D. Sinkevičius savo kūrybą patikėjo žiūrovų „cenzūrai“

Antradienį Druskininkų viešojoje bibliotekoje atidaryta daug druskininkiečių dėmesio ir diskusijų sukėlusi Deivido Sinkevičiaus paroda „Cenzūra“. Autorius, regis, provokuoja lankytojus ne pasyviai darbų peržiūrai, o pamąstymams apie šių dienų aktualijas ir bendražmogiškas vertybes.

Savo kūryba D. Sinkevičius tarsi pateikia žiūrovams jam rūpimus nelengvus, egzistencinius klausimus, kviesdamas drauge ieškoti atsakymo į juos. Ar deramai saugome tautos istoriją? Kur link veda nežabotas „sudaiktėjimas“, vartotojiškas santykis su aplinka? Kokio mastelio grėsmė taikiam žmonių sambūviui pasaulyje? Kiek įsigalėjęs žmonių tarpusavio susvetimėjimas? Ar visada įsiklausome, ar tikrai išgirstame žmones, kurie arčiausiai mūsų ir yra mums brangūs? Kokius pokyčius mums neša laiko tėkmė, ar galime ją paversti gerų, prasmingų darbų sąjungininke? Kodėl taip svarbu žmogui būti pačiam savimi? Parodos lankytojams D. Sinkevičiaus darbai sukėlė įvairių minčių ir įspūdžių.

Dėkodamas susirinkusiems už sveikinimus, D. Sinkevičius įvardijo, kad parodos atidarymo diena jam yra dviguba šventė, nes jiedu su žmona Irina mini santuokos dešimtmetį /Laimos Rekevičienės nuotrauka

„Užaugau labai gražioje, linksmoje, šiek tiek sulaukėjusiose gyvenvietėje, įsikūrusioje ant Nemuno kranto, šalia Druskininkų miesto, Viečiūnuose. Mokslų, susijusių su menu, krimsti neteko, todėl dabar galiu džiaugtis sveikais baltais dantimis. Piešimu ir tapyba savarankiškai domėtis pradėjau paauglystėje, kai artimas žmogus pasakė, jog mano piešiniai tragiški, nieko verti. Tad pradžioje kūryba tapo kaip atsaku į tuos žodžius, o vėliau ji peraugo į bandymus išreikšti savo požiūrius, pamąstymus apie mane supantį pasaulį“, – taip save pristato menininkas D. Sinkevičius. Šiųmetėje tradicinėje Druskininkų savivaldybės inicijuojamoje Padėkos šventėje, pagerbiant miestui nusipelniusius žmones ir ryškiausias iniciatyvas, buvo padėkota ir Deividui. Jam atiteko Druskininkų mineralinio vandens lašo statulėlė „Už aktyvią ir įvairiapusišką veiklą“. Paprastas, kūrybingas ir žodžių į blizgius popierėlius nevyniojantis Deividas džiaugiasi, kad gyvena Druskininkuose, mieste, kuris, kaip pats sako, yra išskirtinė ir jam labai brangi vieta. Originalių idėjų nestokojantis D. Sinkevičius Druskininkų krašte įgyvendina įvairius projektus, yra vienas iš aktyviausių Viečiūnų miestelio bendruomenės „Versmė“ narių. O savo naująja paroda D. Sinkevičius tik patvirtino, kad yra ne tik iniciatyvus bendruomenininkas, bet ir aiškią pilietinę poziciją turintis menininkas.

Naujausioje parodoje eksponuojama tapybos, grafikos darbai, medžio raižinys ir skulptūros-instaliacijos. Kodėl parodos pavadinimas – „Cenzūra“? „Kai ruošiausi šiai parodai, praėjau kelis savotiškos „cenzūros“ etapus, – sakė D. Sinkevičius. – Pirmasis etapas buvo susijęs su pamąstymu, kad turiu sukūręs daugybę darbų. Tad teko pačiam save „cenzūruoti“, gerokai pasukti galvą, kuriuos darbus atrinkti ekspozicijai? Su vidine „cenzūra“ buvo susijęs ir antrasis ruošimosi parodai etapas: vis tik norėjosi eksponuoti ne tik ankstesnius darbus, bet ir sukurti naujų. Todėl savęs paklausiau: tai kokie turėtų būti tie naujieji mano darbai? Ką gi, svarsčiau, jei jau jų „nelabai kas“ perka, vadinasi, galiu ir toliau kurti tai, ką noriu! Tokius ir sukūriau, pateikiu šioje parodoje. Tačiau man, tikriausiai kaip ir daugumai menininkų, reikia ir susitikimo su žiūrovais, jų vertinimo. Todėl ir trečiasis etapas, kuriame dabar esu drauge žiūrovais, taip pat siejamas su savotiška, tik jau ne savo paties, o žiūrovų cenzūra.“.

Deividas pripažino, kad pastaruosiuose savo darbuose jis labai nuoširdus: „Menininkui kūrybos laisvė yra viena iš svarbiausių, pamatinių vertybių. Aš save reiškiu kūriniais taip, kaip suvokiu mane supantį pasaulį.“

Paklaustas, ar nėra taip, kad gal griežčiausias savo darbų vertintojas vis dėlto ir yra pats autorius, D. Sinkevičius sakė, kad kiekvienas turime tam tikrus vidinius rėmus, todėl dažnai esame savo pačių „cenzoriai“: „Vienaip elgiamės ir skirtingai bendraujame su vaikais, tėvais, dar kitaip – su bendradarbiais ar kitais žmonėmis… Kurdamas, stengiausi kuo labiau atsiriboti, atsisakyti kokių nors išorinių aplinkybių diktuojamų įtakų. Kas šovė į galvą, tą ir išreiškiau.“

Parodos atidarymo proga D. Sinkevičių pasveikino artimieji, bičiuliai ir kiti jo kūrybos mylėtojai. Daugeliui parodos žiūrovų įspūdį paliko ne tik dailės darbai, bet ir D. Sinkevičiaus skulptūros-instaliacijos. Viena iš jų – „Linksmybių ratelis“. Panaudojant tautinį simbolį – senovinį verpimo ratelį, kino juostą bei „gaublį“, sukurtą papjė mašė technika, juntama subtiliai pareikšta menininko pretenzija dėl globalių, tačiau kiekvienam mąstančiam, „mažam“ žmogui skaudžių, aktualių šiandieninio pasaulio problemų. Autorių pasveikinęs dailininkas Alfonsas Šuliauskas pasidžiaugė, kad D. Sinkevičius kuria taip, kaip jam liepia jo požiūris, intelektas, ir tai yra unikalu: „Kiekviename Deivido kūrinyje „sėdi“ vienokia ar kitokia idėja. Todėl darbai įtaigūs, turi emocinį krūvį, ir tai yra svarbu, vertinant jo kūrybos rezultatą“, – kalbėjo A. Šuliauskas.

Dėkodamas susirinkusiems už sveikinimus, D. Sinkevičius prisipažino, kad parodos atidarymo diena jam yra dviguba šventė – pirmiausiai dėl to, kad jiedu su žmona Irina mini santuokos dešimtmetį: „Prieš dešimtį metų vedžiau nuostabią moterį, savo žmoną Iriną. Dievuliau, duok man nors pusę tokios kantrybės, kuria apdovanojai šią moterį…“ Padėkojusi sutuoktiniui už šiltus, nuoširdžius žodžius, I. Sinkevičienė šypsodamasi patikino, kad kantrybės jai tikrai ir toliau užteks. Moteris pasidžiaugė, kad Deividas dalinasi su ja ne tik kūrybiniais sumanymais, bet ir neretai tariasi, diskutuoja dėl vienokio ar kitokio meninio sprendimo.

Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje D. Sinkevičiaus paroda veiks iki balandžio 28 dienos.

Ramunė Žilienė