Lenkijos okupacijos laikotarpiu Druskininkai tapo europietišku kurortu

Savaitraštis „Mano Druskininkai“ druskininkiečiams, kurorto svečiams ir visai Lietuvai dar kartą pristato svarbiausius Druskininkų istorijos puslapius. Bandysime mūsų kurorto istoriją pateikti Druskininkų gidų asociacijos narių akimis, taip, kaip jie mūsų miestą pristato kurorto svečiams. Tai nebus tiksli faktografija, daugiau – per emocijas ir įvairias detales perteikta Druskininkų istorija. Penkiuose šio ciklo straipsniuose išgirsime gidų pasakojimus apie įvairius mūsų kurorto gyvenimo laikotarpius, prisiminsime tamsiuosius ir šviesiuosius mūsų kurorto gyvenimo etapus, pasidžiaugsime tuo, kuo dabar mes, druskininkiečiai, galime didžiuotis.

Išliko beveik tos pačios miesto ribos
Lenkmetis Druskininkuose prasidėjo 1923 metais. Tai buvo pokario laikas, po 1918-1919 metų kovų dėl Vilniaus krašto. Iš pradžių Lietuvos-Lenkijos siena buvo iki Merkinės, paskui pasistūmėjo, bet vėliau sugrįžo atgal. Po karo Druskininkai buvo aplink išrausti apkasais, buvo didelė apkasų sistema – pradėti nuo vandenvietės, ėjo link dabartinio „Girios aido“, iki Grūtelės ir iki dabartinės „Eglės sanatorijos“. Kai kur iki šiol yra išlikę grioviai. Kai lenkai 1924 m. galutinai užėmė Druskininkus, tai Lenkijos vyriausybė išskyrė lėšų miesto tvarkymui.
Transporto buvo tik keletas mašinų – keleivinės. Jomis važinėjo į Pariečę, atveždavo poilsiautojus iš traukinio. Paskui tomis mašinomis važiuodavo iki Žiogelių, ten buvo vienas iš punktų, kuriuose vykdavo įvairūs renginiai.
Kaip atrodė Druskininkai? Nuo to laiko miesto ribos beveik nepasikeitė, tikros ribos žemėlapiuose puikiai išlikę. Neravai jau Druskininkams nepriklausė, bet per langą puikiai mačiau Druskininkus, nes nebuvo medžių – tik ištisi laukai. Kai skambindavo Druskininkų bažnyčios varpas, mes, gyvendami Neravuose, jį girdėjome.

Vyravo lenkų kalba
Tarp miesto ir apylinkių jokio ryšio nebuvo. Apylinkių gyventojai į Druskininkus be reikalo nevažiuodavo. Ūkininkai nešdavo pieną į Druskininkus, taip pat ir žuvį. Klimas Viščinas buvo vienintelis žvejas Druskininkų apylinkėse, jis Nemune statydavo tinklus, sugaudavo žuvį, suleisdavo į statines, o paskui veždavo į Druskininkus parduoti. Kleponis iš Gailiūnų buvo pirmasis, kuris turėjo kooperatyvą.
Lietuviai kalbėjo tik lietuviškai, labai retas, kuris mokėjo lenkiškai. Mano mama tvarkė Druskininkų gėlynus, ji šiek tiek mokėjo lenkiškai. K. Viščinas kalbėjo lenkiškai, Miškinis buvo lietuvis, bet kalbėjo lenkiškai. Pagankoje buvo daugiau lietuvių, gal keturios penkios šeimos, čia buvo jų laukai. Iki 1945 m. Druskininkai buvo lenkiški.
Žydų Druskininkuose iš pradžių buvo nedaug, jiems caras neleido važiuoti į Druskininkus, nes tai buvo pasienis, o paskui, prasidėjus Lenkijos okupacijai, jų Druskininkuose buvo labai daug.
Parduotuvių buvo, nes jas atidarinėjo čia atsikėlę žydai. Buvo dvi ar trys didesnės parduotuvės, smulkesnių ir prabangos prekių kioskų buvo nemažai, ypač – cerkvės zonoje.

Nuotraukos – iš leidinio „Druskieniki kurort przedwojennej Polski“ Jan Skladowski. Lodz. 2022
Nuotrauka „Švendubrės merginos Druskininkų kurorte prie Nemuno“ iš privačių rinkinių

Namai – kaip Karpatuose
Lenkai, Druskininkuose statydami namus, daugiausia rėmėsi Karpatų kalnų kurortų architektūros analogais, šiek tiek kopijavo vokiečių, šveicarų kurortų architektūros detales. Karpatuose galima pamatyti Druskininkų kurorto stiliaus pastatų. Tiesa, Druskininkuose buvo likę ir rusiškos statybos pastatų – „svogūninio“ stiliaus.
Pastatai turėjo balkonus, terasas. Aplink pastatus buvo balkonėliai – Šiaurės ir Vakarų pusėje, kad nebūtų saulės. Žydai mėgo tokio tipo namus, kad jie galėtų saulės nekepinami, valgyti terasoje.
Pastatai, taupant žemę, buvo statomi arti vienas kito. Tie pastatai buvo žaismingi, pavyzdys – gruzinskos vila prie „Mini maksimos“. Šalia pastatų nebuvo aukštų medžių, nes karas juos sunaikino. Lenkmečiu reikėjo juos atsodinti, taip ir buvo padaryta, dabar tai – didelės liepos.

Kurortas veikė tik vasarą
Druskininkų kurortas veikė tik vasarą, čia daugiausia lankėsi lenkai, baltarusiai ir Vakarų Ukrainos gyventojai. Pramogaujančių lietuvių kurorte buvo mažai.
Čia buvo teikiamos kokybiškos paslaugos, kurorte aktyvi buvo ir spauda. Išleista daug knygų, bukletų, daugiausia dirbo fotografai. Pagal nuotraukų gausą Druskininkai buvo antroje vietoje po Vilniaus. Yra išlikusių daug Druskininkų nuotraukų su miesto vaizdais, dabar daugiausia jų turi privatūs kolekcininkai.
Druskininkuose buvo susibūręs smagus orkestrėlis. Kai žmonės autobusu atvažiuodavo poilsiauti į Druskininkus, jis juos pasitikdavo savo muzika ir palydėdavo iki nakvynės vietos. Paskui po poilsiautojų langais šie muzikantai grodavo iki nakties. Kai poilsiautojai išvažiuodavo, tai orkestrėlis juos su muzika išlydėdavo. Poilsiautojų sutikimas vykdavo ten, kur dabar yra autobusų stotis. Buvo padaryti simboliniai vartai su užrašu – tai turistams palikdavo didelį įspūdį.
Sanatorinės paslaugos lenkmečiu buvo aktyviai teikiamos. Veikė gydykla su purvo ir mineralinio vandens voniomis, taip pat ir atskiras maršalo Josifo Pilsudskio skyrius. Purvas buvo pirmame aukšte, mineralinio vandens vonių labai daug variantų, o J. Pilsudskio sektorius buvo pietinėje pusėje. J. Pilsudskis labai išdidžiai ateidavo į vonias, buvo apie 80 nuotraukų vien iš Pilsudskio gydyklos lankymo. Norėjome tas unikalias nuotraukas nupirkti, tačiau kolekcininkai suskubo ir už 800 litų jas nupirko. Aš pats turiu tik vieną tos tematikos nuotrauką.

Iškilo E. Levickos asmenybė
Žinoma, išskirtinis Druskininkų, kaip gydomųjų paslaugų teikimo kurorto, etapas yra susijęs su daktare Eugenija Levicka. Ji – Pietų Ukrainos stepių dukra. Varšuvoje ji studijavo medicinos mokslus, dar būdama studentė, atvyko į Druskininkus.
Prie buvusių gydyklų buvo skyrius, kuriame buvo gydomi kareiviai, kariuomenės fizkultūros pagrindu. Ši fizkultūra buvo pradėta taikyti ir civiliams, kaip gydymo metodas. E. Levicka sujungė tą gydymą su Skandinavijos šalių gydymo principais ir sukūrė savo metodą bei sistemą. Ji paprašė J. Pilsudskio, kad gydomajai veiklai skirtų lėšų.
Savo metodo įgyvendinimui, gydytoja pasirinko pačią subtiliausią Druskininkų vietą – dabartinį K. Dineikos sveikatingumo parką. Parkas jau tada buvo atskirtas tvenkiniu, buvo padaryta taip, kad paukščiai, kurie kelia triukšmą, bazuotųsi tame tvenkinyje, nedrumstų ramybės Druskininkuose. E. Levicka gydymo vietai panaudojo patį kopų pakraštį (Druskininkai tuo metu buvo smėlio karalystė).
E. Levicka persikėlė į parką, ji toje kopoje, kur auksinis smėlis, padarė užsiėmimų vietas: kairėje pusėje – vyrų, o dešinėje – moterų. Ten moterys maudydavosi tik nuogos. Vyrai turėjo savo baseinus, o per vidurį parko ėjo medinė sienelė iš lentų, rūbams pakabinti. Parkas buvo mažas, toliau buvo miškas. Vyrų pusėje buvo lauko teniso, tinklinio aikštelė, treniruokliai. Moterų pusėje buvo pliažas ir baseinas. Sienelės pabaigoje buvo vieta ir baseinas vaikams. Visi trys skyriai puikiai funkcionavo. Užsiėmimai ir žaidimai vykdavo iki išprakaitavimo, tada visus užsiėmimų dalyvius vesdavo atsigaivinti į Ratnyčios upę arba į baseiną.
E. Levicka turėjo savo kolektyvą, kurio pagrindą sudarė medicinos seserys. Ji ranka parašė traktatą, kuriame išdėstė savo gydymo principus ir davė skaityti savo pavaldiniams.

E. Levickos likimas – tragiškas
Dirbdama Druskininkuose, E. Levicka pradėjo draugauti su J. Pilsudskiu ir jį įsimylėjo, dažnai lankydavosi jo viloje.
Pirmoji J. Pilsudskio kelionė į Druskininkus buvo su šeima – su žmona ir trimis dukromis. Tuomet Druskininkai jį labai sužavėjo, net stoteles nuo Pariečės iki Druskininkų jis pavadino dukrų vardais. Ir jo žmona buvo patenkinta Druskininkais.
Tačiau, kai jis susitiko su E. Levicka ir su ja artimai susidraugavo, žmonos daugiau čia nesivežė. E. Levickos likimas labai tragiškas – sakoma, kad J. Pilsudskio agentai ją nužudė, tačiau tikrosios tiesos niekas nežino.
Jei ne E. Levicka, Druskininkai nebūtų tokie švarūs, tokie dailūs. Šaligatviai mieste turėjo tik tris plyteles, visa kita – žaluma, takeliai buvo kieto grunto, parke buvo galima vaikščioti tik su šlepetėmis.

Poilsiautojams siūlė gausybę pramogų
Ganydami karves Neravuose, prie Nemuno, patirdavome didelį džiaugsmą ir malonumą: apie penktą valandą staiga Kolonadoje trenkdavo simfoninis orkestras. Miško ir medžių tuo metu ten nebuvo, tai Nemuno krantais muzika puikiai skambėjo, o mes klausydavomės, kojas panardinę į Nemuną ir pamiršdavome karves. Mums buvo toks grožis!
Gardino, Vilniaus, Varšuvos teatrai buvo pagrindiniai kurorto pramogų teikėjai. Kurhause buvo rodomi spektakliai, ten žmonės rinkdavosi pašokti, pabendrauti.
Kur dabar „Grand SPA „Lietuva“, sovietmečiu ten buvo Pionierių namai, o lenkmečiu – restoranas ir šokių salė. Antrame aukšte buvo kambariai dviem, kažkas panašaus į viešnamį…
Ten, kur dabar „Pušynas“, buvo „Hotel Europeijskij“. Ten buvo labai prabangūs kambariai, juose mėgdavo ilsėtis Oginskiai, kuriems labai patiko Druskininkų aplinka.
Žmonės mėgo kelionę laivais. Viešbučio savininkas Šilinskas susisodindavo savo poilsiautojus į laivą ir plukdydavo žemyn upe iki Senovės upelio. Ten buvo gražus slėnis, žmonės ganydavo karves, juodmargės nuėsdavo žolę, ir pasidarydavo puiki vieta šokiams. Poilsiautojai atplaukdavo, pašokdavo ir sugrįždavo.
Poilsiautojai plaukdavo iki Merkinės, bet tai – reti atvejai, dažniau – į Švendubrę, iki Velnio akmens. Mes tą akmenį ne visą turime, nes, kai pradėjo statyti bažnyčią, pamatams pritrūko akmenų, tai buvo bandoma jį skaldyti, panaudoti pamatams, todėl akmens liko mažiau.
Autobusu poilsiautojai važiuodavo iki Žiogelių, ten daug šokdavo ir visaip kitaip pramogaudavo.

Nepamirštamos vaiko patirtys
Lenkmečiu buvau nedidelis vaikas, tačiau mano vaikiškos patirtys iš to meto Druskininkų išliko iki šiol.
Šiukšlių dėžės Druskininkuose buvo keturkampės, žemyn siaurėjančios. Mes, vaikai, apžiūrinėdavome šiukšlių dėžes, kuriose būdavo įmesta pačių gražiausių dėžučių nuo saldainių, nes tuomet Druskininkų šiukšliadėžėse buvo tik tokios šiukšlės. Mes tas dėžutes susirinkdavome, sukarpydavome ir gamindavomės kortas.
Atsimenu, vaikščiodamas Druskininkų takeliais, pamačiau prie vieno iš tų takelių labai puošniai apsirengusią moterį. Ji pardavinėjo ledus, mes tada nežinojome, kas tai yra. Moteris įdėjo ledus į lepeškos formos vaflį. Tai buvo nuostabūs ledai, tokių niekada gyvenime daugiau nevalgiau.
Parkas labai gražus, išpuoštos mineralinio vandens pavėsinės, kuriose buvo galima atsigerti mineralinio vandens. Vaikui visa tai buvo nesuvokiamos grožybės, įstrigusios visam gyvenimui. Man norisi tų senųjų Druskininkų!

Vietoj apibendrinimo
Lenkmečio laikotarpiu visos Europos kurortų naujovės pasiekė Druskininkus. Tuo metu Druskininkuose buvo formuojamas europinio kurorto stilius, kitoks nei anksčiau. Caro lakais į Druskininkus keliavo poilsiautojai iš Rusijos, nes Rusija tada kurortų neturėjo, naudojosi Pabaltijo kurortais. Poilsio ir sveikatos miesto tradicijos tęsėsi ir lenkmečiu, tas laikotarpis padėjo pagrindus Druskininkų, kaip europietiško kurorto plėtrai. Lenkams prarasti Druskininkus buvo labai skaudus dalykas.

Parengė Laimutis Genys