Bitininkyste užsiimantis Druskininkų bažnyčios zakristijonas S. Jonavičius: „Vos pradėjęs darbus savo bityne, visiškai pasineriu į bičių pasaulį“
Druskininkų parapijoje, klebono Vaido Vaišvilo iniciatyva, puoselėjama graži tradicija Šv. Pranciškaus Asyžiečio (gyvūnų globėjo) dienai paminėti – spalio 4-osios vakarą tikintieji sukviečiami švęsti Mišių auką kartu su savo augintiniais. Labai gražu matyti, kai į Šv. Mišias ateina vaikai su triušiukais, kačiukais, jūrų kiaulytėmis ir kitais keturkojais – taip vaikas ugdomas, kad viskas, kas gyva, yra sukurta Dievo.
S.Jonavičius: „Medaus kiekis ir yra didžiausia motyvacija“ / Asmenio archyvo nuotrauka
„Ir aš norėčiau bent vieną bičių šeimą atsivežti, bet žmonės turbūt išsilakstytų iš šventovės“, – juokiasi zakristijonas Svajūnas Jonavičius, kurio draugystė su bitėmis prasidėjo prieš aštuonerius metus.
Pasak Svajūno, auginti vabzdžius, kurie senovėje laikyti šventais, yra tikras iššūkis, tačiau surinkto medaus kiekis ir saldumas kompensuoja kiekvieną pralieto prakaito lašelį…
Prakaitą bitininkas šluostosi ne tik bityne, bet ir Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje, mat ten nuo 2019 m. atlieka zakristijono tarnystę.
„Zakristijonauti – tai ne obuolius nuo obels raškyti“, – šmaikštauja bitininkas, kurį bažnyčioje visada regime, plušant paraitotomis rankovėmis.
Svajūnas mielai sutiko su skaitytojais pasidalinti mintimis apie savo kelionę Dievo link ir apie gyvenimo pomėgį.
– Papasakokite, kaip Jūs atsiradote bažnyčioje?
– Būdamas ketvirtoje klasėje, pradėjau lankyti Pirmosios Komunijos pamokas. Tuo metu Druskininkų bažnyčioje klebono pareigas ėjo kun. Vytautas Rudis, kuris kviesdavo vaikus patarnauti per Šv. Mišias. Tačiau man, kaip vaikui, tuo metu buvo nedrąsu ir, sakyčiau, net keista vilktis kažkokią, kaip man tuomet atrodė, raudoną suknelę (tada buvo raudonos albos su kamžomis, kurias patarnautojai privalėjo užsivilkti ant savo drabužių), tad vis atsisakydavau. Bet vieną dieną, man su mama, einant pro bažnyčią, klebonas mus pamatė ir priėjęs pasiteiravo: „Galbūt jūsų sūnus galėtų ateiti patarnauti?“ Žinoma, mama sutiko, taigi jau kitą vakarą Mišiose pasirodžiau ir aš. Taip su nedideliu paraginimu atsiradau prie Viešpaties altoriaus.
– Kaip reagavo draugai, sužinoję, kad patarnaujate bažnyčioje?
– Mano dienos režimas vaikystėje, o ypač vasaros vakarais, buvo toks: kiekvieną dieną, 6 valandą vakare, dalyvaudavau Šv. Mišiose, o po jų su draugais eidavau į mokyklos stadioną žaisti krepšinį. Štai čia ir prasidėdavo įvairūs klausimai: ką veikiu bažnyčioje, kodėl ten nuolat lankausi ir panašiai. Mokykloje bendraklasiai taip pat žinojo, kad patarnauju per Šv. Mišias. Drąsesni ko nors paklausdavo. Nors apskritai dėl bažnyčios niekada nejutau patyčių ar užgauliojimų iš bendraamžių – visi gerbė mano pasirinkimą.
– Ar patarnavimas ir sutikti žmonės Dievo namuose padėjo Jums augti, kaip asmenybei?
– Žinoma. Juk, patarnaudamas bažnyčioje, visada matai kunigo pavyzdį, bendrauji su vyresnio amžiaus berniukais. Dažnai apsilanko ir svečių klierikų. Visada matai vyro pavyzdį. Nuo vaikystės augau be tėvo, tik su mama. Kaip berniukui, vėliau paaugliui, visada reikia tvirto peties, kuris apgintų, užtartų ir rodytų šeimos vyro pavyzdį. Dievui galiu už tai padėkoti – visada turėjau vyriškumo pavyzdžių bažnyčioje, dirbdamas ar išvažiavęs į stovyklas. Pamenu, kad ir patarnautojų stovyklose ne kartą esame kalbėję apie vyriškumą. O geriausias to pavyzdys yra matyti, kaip kartu veiklose dalyvauja stovyklų vadovų šeimos su vaikais. Tai man padėjo augti, kaip asmenybei, nors prireikė laiko, kad visa tai suprasčiau. Net ir dabar, skaičiuodamas 35-uosius metus, su žmona Vaida augindamas sūnų, jaučiuosi vis dar augantis.
Zakristijonu dirbti atėjau tiesiai iš darbų statybose. Niekada nekreipiau dėmesio nei į savo išvaizdą, nei į aprangą. Tačiau, kai matau mūsų parapijos kleboną, kun. V. Vaišvilą, nejučiomis ir pats privalai pasitempti.
– Studentai labai skundžiasi laiko stygiumi, tačiau Jūs studijų metais vis tiek išlikote aktyvus krikščionis: lankėte adoracijas ir įvairias stovyklas. Kokia viso to paslaptis?
– Paslaptis yra labai paprasta. Visada jaučiau palaikymą, paraginimą iš mamos: eik, važiuok, dalyvauk. Ir labai džiaugiuosi, kad aplink mane buvo protingų, geranoriškų žmonių, kurie taip pat skatino, kvietė ir padėjo. Juk pirmakursiui studentui, kuris į sostinę atvyksta iš provincijos, nėra lengva. Dalyvaudamas įvairiose veiklose, ypač VAJC organizuotose patarnautojų stovyklose, susipažinau su daugybe žmonių, kunigų, klierikų ir kitų. Negaliu nepaminėti kun. Vitalio Dauparo, kurio dėka, Viešpačiui padedant, pradėjęs studijuoti, atsidūriau Gailestingumo Šventovėje. Studijuojant, man niekada netrūko laiko. Pavyzdžiui, žinojau, kad Šventovėje ketvirtadienį 19 val. vyksta Švč. Sakramento adoracija, po jos – Šv. Rašto skaitymas. Stengdavausi visus darbus pasidaryti anksčiau arba susiplanuoti taip, kad spėčiau viską atlikti. Kai labai nori, viskas įmanoma, tik kartais reikia pasirinkti prioritetus.
– Ar kada nors buvote suabejojęs savo tikėjimu?
– Galbūt nuskambės banaliai, bet nebuvau. Kad ir kas nutikdavo, visada tikėjau ir tikiu Juo.
– Zakristijono pareigas einate nuo 2019 metų. Kada supratote, kad būtent tai yra jūsų pašau-kimas?
– Aš drįsčiau pasakyti, kad tai labiau tarnystė. Atėjai, atlikai savo tarnystę geriausiai, kaip moki, ir išėjai. Mano atveju, čia turbūt vienas iš Viešpaties pokštų. Nuo paauglystės dirbau statybose įvairius darbus, po to iš to ir pragyvenau. Kai klebonas, kun. V. Vaišvilas pasiūlė likti zakristijonu, mintyse pagalvojau: „Na va, pagaliau truputį švaresnis darbas bus“ (juokiasi). Su nauju klebonu prasidėjo ir bažnyčios remonto darbai. Vėliau supratau, kad Viešpats turbūt specialiai paliko mane zakristijonauti, kad savo žiniomis būčiau naudingas pačiai Bažnyčiai ir parapijai.
– Ar galėtumėte išskirti vieną dalyką, už kurį esate labiausiai dėkingas Dievui?
– Po šio klausimo prisiminiau vieną eilutę iš Švento rašto: „Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi. Ps 22, 1-6“.
– Kodėl nusprendėte užsiimti bitininkyste?
– Vaikystėje mačiau, kaip kaime bitininkavo dėdė. Buvo nemažai bičių šeimų. Man, kaip vaikui, patikėdavo labai svarbią užduotį – suieškoti dūlio iš aplinkinių patrešusių medžių ir uždegti dūminę. Stovėdavo tušti aviliai, eidavau su jais pažaisti, tvarkydavau, dėliodavau rėmėlius. Taip ir liko tokie prisiminimai, kol užaugau. Įsigijęs nuosavą sklypą, nusprendžiau pabandyti ir vėl su bitėmis draugauti.
– Kurie metai bitininkui sunkiausi?
– Turbūt šie metai. Bitynas jau pakankamai didelis ir kasmet vis auga. Šiais metais labai didelė spiečių gausa, bet ne mano bityno. Visas birželis taip ir praėjo, lipant vakarais į medžius ir nukėli-nėjant spiečius.
– Ar bitės reikalauja daug priežiūros?
– Priežiūros reikia, kaip ir kiekvienam gyvam sutvėrimui. Bitės – toks vabzdys, kuris negali būti be darbo, jos visada turi būti užimtos, kitu atveju gali prisigalvoti visokių nesąmonių, ir atvažiavęs gali rasti jas išsispietusias ant šakos. Kiekvieną savaitę skiriu vieną dieną visoms šeimoms apžiūrėti.
– Kas labiausiai motyvuoja bitininkus?
– Greičiausiai medaus kiekis ir yra motyvacija. Man tai greičiau kaip papildoma veikla galvai pra-valyti. Nors klausiamas, kiek šeimų turiu, visada atsakau, kad vis dar per mažai. Bitininkų dabar irgi netrūksta, anksčiau kaimuose buvo vienas kitas, o dabar informacijos pilna, inventorius pradžiai irgi nedaug kainuoja. Vien savo apylinkėse žinau dar bent penkis bitininkus. Turint keletą bičių šeimų, ir motyvacija kitokia. Pamenu, kaip džiaugdavausi ir keliais kilogramais medaus, o dabar ir tonos neužtenka (juokiasi).
– Šv. Pranciškus Asyžietis yra pasakęs, kad gyvūnai mūsų jaunesnieji broliai ir seserys. Ar jūs, kaip bitininkas, jaučiate kažką aukštesnio, ypatingesnio bitėms?
– Iš bičių šeimos galima pasimokyti darbštumo ir kruopštumo, žvelgdamas, kaip vystosi bičių šeimos nuo pat pavasario, galiu drąsiai pasakyti, kad bitės negali gyvent be darbo. Kaip ir žmonės. Visa avilio „bendruomenė“ dirba, kad šeima stiprėtų, augtų ir plėstųsi. Bitė darbininkė per dieną aplanko kelis šimtus žiedų.
Manau, ryšys ir santykis su bitėmis atsiranda po kurio laiko, kaip ir su bet kuriais kitais gyvūnais. Pavyzdžiui, dabar, nuvykęs pas bites, iš jų darbo prie lakos galiu suprasti, ar šeimoje viskas gerai, net iš dūzgimo galiu spręsti, ar visai bičių šeimai viskas gerai. Tiesiog, bėgant metams, pradedu suprasti darbo su bitėmis subtilybes. Bitės turi labai ištreniruotą uoslę. Jas erzina blogi kvapai ir labai gerai jaučia, ar esu susinervinęs, ar ramus. Taigi nuo savijautos priklauso darbo tempas. Dažniausiai, vos pradėjęs darbus savo bityne, suprantu beužmirštąs kitus dienos įvykius – visiškai pasineriu į bičių pasaulį. Būtent tai ir vadinčiau aukštesne, ypatinga, žmogaus pajauta.
Tomas Kemzūra
Bernardinai.lt