Ir vėl atgijo Cimakavas

Šeštadienio rytą Ratnyčios šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios klebonas kunigas Žydrius Kuzinas ir kunigas Steponas Tunaitis gražiai aukojo šv. Mišias už gyvuosius ir į Amžinybę išėjusius Cimakavo bendruomenės narius.

Cimakave visus pasitiko kryžius, kuris nuo 2005 m. saugo šio išnykusio kaimelio gyventojų atminimą. Tai jau 10-asis mūsų bendruomenės suvažiavimas. Tylos minute pagerbėme į Amžinybę išėjusius kaimelio gyventojus ir susitikimų dalyvius. Sudainavome Cimakavo himną. Organizatorė Alfreda trumpai priminė kaimelio istoriją, susitikimų datas, nuveiktus darbus. Romas, Alvydas, Birutė ir Virginija prisiminė savo tėviškę, dar rado jau užžėlusius vaikystėje vaikščiotus takelius. Didžiausią ilgesį savo gimtinei jaučia Vilniuje gyvenantis Romas Basalykas. Juk jį su motina „kur baltos meškos“ išvežė dar nepilnametį. Likimas taip lėmė, kad į Lietuvą Romas grįžo neseniai, bet tėviškės neužmiršta. Ir šį kartą, nors ir pavėlavo (paskutiniu metu tai ne vienam pasitaikė), bet su giminaičiais susitiko. Birutė ir Virginija pasakojo, kad buvo liūdna, kai liko tik dvi šeimos. Į Randamonių mokyklą ėjo tik abi seserys. Vėliau gimė broliai ir jų šeima paliko Cimakavą. Alvydas savo tėviškę lanko dažniau, nes čia mėgsta grybaut. Prisiminėme iškiliuosius savo gentainius profesorių Alfonsą Basalyką, net Pietų Afrikoje atsidūrusią jo tetą Eleną, Didžiojoje Britanijoje – Vandą, kurios po 1940 m. tremties į Sibirą, daugiau nematė savo gimtųjų vietų ir kitus. Didžiuojamės ir dabartinių susitikimų dalyviais. Lina, keletą kartų savo senelės Elžbietos tėviškėje susitikusi su giminaičiais, yra pirmoji moteris Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės istorijoje, kuriai suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Birutės sūnus Darius dirba Briuselyje, o šiandien su motina ir teta negalėjo dalyvauti suvažiavime, tik perdavė visiems linkėjimus. Su žmona ir motina į savo senelio tėviškę atvažiavo kauniečiams gerai žinomas Vilius. Ir šiame Dzūkijos kampelyje jis dažnai lankosi. Džiaugiamės ir kitais giminaičiais. Nuoširdžiausiai atsiprašė ir perdavė  linkėjimus telefonu vyriausias šio kaimelio gyventojas Juozas, kuriam ryte sušlubavo sveikata, kaip ir dar dviem nariam po šv. Mišių.

Šioje giminių sueigoje (nė vienos nepraleido) labai trūko Stasės Basalykaitės skambaus balso, jos senovinių dainų, prisiminimų, jos vyro Juozo ne tik gero dainininko, bet ir smagiausio šokėjo. Juos į savo dangiškąją karalystę prieš 7 ir 6 mėnesius pasiėmė baltieji angelai. Just. Marcinkevičius rašė:  „Kiekvienas paliekam pėdas žemėj, kai einam laukais. Jei gilios – ilgai jos išlieka, jei teisingos – jos tampa keliais“. Tai šviesios atminties Stasės sukviesti 2004 m. pirmą kartą į šį išnykusį kaimelį suvažiavo giminaičiai. Turime ir knygą „Cimakavas“ su genealoginiu medžiu ir 500 palikuonių iš buvusių 8 sodybų. Pagal šviesaus atminimo Stasės pasakojimus ir Malvinos paaiškinimą prieš mėnesį Alfreda surado taip ilgai ieškotus giminaičius.

Šioje paukštelių ir žvėrelių karalystėje toliau mokėmės ir prisiminėme dzūkų tarmę. Mažosios kaimelio proanūkėlės Ernestukė ir Robertukė už gražius piešinukus, surinktus ir padovanotus žolynėlius gavo dovanėles. Visi dalyviai – po rašiklį ir sąsiuvinį atsiminimams ir įspūdžiams įamžinti.

Pusdienis gamtoje pralėkė lyg akimirka. Džiaugėmės dar susitikę, pabendravę. Juolab, kad ir saulutė lepino savo spinduliais. Iki naujų susitikimų!

Cimakavo bendruomenės nariai susirinko į 10-ąjį suvažiavimą/Asmeninio archyvo nuotrauka

Alfreda Pigagienė