutuoktinė, artimieji. Romanovskį sulaikius ir pradėjus jį tampyti po teismus, jo tėvą ištiko insultas. Byla ilgam prislegia visus, visi tampa aukomis. Parko direktoriaus dukra pagimdė anūkę, kuri berods po keturių mėnesių mirė. Ekspertai, atlikę tyrimą, pasakė, kad tai galėjo įvykti dėl motinos nėštumo metu patirtų stresų. Kai STT sulaikė ir uždarė tėvą, duktė laukėsi, buvo jau aštuntas mėnuo.

Pabaiga

Lietuvos advokatai neseniai kreipėsi su pareiškimu į Europos žmogaus teisių teismą, esą Lietuvoje specialiosios tarnybos piktnaudžiauja slaptais pasiklausymais, sekimais, stebėjimais, patikrinimais ir pan. Esą tokiu būdu grubiai pažeidžiamos žmonių teisės. Europos žmogaus teisų teismas skundą priėmė. Į tai sureagavo kai kurie garbūs šalies asmenys. Pavyzdžiui, prezidento vyriausiojo patarėjo teisėsaugai Dariaus Kuliešiaus nuomone, nieko baisaus Lietuvoje nevyksta, esama tik daug „sklandančių mitų apie tokius didelius sekimus, apie tokius didelius pasiklausymus.“ STT direktoriaus pirmasis pavaduotojas Raškevičius pareiškė: „Jei advokatūra mato problemą, galėsime gintis.“ Supraskit, pati STT problemos nemato ir nelinkusi ką nors matyti. Pamatysime, ką pamatys Europos žmogaus teisių teismas.

Bet ką jis bepamatytų, iš principo situacija neturėtų keistis, nes ją  sąlygoja ne pasiklausymų, sekimų, netgi ne absurdiškų įtarimų, kaltinimų ar subliuškusių bylų skaičius. Parko direktoriaus žodžiais, tai sąlygoja dar gajus anų laikų mąstymas, kurio apstu teisėtvarkos sistemoje.

To vertybinio požiūrio žmogaus teisių teismas savo sprendimais pakeisti negali. O, jei ir pabandytų kažką keisti, kaip sako STT direktoriaus pirmasis pavaduotojas, mes nepasiduosime, mes „galėsime gintis“. Gintis niekas nedraudžia.

Parengta pagal www.delfi.lt (2021 m. birželio 2 d.)

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/jurgis-jurgelis-bliukstancios-bylos.d?id=87318011

Jurgis Jurgelis