Muzikiniame projekte dalyvaujantis druskininkietis Anatolijus Oleinik tikisi kraštiečių palaikymo
Druskininkietis Anatolijus Oleinik, populiarumo ir pripažinimo sulaukęs po pergalės muzikiniame projekto „Kelias į žvaigždes“, dalyvavęs „Chorų karuose“ ir bandęs atrasti jaunųjų talentų savo gimtinėje bei pelnyti pripažinimą savo mylimam miestui, šiemet dalyvauja LNK projekte „Mes vieno kraujo“ ir jau pateko į jo superfinalą.
Šį sekmadienį bus galima ne tik stebėti savo kraštiečio pasirodymą televizoriaus ekrane, bet ir balsuoti. Tiesioginės transliacijos metu pirmą kartą savo nuomonę galės pareikšti ir žiūrovai – būtent jų skambučiai ir lems, kas taps nugalėtoju ir laimės 10 000 eurų. Galbūt kraštiečių palaikymas Anatolijui atneš sėkmę superfinale, ir jo svajonė laimėti projektą taps realybe?
Projekte Anatolijui teko įsikūnyti ir į Česlovą Gabalį (Anatolijus – dešinėje)/Asmeninio archyvo nuotrauka
Ar projekto „Mes vieno kraujo“ nugalėtoju taps druskininkietis Anatolijus Oleinik?/Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka
Anatolijus puikiai įkūnijo grupės „Queen“ lyderį Fredį Merkurį/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Ką Jums reiškia Druskininkų krašto žmonių palaikymas? Juk kartais atrodo, jog gimtojo miesto atstovo pasirodymas projekte tarsi sutelkia bendruomenę ir skatina balsuoti bei jį palaikyti?
– Labai smagu jausti kraštiečių palaikymą. Jis tikrai juntamas. Kasdien, einant gatve, automobilių stovėjimo aikštelėje, parduotuvėje, kavinėje – visur, kur tik galima sutikti žmonių, jie kalbina, džiaugiasi, linki sėkmės, nori kartu fotografuotis, prašo autografo. Visur, kur benuvyktum, pasirodo, kad druskininkietis druskininkiečiui – lyg šeima. Tai labai suteikia jėgų, smagu žinoti, kad žmonės tave palaiko. Geras žodis ir palaikymas tikrai padeda ir skatina viską daryti kuo geriau.
– Kas paskatino dalyvauti šiame projekte?
– Kartą su žmona pamatėme panašaus televizijos projektą internete. Ir jis mums abiems labai patiko. Audėme mintį, kad norėtųsi ir man panašiame sudalyvauti. Ir nepraėjus nei pusmečiui, sulaukiau pasiūlymo dalyvauti LNK televizijos projekto „Mes vieno kraujo“ atrankoje. Sudalyvavau, pasisekė. Ir štai – laukia superfinalas.
– Kuo projektas sudomino ir sužavėjo? Kas jame buvo sunkiausia?
– Projektas labai dinamiškas. Pasirengti naujiems pasirodymams – įsikūnyti į kurią nors scenos žvaigždę – tenka per savaitę. Tai ir milžiniška aktorinė treniruotė. Šiame projekte ne viską lemia geras balsas – svarbi visuma, kaip tu sugebi perteikti pasirinktą asmenybę, kaip į ją įsikūniji. Čia tikrai reikia aktorinių sugebėjimų. Teko daug ko išmokti, ir man tai pradeda patikti! Dabar jau net ir apie miuziklą pasvajoju…
– Kas labiausiai padeda pasirengti pasirodymams?
– Televizijoje, žinoma, dirba stilistai, kurie rūpinasi, kad būtum kuo panašesnis į asmenybę, kurią teks įkūnyti. Jie rūpinasi grimu, šukuosena, drabužiais. Padeda nuostabus choreografas Paulius Šinkūnas. Man atrodo, kad jis turi ir druskininkietiškos dvasios… Esu labai dėkingas visiems tiems žmonėms. O pagrindinė mano palaikytoja ir kritikė yra mano žmona Inga. Lenkiu prieš ją savo galvą, Inga man tikrai labai daug padeda tvarkyti visokias smulkmenėles, kurių, pervargęs, aš kartais ir nepastebiu. Ji labai skatina, labai palaiko, nežinau, kaip jai galėsiu už viską atsidėkoti.
– Teko įkūnyti gana skirtingus atlikėjus. Kuris iš jų buvo didžiausias iššūkis, kas buvo sunkiausia?
– Pirmiausia teko įsikūnyti į Džon Bon Džovį. Tai buvo sudėtinga, nes man teko pasirodyti televizijos projekte pirmąkart po ilgo laiko. Stebėjau jo judesiuos, manieras, savitumus, stengiausi sudėti pagrindinius akcentus. Visa tai labai svarbu!
Teko įsikūnyti į skandalingąją Eurovizijos atlikėją Končitą, keistoką personažą. Tai buvo rimtas iššūkis. Ilgai drąsinau save, nes teko vilkėti moteriškus rūbus su visu priklausančiu „apipavidalinimu“… Tiesa, po šio pasirodymo susimąsčiau – kaip tos moterys visą dieną sugebat būti su tais aukštakulniais? Stebuklas! Man tai buvo ir balso iššūkis. Reikėjo labai greitai „šoktelėti daug natų į viršų“. Tai praktikoje iki tol retai dariau. Dėl to buvo daug repeticijų. Dėkoju Česlovui Gabaliui už pagalbą, ruošiantis šiam pasirodymui.
Kai įkūnijau Igorį Kofą iš „Lemon Joy“, tai daryti buvo lengva. Gal dėl to, kad į sceną lipau su savo gitara?
Man atrodo, kad tai buvo mano numeris.
Egidijus Dragūnas… O, Dieve! Tai buvo drąsos pasirodymas. Taip nelengvai sekėsi pasiruošti, nes, tiesą sakant, neartimas man atlikėjas. Teko perprasti ne tik dainavimą, bet ir jo bendravimo manieras. Reikėjo akcentuoti tuos bruožus, kuriuos žmonės labiausiai žino.
Dar teko pabūti Povilu Meškėla. Šio pasirodymo išvakarėse dar jaučiausi nepasiruošęs, daug dirbau iki paryčių… Ir sugebėjau taip pasirodyti, kad petys išniro… Tiesiogine prasme. Pasirodymą, kuris, man atrodo, buvo visai neblogas, prisiminiau ilgai, nes petį ilgokai paskaudėjo.
O grupės „Queen“ lyderis Fredis Merkuris – tiesiog karalių karalius. Teko išdainuoti labai aukštas natas – dar aukštesnes negu Končitos. „Kovojau“ su Fredžiu Merkuriu ilgai. Manau, numeris visai pasisekė.
Įkūnijant Česlovą Gabalį, negavau daug komisijos balsų. Bet juk visko būna. Bet, dainuodamas „Tyliai užmerk akis…“, įsivaizdavau, kaip vedžioju žiūrovus po vakarėjančius Druskininkus, kai beveik nusileidžia saulė ir švelniai kyla rūkas, kai didingos pušys dainuoja tau lopšinę ir aplinkui karaliauja ramybė. Norėjau, kad ir jie užmerktų akis ir pasinertų į jiems malonius prisiminimus.
– Jau ateinantį savaitgalį laukia projekto superfinalas, kuriame lemiamą žodį tars žiūrovai.
– Dabar mano tikslas – kuo geriau pasirodyti superfinale. Įkūnysiu vieną visiems labai gerai žinomą roko atlikėją. Kokį – lai kol kas būna paslaptis. Esu tikras, kad daugelis širdies kampelyje tikrai turi palikę vietos šitai dainai. Superfinale kovosime aštuoniese – visi skirtingas patirtis turintys atlikėjai. Kuriam pasiseks labiausiai, spręs ir komisija, ir žiūrovai.
– Jeigu pavyktų laimėti projektą, tai būtų ir dovana Druskininkams bei druskininkiečiams, nes, kiek teko girdėti, pats visuomet didžiuojatės, kad esate druskininkietis.
– Aš visada ir visur didžiuojuosi ir didžiuosiuosi amžinai, kad esu druskininkietis. Čia mano miestas, kurį aš labai myliu. Manau, kad mums labai pasisekė, kad esame druskininkiečiai. Ir visa Lietuva labai myli mano Druskininkus.
Kalbino Laima Rekevičienė