Druskininkų gidų pasakojimai – tiesiausias kelias į kurorto turistų širdis

Druskininkams švenčiant tradicines Turizmo dienas, prisimename tuos žmones, kurių dėka mūsų kurorto svečiai iš Lietuvos ir užsienio susikuria gerą įspūdį apie mūsų miestą. Gidai yra mūsų miesto sėkmės ambasadoriai, nuo kurių profesionalumo ir patriotizmo priklauso Druskininkų patrauklaus įvaizdžio formavimas.

„Gidų istorijoms ir pokalbiams temų apie mūsų kurortą nepritrūks – tai neišsemiama, kaip ir Druskininkų mineraliniai šaltiniai“, – sakė Druskininkų gidų asociacijos vadovas Antanas Lankelis, tuo patvirtindamas gidų pasiryžimą kuo didesniam turistų būriui iš viso pasaulio išradingai pristatyti Druskininkus.

Apie Druskininkų gidų asociacijos (gildijos) atsiradimo istoriją, jiems tenkančią atsakomybę, būtinybę nuolat tobulėti kalbėjomės su Gidų asociacijos vadovu A.Lankeliu.

– Kaip formavosi Druskininkų gidų bendruomenė? Kas gali tapti gidu?

– Nuo 1963 m., kai buvo įkurtas Druskininkų ekskursijų biuras, pradėti ruošti žmonės, galintys dirbti su kurorto svečiais – ekskursijų vadovai, vėliau įvardinta ir gido profesija. Ekskursijų biurai buvo kuriami visuose Lietuvos rajonuose, o ypač – kurortuose. Mykolas Vaitkus buvo pirmasis Druskininkų ekskursijų biuro vadovas. Nuo 1964 metų šioje srityje darbuojasi Vytautas Valentukevičius, jis gidu dirba jau šešis dešimtmečius, iki šiol yra puikios atminties, mes iš jo galime daug ko pasimokyti.

Po įvairių reformų registravimų ir perregistravimų, 2005 metais buvo įregistruota Druskininkų gidų asociacija.

Šiuo metu mūsų asociacijos sąraše yra apie trisdešimt gidų. Be to, nuolat vyksta gidų mokymai. Savo žiniomis dalijasi ilgametę patirtį turintys gidai: Audronė Stanikienė, Živilė Akstinienė, Aušra Česnulevičienė.

O Tatjana Zielinski Druskininkuose organizavo gidų mokymus, tad kurorte buvo paruošta per 20 naujų gidų. Ateidamas į gidų gretas, žmogus privalo turėti aukštąjį išsilavinimą ir tikrai nemažai žinių. Reikia pusę metų lankyti kursus, kuriuose mokoma daugybės dalykų – nuo istorijos iki kalbos kultūros, be to, reikia parengti kursinius darbus, juos apginti.

– Kokių profesijų žmonės dirba gidais Druskininkuose?

– Pačių įvairiausių. Daugiausia yra mokytojų – buvusių ir dar dirbančių. Naujausia gidė yra kaunietė Lilijana Stepanovienė, ji – verslo vadybininkė, mokanti penkias užsienio kalbas. Dirba auklėtoja Jurgita Večkienė, gidų kursus pradėjo lankyti biologas Gediminas Grigelis, aš pats turiu inžinerinį-ekologinį išsimokslinimą. Gidais dirba ir medikai,ir kultūros srities žmonės.

– Ar ekskursijų temų prasme gidai yra universalūs, ar turi savo specializacijas?

– Gidai turi temas, į kurias yra labiau įsigilinę, o specializacija įgyjama, dirbant.

Štai gidė Birutė Matusevičienė bendrauja su „Sūriais vėjais“, ji propaguoja atrakcijas, visada atsižvelgia į svečių norus, siūlo smagias „Sūrių vėjų“ degustacijas, kurios svečius maloniai nuteikia. Ekskursijų dalyvius ji visada nuveda prie „Grožio šaltinio“.

Vladislav Šaruckij puikiai žino senąją miesto istoriją, mes visi su juo konsultuojamės. Irena Česaitienė bendrauja su lenkais, domisi su Lenkija susijusiais Druskininkų istorijos faktais, naršo interneto erdvėje, suranda daug naujų dalykų, ypač susijusių su 1861-1863 metų sukilimo asmenybėmis.

Menotyrininkė ir mūsų gidė Aušra Česnulevičienė puikiai išmano M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos paslaptis.

– Iš kur gidai ima informaciją?

– Gidai naudojasi visais įmanomais informacijos šaltiniais, visada atsakingai patikrina gautą informacija. Kad ir dėl Druskininkų įkūrimo datos. Kurortas švenčia 230 metų įkūrimo sukaktį, ta data buvo nustatyta, išanalizavus gausybę skirtingos informacijos. Vienu šaltiniu negalima pasitikėti.

Buvo ekskursijų tema apie senuosius Druskininkų medinius pastatus. Reikėjo peržiūrėti gausybę įvairių šaltinių, surinkti informaciją apie jų savininkus, pastatų atsiradimo aplinkybes. Kartais informacijos apie vieną ar kitą objektą galima sužinoti ir iš ekskursijos dalyvių.

Savivaldybės vadovai pagerbia gidus jų profesinės šventės proga / Dianos Sinkevičiūtės nuotrauka

– Kokios buvo pradžioje Druskininkų lankytinos vietos?

– M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus, oficialiai atidarytas 1963 m. birželio 16 d., buvo pirmasis muziejus kurorte, kuris sutraukdavo ir iki šiol sutraukia šimtus tūkstančių lankytojų. Antras muziejus –  „Girios aidas“ – savo veiklą pradėjo 1972 m., o 1999 m. gegužę duris atvėrė Miesto muziejus.

Sovietmečiu visos Druskininkų sanatorijos ir poilsio namai turėjo būti aptverti, K. Dineikos parkas taip pat buvo aptvertas. V. Valentukevičiaus teigimu, tas aptvėrimas buvo skirtas tam, kad žmonės nepamatytų to, ko jie neturėtų matyti.

Kai neliko aptvėrimo, tai turistai pasklido po visą miestą. Sovietmečiu dominavo turistai iš Rytų šalių, paskui prasidėjo gražus bendravimas su svečiais iš Lenkijos. Manau, jog lenkų turistai yra didžiausias mūsų potencialas.

– Druskininkuose turistams siūloma daug įvairių ekskursijų. Ko svečiai labiausiai pageidauja?

– Dabar Druskininkuose apylygiai sulaukiame lietuvių ir užsienio turistų. Svečiai ypač vertina galimybę pabūti gamtoje, prie vandens, miške, ypač vertinamas Vijūnėlės parkas, kuriame yra keturi pagrindiniai kraštovaizdžio elementai. Narcizų jūra tiesiog paskęsta Vijūnėlės tvenkinyje, o gražią erdvę su sakurų taku apriboja pušynai .

– Kokiomis kalbomis vedamos ekskursijos?

– Mes sovietmečiu mokėjome dvi užsienio kalbas – rusų ir anglų, dabar labai daug reikia lenkų kalbos. Buitiniame lygmenyje daugelis gali lenkiškai susikalbėti, bet taisyklingai kalbėti ir rašyti – ne daug kas. Tai tampa problema. Ekskursijas lenkų kalba veda keturi mūsų gidai. Labai dažnai ekskursijose laivu į Liškiavą keliauja ir lenkų turistai, todėl reikia lenkiškai kalbančių gidų. Labai norime jaunų gidų, visur kėlėme tą klausimą. Teks prašyti jaunimo, kad lankytų gidų kursus ir vestų ekskursijas lenkiškai.

Turime gidę, kuri kalba japoniškai, yra latvių, vokiečių, lenkų kalbų žinovų. Stanislavą Čebatorienę kviečiame, kai reikia vesti ekskursiją prancūzų kalba. Atvažiuojantiems iš Izraelio apie Druskininkus pasakojame rusų kalba.

– Kokia turistų srautų dinamika?

– Mokslo metų pabaigoje turėdavome iš visos Lietuvos atvykstančių mokinių srautus, dabar jų mažėja. Madinga darosi įmonėms Druskininkuose rengti įvairias ekskursijas, rengiame ir pristatome vaizdo medžiagą. Gražiai bendraujame su Leipalingio seniūnija, ten pasakojame Lietuvos partizanų istorijas, taip pat rengiame ekskursijas į Švendubrę, laivu – į Liškiavą.

– Kai kurie Druskininkų gidai išsiskiria originalia, epochine apranga. Kam kilo mintis juos taip aprengti?

– Ta mintis po 2000-ųjų kilo pirmajai mūsų asociacijos vadovei T. Zielinski, kuri miesto svečiamspasiūlė originalius spektaklius, pavadintus „Mineralinis miestelis“.

Tam tikrame etape buvo populiarūs ir vaidinimai prie Druskonio ežero apie Kastuką (M. K.Čiurlionį), bet reikėjo atspindėti ir laikmečio dvasią, ją tinkamai perteikti. Kadangi istoriškai į Druskininkus važiuodavo ponios, kurios ne tik sveikatą stiprindavo, bet ir demonstruodavo savo parėdus, todėl ir mūsų gidai buvo puošniai aprengti. Dabar pas mus ateinantys nauji gidai irgi pasirūpina stilinga epochine apranga ar bent jos detalėmis.

– Kokių klausimų dažniausiai gidai sulaukia, kuo domisi turistai?

– Labai domisi miesto istorija, nes ji labai sudėtinga. Paskaičiuokime, kiek kartų praėjusiame šimtmetyje Druskininkų ribose buvo keičiama valstybės siena? Labai daug klausimų kultūros temomis, nemažai klausimų kyla, kai ateiname prie Druskininkų bažnyčios. Turistai domisi, kada ten vargonavo Čiurlionio tėvas, kada ateidavo Kastukas vargonuoti. Žmonės labai domisi mineralinio vandens gydomosiomis savybėmis. Ne viskas dar aišku dėl istorijos, yra daug legendų, kurios žmonėms patinka. Pavyzdžiui, istorija apie tai, kaip buvo statomas paminklas M. K. Čiurlioniui jo gimimo šimtmečio proga. Žinome, kad tuo labai rūpinosi Valerija Čiurlionytė-Karužienė (1886-1982), ji rašė raštus įvairioms institucijoms. Sakoma, jog Maskva leido statyti Čiurlioniui paminklą „be kojų“, skulptorius V. Vildžiūnas taip ir padarė.

Gidų istorijoms ir pokalbiams temų nepritrūks. Tai neišsemiama, kaip ir Druskininkų mineraliniai šaltiniai.

– Šiemet švenčiame Druskininkų įkūrimo 230 metų sukaktį. Pagal ką buvo nustatyta kurorto įkūrimo data?

– Dėl Druskininkų įkūrimo datos lyg ir sutarta, tai 1794-ieji, priešpaskutiniai Abiejų respublikų gyvavimo metai. Tas (Druskininkų) kaimas buvo ir anksčiau žinomas,  karalius žinojo, kad yra miestelis, kuriame srūva stebuklingi šaltiniai. Ir Teodoras Narbutas apie tai rašė, todėl galima laikyti, kad karaliaus dokumentas, pasirašytas 1794 metais, tapo oficialiu mūsų kurorto įkūrimo faktu. Miestų įkūrimas yra procesas, trunkantis tam tikrą laiką, o konkreti įkūrimo data yra istorikų susitarimo reikalas.

Paminėdama Druskininkų įkūrimo 230-ąsias metines, Druskininkų gidų asociacija ir savaitraščio „Mano Druskininkai“ redakcija rengia šiai datai skirtų publikacijų ciklą, kuriame svarbiausius Druskininkų istorijos, šiandienos įvykius ir datas pristatys mūsų miesto gidai. Dar kartą susipažinkime su savo miestu taip, kaip apie jį išgirsta turistai, klausydami gidų pasakojimų.

Laimutis Genys