Ugnis ir vanduo senojoje lietuvių kultūroje

Senosios tradicijos nepabosta niekada – tai ir įrodė etninės veiklos vadovė Ramona Jonušienė Socialinių paslaugų centre surengtoje popietėje „Ugnis ir vanduo senojoje lietuvių kultūroje“. Tylos minute pagerbėme neseniai į Amžinybę išėjusios aktyvios „Bočių“ kolektyvo narės Onutės Daugėlienės atminimą. Renginio vedėja Ramona pristatė garbingus svečius: garsų dainininką Joną Žalimą, atvykusį iš Vilniaus, ir kaunietę Ireną.

„Mūsų protėviai „Mėnulio ir Saulės vaikai“ žemę dirbo, upėse žvejojo, garbino Saulę, Ugnį, Vandenį ir Vėją, maitintoją Žemę – visa tai, kas palaiko mūsų gyvybę… Jie nuolat bendravo su šiomis Dievybių dvasiomis, rengdavo jiems skirtas šventes. Rašytojai savo kūriniuose gilinasi į meno ir žmogaus paslaptis, į savo protėvių gyvenimą. Per mitus, tautosaką perteikia tai savo kūryboje. Lietuviškas kaimas buvo kupinas spalvų ir garsų, fantastinių dalykų. Mitai – tai, ką žmonės tikrai išgyveno, matė, kas tikrai vyksta gamtoje, gyvenime“, – pasakojo Romutė.

Kai J. Žalimas užtraukė dainą „Dzūkija“, salėje neliko nė vieno, abejingo šiai dainai.

Etninės veiklos vadovė papasakojo senovinį lietuvių mitą apie Jūratės ir Kastyčio meilę. Iš jo atsirado Maironio šedevras „Jūratė ir Kastytis“, kurį gražiai perskaitė Laima Radinienė. Popietės metu visus sužavėjo raudonai pasipuošusi Ugnies deivė Gabija. Monika Sakalienė įdomiai pasakojo apie ugnies reikšmę baltų gyvenimo istorijoje: „Šeimininkės mane labai mylėjo, apklostydavo žarijas…“

Ugnies deivės pasakojimą papildė ponia Irena, dirbusi Kaune, „Ugnės“ (Ugnė – Gabija) kavinėje: „Ugnę kūrendavo kavinės padavėjos – vaidilutės, kurios saugojo „amžinąją“ ugnį – žmonių lemtį“. Gaila, kad šiandien tokių kūrybingų įmonėlių nedaug yra. A. Pigagienė pasakojo mitą, kaip viename kaime gaspadorius laumes „auklėjo“. Apie senus nutikimus kalbėjo ir Nijolė, pritaikydama humorą, ir Loreta, ir Danutė. „Žavimės šituo renginiu. Etninės veiklos vadovė Ramona moka savo renginiuose panaudoti etnografiją, papildo mūsų istorines žinias“, – kalbėjo „Bočių“ pirmininkė Z. Jančiauskienė.

„Mitų siužetai savaime yra poetiški, pamokantys vertybių. Kuo dažniau juos panaudokime renginiuose (ypač šių metų). Lietuvių mitologija nepaprastai turtinga savo simboliais. „Ratas“ ypač daugiaprasmis. Ir dangaus šviesuliams prisimint, ir buitinėje kalboje, ir šventėse. Juk pabuvimas rate yra bendrijos suartėjimo, susipažinimo būdas. Jei nepopuliarinsim savo senosios kultūros simbolių ir tradicijų, tai jų vietoje sulauksime helovyniškųjų ar arabiškų pakaitalų. Tereikia senuosius senovinius papročius integruoti į mūsų dabartį. Tegul kiekviena tauta turi savitus papročius, bet neneikime savųjų“, – sakė R. Jonušienė.

Po kiekvieno pasisakymo svečias J. Žalimas pritaikydavo dainas. Visi popietės dalyviai žavėjosi jo gražiu balsu ir dainavo kartu.

Ši popietė buvo atgaiva sielai. Puikios nuotaikos skubėjome į kitą renginį.

Socialinių paslaugų centre surengta popietė „Ugnis ir vanduo senojoje lietuvių kultūroje“/Asmeninio archyvo nuotrauka

Alfreda Pigagienė