Poetas Justinas Marcinkevičius į Druskininkus sugrįžta per knygas ir dainas

Daugumai Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos skaitytojų Justinas Marcinkevičius (1930-2011) yra vienas iš reikšmingiausių ir mylimiausių Lietuvos rašytojų. Plačiai yra pasklidusi žinia, kad J. Marcinkevičius, pagautas įkvėpimo, neskirdamas dienos nuo nakties, per dvi savaites Druskininkų sanatorijoje „Dainava“ 1968 m. vasarį parašė dviejų dalių dramą-poemą „Mindaugas“, o, apsilankęs „Dainavoje“, tų pačių metų rugpjūčio mėnesį atsiliepimų knygoje paliko įrašą, kuriame vaizdingai išreiškė susižavėjimą kurortu, jo sudvasinta atmosfera. Tekstą poetas tąkart užbaigė žodžiais: „Kol kas aš teturiu dvi vietas, kur norisi sugrįžti – tėviškė ir Druskininkai.“

Iš kairės į dešinę: Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė D. Čepeliauskienė, J. Marcinkevičiaus „Rinktinių raštų“ 10 tomų rinkinio sudarytoja dr. S. Bandoriūtė-Leikienė, Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė L. Žėkienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė prof. dr. A. Martišiūtė-Linartienė, Leidybos centro vadovas G. Vaškelis /Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka

Poetui atminti – dviejų dalių renginys

J. Marcinkevičius į Druskininkus atvykdavo nuolat, visais metų laikais. Čia sukurtos ir kai kurios jo dramų „Katedra“, „Mažvydas“ dalys, parašyta ne viena „Mažųjų poemų“ eilutė, čia gimė eilėraštis, skirtas sanatorijos „Dainava“ vyriausiosios gydytojos Elenos Kriaučiūnaitės atminimui, išsiveržė posmai apie Meilės salą, čia būta nemažai susitikimų su skaitytojais. „Prisimindamas savo gyvenimo kelią, suprantu, kad didelė jo dalis susijusi su Druskininkais“, – didžiuliam poezijos mylėtojų būriui poetas atsivėrė Druskininkų miesto muziejuje 2006 m. gegužę organizuotame renginyje.

Dabar poetas į Druskininkus tegali sugrįžti per savo knygas. Praėjusią vasarą iš poeto anūkės Salomėjos Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka gavo nepaprastą dovaną – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistą J. Marcinkevičiaus „Rinktinių raštų“ 10 tomų rinkinį. Šis solidžios apimties veikalas, kurį parengė didelė grupė mokslininkų, literatūros žinovų, specialistų, yra vertingas ne tik savo turiniu, bet ir estetine, menine išraiška – surikiavus visus tomus iš eilės, knygų nugarėlėse suspindi poeto autografas.

Šių metų kovo mėnesį minima J. Marcinkevičiaus 95-ųjų gimimo metinių sukaktis Viešajai bibliotekai tapo puikia proga suburti skaitytojus, pakalbėti apie poeto misiją ir autoritetą, šiuo tikslu pakviesti į Druskininkus „Rinktinių raštų“ leidėjus, nagrinėjusius ir įvertinusius milžinišką poeto kūrybinį palikimą, taip pat – poeto kraštiečius, saugančius ir puoselėjančius jo atminimą.

Iš kairės į dešinę: Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos metodininkė D. Bredelienė, dr. S. Bandoriūtė-Leikienė, Prienų J. Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorė D. Čepeliauskienė, Viešosios bibliotekos direktorė L. Žėkienė, prof. dr. A. Martišiūtė-Linartienė /Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka

Praėjusį pirmadienį Viešojoje bibliotekoje buvo surengtas dviejų dalių literatūrinis-muzikinis vakaras „Kol kas aš teturiu tik dvi vietas, kur norisi sugrįžti – tėviškę ir Druskininkus“, pašvęstas J. Marcinkevičiaus 95-mečiui. Gausiai susirinkę poeto talento gerbėjai pirmoje renginio dalyje turėjo unikalią galimybę susitikti su J. Marcinkevičiaus „Rinktinių raštų“ redakcinės kolegijos narėmis – ietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktore, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno istorijos ir teorijos katedros profesore dr. Aušra Martišiūte-Linartiene, J. Marcinkevičiaus anūke, minėto instituto mokslininke, „Rinktinių raštų“ devinto ir dešimto tomų sudarytoja dr. Salomėja Bandoriūte-Leikiene bei instituto Leidybos centro vadovu Gyčiu Vaškeliu. Antroje dalyje buvo galima susipažinti su kilnojamąja paroda „Justinas Marcinkevičius. Nuo ištakų iki šiandienos“ ir pasiklausyti viešnių iš poeto gimtojo krašto – Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos direktorės Daivos Čepeliauskienės ir metodininkės Dalios Bredelienės. Jų pastangomis, į Druskininkus atkeliavo šios bibliotekos darbuotojų parengta paroda.

Tądien į Viešąją biblioteką atskubėjo ir Druskininkų trečiojo amžiaus universiteto moterų vokalinis ansamblis „Vakarėjant“, vadovaujamas Virginijos Šedienės. Šis kolektyvas, su Viešąja biblioteka palaikantis nuolatinius bičiulystės ryšius, buvo nusiteikęs visus renginio dalyvius pradžiuginti dainomis pagal J. Marcinkevičiaus žodžius. Vokalistės dar renginio įžangoje dainomis „Linelį raunu ne viena“ ir „Oi užkilokit vartelius“ išjudino visą salę, ir tai buvo geriausias įrodymas, kaip plačiai šie kūriniai yra žinomi, kaip stipriai yra įaugę į mūsų sąmonę.

„Rinktiniuose raštuose“ – poeto kūrybos visuma

Pirmąją renginio dalį pradėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojai. Svečiai iš Vilniaus pasidžiaugė per trumpą laiką realizuotu pasiūlymu išleisti didelės apimties J. Marcinkevičiaus „Rinktinius raštus“ vienu ypu, nes ankstesni poeto „Raštai“ „Vagos“ leidykloje atskirais tomais buvo išleisti seniau nei prieš keturis dešimtmečius – 1975-1978 ir 1982-1983 metais. Dabar kartu su „Rinktinių raštų“ komplektu, apimančiu plačią literatūrinių žanrų įvairovę, pasirodė ir šio instituto sumanytos, beveik du dešimtmečius gyvuojančios serijos „Gyvoji poezija“ leidinys – J. Marcinkevičiaus poezijos rinktinė „Gyvenime, kuo tu, pilkasis, vardu?“, papildyta kompaktiniu disku, kuriame skamba poeto balsas. Pristatydamas „Rinktinius raštus“, skirtus plačiajam skaitytojų ratui, projekto vadovas G. Vaškelis sakė, kad šiame rinkinyje lietuvių literatūros klasiko J. Marcinkevičiaus kūryba iškyla, kaip visuma. Ji yra ne tik surinkta – atrinkta ta, kuri turi didžiausią meninę bei išliekamąją vertę. Be to, rinkinyje publikuojami puikūs, išsamūs literatūrologų straipsniai, kuriuose išdėstyta visa poeto kūrybos esmė, taip pat spausdinami komentarai, bibliografija ir išsamūs paaiškinimai, eilėraščių abėcėlinė rodyklė, redakcinės pastabos.

J. Marcinkevičiaus „Rinktinių raštų“ 10 tomų rinkinio sudarytoja dr. S. Bandoriūtė-Leikienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė prof. dr. A. Martišiūtė-Linartienė, Viešosios bibliotekos direktorė L. Žėkienė / Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka

Poeto dramos – tarsi testamentas tautai

Prof. dr. A. Martišiūtė-Linartienė papasakojo, kad dramą „Mindaugas“ J. Marcinkevičius užsimojo rašyti po susitikimo su prancūzų literatu ir filosofu Žanu Poliu Sartru, kuris, kalbėdamas apie mažų tautų kultūrų ir kalbų likimą, poetui netiesiogiai pasiūlė rašyti „didžiosiomis“ kalbomis – anglų, prancūzų arba rusų – ir taip plačiau garsinti Lietuvą. Suprantama, J. Marcinkevičius šios pamokos nepriėmė, pasirinko rašyti lietuvių kalba. Sugrįžęs iš Prancūzijos, jis netrukus pasuko į Druskininkus ir sanatorijoje „Dainava“ sėdo rašyti eiliuotą istorinę dramą apie Lietuvos valdovą Mindaugą. Lietuvos literatūros ir meno archyve yra saugomas dokumentas – „laikaraštis“, panašus į kardiogramą, kuriame apskaityta šios dramos rašymo eiga. Čia užfiksuota, kad kūrinys buvo pradėtas 1968 m. vasario 6 d. ir baigtas vasario 22 d. Taip pat matyti, kad vasario 16-ąją poetas nedirbo, šventė. Tais pačiais metais J. Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“ buvo išleista atskira knyga, o Klaipėdos dramos teatre turėjo būti parodytas spektaklis, pastatytas pagal šį kūrinį. Tačiau „Mindaugo“ premjera neįvyko. Ir greičiausiai dėl to, kad teatro vadovybė pastebėjo, jog 1968-ieji – tai Lietuvos valstybės atkūrimo 50-mečio metai, tad nusprendė apsidrausti, kad spektakliu nebūtų priminta ši sukaktis, jo rodymą perkėlė į kitus metus. „Gali būti, kad J. Marcinkevičius sužaidė labai gudrų žaidimą ir, prisidengdamas garsaus filosofo Ž. P. Sartro pavarde, įvykdė tokią diversiją, kokios nebuvo įmanoma įsivaizduoti sovietinėje Lietuvoje – J. Marcinkevičiaus „Mindaugo“ išleidimu buvo paminėtas Lietuvos valstybingumo jubiliejus“, – tokią prielaidą iškėlė prelegentė.

Prof. dr. A. Martišiūtė-Linartienė pasiūlė renginio dalyviams atkreipti dėmesį ir į J. Marcinkevičiaus dramą „Daukantas“, kurią poetas yra prišliejęs prie trilogijos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“. „Ketvirtoji drama „Daukantas“ – tarsi tam tikras J. Marcinkevičiaus testamentas. Jame poetas suformuluoja, kam reikalinga tauta, kam žmogus reikalingas tautai, kam mums reikalinga istorija, kas mes esame istorijai. Šis kūrinys pasako, kas mus riša, parodo, kad visi esame susiję. Žmogus, kuris apie tai rašo, kalba ir apie save. Visa J. Marcinkevičiaus filosofija yra maginė, ji paaiškina bendrystės ryšio magiją. Bendrystė mus įpareigoja, ir mes neturime nuvilti tų, kurie gyveno prieš mus. Toks istorijos prasmės nustatymas, toks bendrystės suradimas tarp šiandienos ir tų, kurie buvo prieš mus, yra tiesiog genialus!“ – konstatavo „Rinktinių raštų“ dramų tomų sudarytoja.

Koncertavo Trečiojo amžiaus universiteto moterų vokalinis ansamblis „Vakarėjant“ (vadovė V. Šedienė) / Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka

„Šeimyniniai“ tomai atskleidžia poeto asmenybę

Dr. S. Bandoriūtė-Leikienė atskleidė, kad rinkinio devintame ir dešimtame tomuose, kuriuos leidėjai juokaudami vadina „šeimyniniais“, 60 procentų spausdinamos medžiagos sudaro iki šiol niekur neviešintas asmeninio J. Marcinkevičiaus šeimos archyvo turinys. Dabar visuomenei pristatomi nepublikuoti poeto dienoraščiai, laiškai mokytojai Genovaitei Andrašiūnienei, žmonai Genovaitei Marcinkevičienei, giminaičiams, draugams, bičiuliams ir kolegoms. Iš jaunystės laikų dienoraščių ir laiškų matome, kokios skurdžios buvo jaunuolio, kilusio iš daugiavaikės šeimos, gyvenimo sąlygos, bet koks brandus, pralenkęs metus, buvo jo mąstymas. Poeto asmeninė korespondencija taip pat parodo, koks šis žmogus buvo kuklus, paprastas ir tokiu išliko visą gyvenimą.

Viešnia taip pat priminė, kad nemažą „Rinktinių raštų“ dešimto tomo dalį sudaro J. Marcinkevičiaus poezija vaikams, pasidžiaugė, kad ir šiais laikais poemų „Grybų karas“, „Voro vestuvės“, „Greitoji pagalba“, eilėraščių rinktinės „Laukinė kriaušė“ populiarumas neblėsta. Yra užfiksuota, kad J. Marcinkevičiaus kūryba, skirta jaunajam skaitytojui, šiuo metu yra daugiausia skaitoma, gausiausiai perleidžiama, plačiausiai tiražuojama ir parduodama.

Poeto anūkė Salomėja taip pat pasidalijo prisiminimais apie dieduko meilę liaudies dainoms. Ji sakė, kad ypatingą vietą J. Marcinkevičiaus darbo kambaryje užėmė „Lietuvių liaudies dainynas“. Šį daugiatomį rinkinį jau daugelį metų leidžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Tuometis instituto vadovas poetas Kostas Korsakas yra ne kartą kvietęs J. Marcinkevičių dirbti institute. Poetas domėjosi liaudies kūryba, ją analizuodavo. Tad šiandien neturėtų stebinti, kad jaunystėje parašyti J. Marcinkevičiaus eilėraščiai yra labai paplitę. Šiame renginyje skambėjusias dainas dauguma žmonių laiko liaudies dainomis, jie nežino ir net nesitiki, kad tai – J. Marcinkevičiaus autorystė.

Salomėja sakė, kad Druskininkus ji pirmiausia pažino iš mamos ir tetos pasakojimų. Ne tik Prienai (poetui tai buvo svarbiausias miestas), Klaipėda (šiame mieste buvo pastatyta trilogija), bet ir Druskininkai Justinui Marcinkevičiui buvo labai brangūs. Poeto anūkė prisipažino, kad ir ji labai myli Druskininkus ir dažnai čia vieši. „Dėkoju už gerą atmosferą mieste. Kur beeitum, čia jaučiasi gražus ryšys su poetu J. Marcinkevičiumi“, – įspūdžiais dalijosi viešnia.

Šie žodžiai paskatino atsiverti ir renginio dalyvius. Salėje buvo žmonių, kurie nėra praleidę nė vienos J. Marcinkevičiaus dramų premjeros, nors dėl bilietų tais laikais eilėse prie teatro kasų tekdavo stovėti naktimis. Iki šiol neblanksta žiūrovų jaudulys ir išgyventas katarsis, kuris po spektaklio sustingdydavo visą publiką ir neleisdavo atsitokėti, užsidarius scenos uždangai. Renginyje nuskambėjo ir prisiminimai apie Prienų vidurinės mokyklos mokytoją G. Andrašiūnienę, kuri 1968 m. į abiturientų paskutinio skambučio šventę pakvietė savo mylimą auklėtinį, buvusios gimnazijos absolventą, jau garsų poetą J. Marcinkevičių, o šis visiems abiturientams užrašė po knygą. Prisiminimais dalijosi ir tie, kuriems teko laimė pabendrauti su poeto žmona G. Marcinkevičiene, skubėjusia sutvarkyti J. Marcinkevičiaus palikimą, jos išsakytas mintis sudėti į straipsnį ir paviešinti spaudoje.

Poeto ąžuoliukas jau virto ąžuolu

Renginio dalyvius sudomino ir žinia, kad šiais metais yra dar viena sukaktis, susijusi su J. Marcinkevičiumi. Viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė informavo, kad šiemet sukanka 70 metų, kai 1955 m. buvo išleista pirmoji J. Marcinkevičiaus eilėraščių knyga „Prašau žodžio“. „Simboliška, kad nuo to laiko, kai žodžio paprašė poetas, dabar jau mes, skaitytojai, kelis dešimtmečius ieškome J. Marcinkevičiaus žodžio, esame įpratę belstis į jo kūrybą, žvalgydamiesi taiklesnės ar lakesnės minties, norėdami jo knygose surasti atsakymą svarbiausiais ir painiausiais gyvenimo momentais. Poeto nuomonės mums reikia nuolat ir įvairiomis temomis. Jis yra su mumis. Neblėsta domėjimasis jo literatūriniu palikimu. Noriu prisipažinti, kad J. Marcinkevičius buvo ir yra mano mylimiausias poetas. Mane stebina jo poezijos gilumas, jo žodžiai, kam jie bebūtų skiriami, plaukiantys lyg melodinga daina. Laukiu tos dienos, kai Druskininkuose, greta Kultūros ir kongresų rūmų, nutūps skulptoriaus Vidmanto Gylikio ir architekto Lino Krūgelio sukurtas paukštis, giedantis giesmę J. Marcinkevičiui“, – mintimis dalijosi L. Žėkienė. Ji priminė, kad prieš 10 metų, kai buvo vykdomas projektas „Prie atsiminimų medžio su poetu Justinu Marcinkevičiumi“, sanatorijos „Dainava“ kieme buvo pasodintas ąžuoliukas poetui atminti. Šią akciją inicijavo Viešoji biblioteka bei Druskininkų poezijos ir kitų menų mylėtojų asociacija ,,Branduma“, ją įgyvendinti padėjo Druskininkų savivaldybė bei Druskininkų miškų urėdija. Praėjusią vasarą Viešosios bibliotekos direktorė drauge su poeto anūke Salomėja aplankė ąžuoliuką ir įsitikino, kad jis jau virto ąžuolu. „Prabėgus dar dešimčiai metų, šis medis dar labiau sulapos, stovės tvirtas, didingas ir nepalaužiamas – toks, koks yra poetas J. Marcinkevičius“, – sakė renginio vedėja L. Žėkienė.

Netikėti atradimai, rengiant parodą

Literatūrinio-muzikinio vakaro antroje dalyje buvo pristatyta Prienų J. Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos parengta kilnojamoji paroda „Justinas Marcinkevičius. Nuo ištakų iki šiandienos“. Šios bibliotekos direktorė D. Čepeliauskienė priminė, kad žymaus kraštiečio J. Marcinkevičiaus vardas viešajai bibliotekai buvo suteiktas 2011 m., dar po metų bibliotekoje duris atvėrė poeto memorialinis kambarys. Jame – tiesiai iš Vilniaus atkeliavusi dalis poeto asmeninio archyvo ir daiktų, iš viso 2454 vienetai įvairių relikvijų. Jų pagrindu, bibliotekos darbuotojai 2015 m. parengė kilnojamąją parodą „Justinas Marcinkevičius. Nuo ištakų iki šiandienos“. Dabar paroda jau dešimt metų keliauja po Lietuvą. Informacija, pateikta dešimtyje didelių meniškų stendų, padeda dar išsamiau pažinti tautos vedlį, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą.

Parodą pristatė Prienų J. Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos metodininkė D. Bredelienė. Ji pasakojo, kad parodos rengimas buvo įdomus procesas. Teko atidžiai peržiūrėti daugybę medžiagos. Labai ilgai svarstyta, nuo ko turėtų prasidėti paroda. Nuspręsta, kad J. Marcinkevičiaus nuotrauka ir eilėraštis „Epigrama sau“ yra geriausias pasirinkimas, nusakantis parodos esmę, nes poetas toks ir buvo, kaip rašė tose aštuoniose eilėraščio eilutėse, – jaučiantis gyvenimo prasmę ir mylintis gyvenimą.

Kiekvienas parodos stendas skirtas vis kitai temai. Vienas iš pirmųjų yra pašvęstas pradžių pradžiai – poeto tėviškei, kurią jis labai mylėjo, vis užsukdavo į tas vietas, kur kadais stovėjo gimtoji sodyba. Stende eksponuojamą nuotrauką su skrendančiu sklandytuvu, po kurio sparnais plyti ne tik Pociūnų aerodromas, bet ir poeto širdžiai miela tėvų ir protėvių žemė, poetas laikė savo namuose. O kai jo dukros tėvo daiktus atidavė Prienų krašto muziejui, buvo aptikta, kad antroje nuotraukos pusėje slėpėsi poeto ranka parašytas tekstas. „Poetas nuotraukoje yra nubrėžęs raudoną liniją, kuria pažymėjo Marcinkevičių žemės ribas. O tekstas – tai nostalgiškas, šviesus meno kūrinys. Jis nusako poeto ryšį su tėviške. Poetas kalba apie gyvenimą Nemuno slėnyje, kiek čia būta spalvų ir garsų. Prie nuotraukos, matyt, ne kartą buvo sugrįžtama, ir tekstas papildomas. Kai nebeliko vietos, tuomet dar šone vertikalia kryptimi yra įspraustas prierašas kitu rašalu: „Šis baltas sklandytuvas – tarsi vėlė, paliekanti mirusią žemę“, – pasakojo D. Bredelienė. Ji pasiūlė atkreipti dėmesį ir į kitą unikalų eksponatą, – piešinį, kuriame J. Marcinkevičius iš atminties pavaizdavo neišlikusią gimtąją gryčią Važatkiemyje. Šis piešinys plačiajai visuomenei taip pat ilgai nebuvo žinomas. Paaiškėjo, kad jis irgi turi „antrąjį planą“, ir nė kiek ne menkesnės vertės už tekstą, esantį nuotraukos su sklandytuvu reverse. Piešinio kitoje pusėje poetas nubraižė namo patalpų schemą ir nurodė kiekvienos patalpos paskirtį. „Tai eksponatas, kuris suteikia informacijos apie XX amžiaus pirmosios pusės kaimiškąją kultūrą, iš kurios atėjo J. Marcinkevičius su savo gražiuoju žodynu ir nuostabiais lietuviškais suvalkietiško kaimo žodžiais. Deja, dabartinė jaunuomenė tų žodžių nėra girdėjusi ir nežino, kas yra kamara, kas yra kamarikė“, – sakė parodos kuratorė.

Parodoje – poeto individualybė ir kūrybos savastis

Trečiame ekspozicijos stende – J. Marcinkevičiaus mokymosi ir studijų kelias, besidriekiantis nuo Alksniakiemio pradinės mokyklos, Prienų „Žiburio“ gimnazijos iki Vilniaus universiteto. Stende pateiktos nuotraukos, eilėraščiai, dienoraščio nuotrupos – tai liudijimai, kokie brangūs poetui buvo mokytojai, palikę pėdsakus jo gyvenime, kokie šilti prisiminimai apie klasės, studijų draugus. Stende puikuojasi sidabro medalio nuotrauka. Šiuo medaliu buvo įvertinti Justino mokymosi pasiekimai Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. D. Bredelienė priminė, kad šiuo metu Prienų J. Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje veikia paroda, kviečianti pažinti poetą, kaip asmenybę per jam įteiktus apdovanojimus ir dovanas. Parodoje yra ir šis sidabro medalis – pirmasis apdovanojimas, kurį poetas itin brangino ir saugojo.

Kiti parodos stendai pasakoja apie poeto šeimą, profesinę ir visuomeninę veiklą, Prienų kraštą – gimtąją poeto žemę, pristato poeto kūrybą, apdovanojimus, nukelia į poeto atminimo įamžinimo vietas ir supažindina su atminimo įprasminimo ženklais. Čia skelbiama istorija su Laimonu Noreika, kuris kartu su J. Marcinkevičiumi apvažiavo visą Lietuvą, čia eksponuojamas iki šiol nežinotas ir neviešintas poemos „Donelaitis“ paskutinio lapo taisymas. Už šią poemą J. Marcinkevičiui 1965 m. buvo suteiktas „Poezijos pavasario“ laureato vardas. Beje, poetas buvo šio festivalio sumanytojas ir pirmasis „Poezijos paukštės“ prizo laimėtojas. Parodoje galima pamatyti ir karūnos, kurią Klaipėdos teatras įteikė poetui „Mindaugo“ premjeros proga, vaizdą, ir daugelį kitų nuotraukų, kuriose užfiksuotas J. Marcinkevičiaus dalyvavimas istoriniuose įvykiuose, pavyzdžiui, kunigaikščio Kęstučio paminklo atstatymo iškilmėse prie Prienų tilto 1990 m. vasario 16-ąją, paminklo kunigaikščiui Gediminui atidengimo ceremonijoje 1996 m. Vilniuje, prie Arkikatedros, Sąjūdžio mitinge, Vingio parke 1988 m. rugpjūčio 23 d., kurio metu poetas pasakė įsidėmėtiną kalbą. Tęsdama J. Marcinkevičiaus apdovanojimų stendo pristatymą, pranešėja sakė, kad literatūrologas Donatas Sauka savo knygoje apie diplomatą, rašytoją Jurgį Savickį yra pabrėžęs, jog vienas garbingiausių tarybinių laikų poetų J. Marcinkevičius nebuvo Lenino premijos laureatas, nes negalėjo tokios premijos gauti dėl pernelyg išaukštintų nacionalinių motyvų, per didelio lietuviškumo.

Parodos „Justinas Marcinkevičius. Nuo ištakų iki šiandienos“ rengėja įvardijo reikšmingiausius, iškiliausius poeto biografijos etapus. Vienas iš jų yra susijęs su istorine drama „Mindaugas“ – ji dar 1968-1969 m. pradėjo budinti Lietuvos gyventojų tautinį identitetą. Kitas etapas asocijuojasi su Sąjūdžiu, kuriame poetas buvo vienu ryškiausių autoritetų. D. Bredelienė priminė aktoriaus Regimanto Adomaičio, tuomečiame Akademiniame dramos teatre vaidinusio valdovą Mindaugą, žodžius, kad Sąjūdis iš esmės jam prasidėjo nuo „Mindaugo“, kai Atgimimu dar nė nekvepėjo. Tokiai nuomonei yra pritaręs ir dramos autorius J. Marcinkevičius, ir daugelis kitų žmonių. „Kadangi „Mindaugas“ užgimė Druskininkuose, vadinasi, Druskininkus galima vadinti Sąjūdžio lopšiu“, – pastebėjo renginio viešnia.

Dešimtyje parodos stendų atsispindi visas J. Marcinkevičiaus gyvenimas, atsiveria jo veikla, atsiskleidžia poeto individualybė ir kūrybos savastis. Paroda prasideda eilėraščiu ir baigiasi taip pat poezija – „Penktąja meilės elegija“, kurios dvi eilutės daugeliui iki skausmo pažįstamos: „Tą vakarą, kada manęs nebus,/ brangieji mano, kaip aš jus mylėsiu!“

Visus parodos stendus vienija ne tik poeto tėviškės laukų žaluma, bet ir leitmotyvas, išreikštas poeto palinkėjimu „Padorumo, santarvės, o gal net ir meilės!“. Šiuos žodžius „Respublikos“ žurnalistai aptiko užrašytus po vieno interviu, kurį davė poetas. „Tai patys esmingiausi žodžiai lietuvių kalboje ir mūsų gyvenime. Tai Dekalogas, sukurtas visiems ir pritaikomas visiems – tiems, kurie tiki Dievu ir tiems, kurie juo netiki. Juk meilė kiekvienam – aukščiausias dalykas, nors ne visi mes užaugame meilėje. Ir jums, mielieji, linkiu to paties, ko linkėjo poetas – padorumo, santarvės, o jeigu pasiseks, – tai gal ir meilės!“ – nuoširdžiausius žodžius renginio dalyviams adresavo poeto kraštietė D. Bredelienė.

Tarsi šių palinkėjimų tąsa nuskambėjo dainos pagal J. Marcinkevičiaus žodžius. Ansamblis „Vakarėjant“ dainavo apie meilę Lietuvai, gimtinei, motulei, salė sutartinai pritarė, o iš parodos nuotraukų į žmones žvelgė poetas – susikaupęs ir susimąstęs.

Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija