Druskininkų miesto muziejus kviečia į istorinio-meninio projekto „Praeities ir dabarties susitikimas viloje Linksma“ uždarymą
Druskininkų miesto istoriją mena ir mums ją primena daug vilų, kurios išsiskiria spalvinga stilistine įvairove ir miestui suteikia savitą kurortinį įvaizdį. Pačiame Druskininkų miesto centre visų atvykusių miesto svečių bei vietinių gyventojų akis patraukia šviesus ir gražus dvarą primenantis pastatas, kuris skaičiuoja jau 110-uosius metus.
Vila „Linksma“ šiandien/Roberto Kisieliaus nuotrauka
Mūrinė kurorto vila „Liñksma“, turinti moderno bruožų su neoklasicistinėmis detalėmis, stovi istorinėje miesto dalyje, nepaprastai gražioje, gausiai apželdintoje netaisyklingo daugiakampio formos teritorijoje, šiaurės rytiniame Druskonio ežero krante. Į pietvakarių pusę sklypo reljefas žemėja ežero link. Dažnas, smalsumo vedinas, užsuka į jį pasižvalgyti, klausinėja, kas yra pastato viduje, kas čia per rūmai ir kokia jų istorija?
XX a. pirmajame dešimtmetyje šią vilą pastatė kurorto akcinės bendrovės narys bankininkas Adolfas Kiersnovskis ir iki pat Antrojo pasaulinio karo ją valdė Kiersnovskių giminė. Vilos stilistikai įtaką padarė Druskininkų architektūroje pradėjusi plisti kosmopolitizmo įtaka. 1905-1909 metais pastatyta vila „Liñksma“ tapo viena iš ryškiausių to laikmečio pavyzdžių, o jos vaizdas buvo vienas populiariausių tų laikų fotografų akiratyje. Išleistas ne vienas atvirukas su vilos „Liñksma“ vaizdu, kurie poilsiautojų ir besigydančiųjų „prie vandenų“ buvo siunčiami giminaičiams. Tačiau nėra išlikusių vilos interjero vaizdų. Apie vidaus patalpų išplanavimą galima spėti tik iš išlikusių brėžinių, nes dabartinis vaizdas yra labai pakitęs. Remiantis archyviniais duomenimis, galima daryti išvadą, jog vila buvo dvilypio pobūdžio: vieni bruožai labiau priminė dvarų rezidencijas (salė su terasa), kiti – miesto kotedžą (dominavo nereprezentaciniai kambariai, antrajame aukšte, kaip spėjama, buvo miegamieji).
Apie gyvenimą viloje „Liñksma“ taip pat žinome labai nedaug, tačiau galime spręsti pagal to meto vyravusias gyvenimo būdo madas.
XIX a. II p.-XX a. pr. Vilnius ir iš jo atvykstantieji poilsiauti į Druskininkus gyveno permainų nuotaikomis. Tą ypač juto aukščiausias visuomenės sluoksnis. Aristokratijai teko susitaikyti su išprususios, turtėjančios, tačiau bekilmės inteligentijos kaimynyste, pajusti stiprų politinės veiklos apribojimą ir iš dalies dėl to atrastą kultūrinę, visuomeninę „nišą“, kartu spręsti ir vis aštrėjantį nacionalinio identiteto klausimą. Kita vertus, būtent kilmingųjų galimybė keliauti, turtinti savą terpę naujausiomis idėjomis, spartino ir visos čionykštės visuomenės pokyčius, leido į jos mentalitetą prasiskverbti iš Vakarų ateinančiai modernizmo kultūrai bei nuo jos neatsiejamoms socialinėms „naujovėms“.
Vila „Linksma“ XX a. pr., iki Antrojo pasaulinio karo valdyta Kiersnovskių giminės/Nuotrauka iš Druskininkų miesto muziejaus fondų
Viena iš tokių socialinių naujovių buvo iš Anglijos paplitusi ketvirtos valandos arbatėlė. Tokios arbatėlės buvo populiarios ir Druskininkuose, o viloje „Liñksma“ jos turėjo būti tradicija. Kas vyko arbatėlių metu? Jau nuo 1880 metų popietinės arbatos ceremonija tapo rafinuotu renginiu. Šeimininkų ir svečių garderobuose atsirado prašmatnių rūbų, skirtų būtent „arbatėlei“, kurios metu buvo galima ne tik gerai praleisti laiką su draugais, bet ir užmegzti naujas pažintis, paliežuvauti ar aptarti einamuosius reikalus.
Arbata buvo geriama iš brangiausio kiniško porceliano puodelių, svečiai vaišindavosi mažais sumuštiniais su agurkais ir kumpiu, pyragaičiais, džemu ir ledais. Būtent popietinės arbatėlės lėmė ir stovų pyragams bei tortams, lėkščių pyragėliams atsiradimą. Etiketo vadovėliuose atsirado ir „arbatėlėms“ skirtų patarimų – nuo to, kaip paimti arbatinį šaukštelį, iki to, apie ką ir kaip kalbėti.
Vilos „Liñksma“ šeimininkai garsėjo, kaip turtingi aristokratai. Jų giminės atstovai minimi, kaip vieni iš kurorto kūrėjų, rėmusių jo statymo darbus, todėl jų savo archtektūra išsiskirianti vila pačiame kurorto centre taip pat turėjo atlikti ne tik vasaros poilsio, bet ir šeimos reprezentacinę funkciją. Tokiose vilose ar rūmuose aristokratai rengdavo įvairius pokylius, kuriuose palaikydavo ryšius su kitų aristokratų šeimomis. Jie buvo puiki aikštelė naujų svarbių socialinių ir ekonominių ryšių užmezgimui.
Kaip atrodė tokie elito pasilinksminimai? Galime remtis jų aprašymais, kurie buvo aprašyti panašiose vilose ar rūmuose. Viskas vyko tokiu pačiu principu, kaip ir didžiųjų Europos miestų saloninės pramogos: buvo diskutuojama aktualiomis politinėmis, istorinėmis ar tiesiog kasdienėmis temomis, šokama, žaidžiamas tuo metu itin populiarus biliardas, lošiama kortomis, atliekami muzikiniai, vaidybiniai pasirodymai – „gyvieji paveikslai“.
Viloje tikrai skambėjo muzika. Apie tai galime spręsti iš to, kad, pagal kai kuriuos žinių šaltinius, čia vieną iš Kiersnovskių atžalų groti fortepijonu mokė pats M. K. Čiurlionis.
Kiersnovskiai šią vilą valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Vėliau ji buvo nacionalizuota. Vienus daiktus šeimininkai išsivežė į užsienį, kiti buvo negailestingai suniokoti ar išplėšti. Tarybiniais laikais čia veikė pionierių rūmai, vėliau – metrikacijos skyrius. Šiandien jame įsikūręs seną miesto istoriją pasakojantis Druskininkų miesto muziejus.
Muziejaus veikla padeda lankytojams kasdien susitikti su praeitimi. Norėdami sudominti jaunimą vilos „Liñksma“ istorija, o per ją ir supažindinti su XX a. pr. aristokratų kasdienybės istorija, kartu su Kultūros paveldo departamentu pakvietėme moksleivius dalyvauti istoriniame-meniniame projekte/konkurse. Jo metu moksleiviai ne tik susipažino su istorija, bet ir gautas naujas žinias perteikė savo paveiksluose. Konkursinių darbų gavome iš Šiaulių, Vilniaus ir Druskininkų miestų moksleivių. Iš jų formuojama paroda, kurią bus galima išvysti spalio 29 d. Druskininkų miesto muziejaus prieigose. Tris laureatus ir jų mokytojus pasveikinsime parodos atidarymo metu, dar vieną nominuosime publikos prizui. Kviečiame visus apsilankyti Muziejaus paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ ir iki lapkričio 4 d. išrinkti savo favoritą.
Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos
Rimantė Černiauskaitė-Kėrienė,
vyr. muziejininkė