IN MEMORIAM: MOKYTOJA ADELĖ VOLUNGEVIČIENĖ (1925 – 2024)
Spalio 10 d., eidama 99-uosius metus, į Amžinybę iškeliavo ilgametė Leipalingio vidurinės mokyklos mokytoja Adelė Volungevičienė. Nueitas ilgas, 45-erius metus trukęs pedagoginio darbo kelias. Iš jų 41-eri skirti Leipalingio apylinkių vaikams. Apie šią iškilią moterį bylos ne tik jos mokinių, daugelio leipalingiečių šviesūs prisiminimai, bet ir nuveikti darbai.
Adelė Volungevičienė gimė 1925 m. rugpjūčio 11 d. Kalnėnų kaime, Telšių apskr. Prano ir Stanislavos Molių šeimoje. Ji mokėsi Kalnėnų pradžios mokykloje ir pabaigė keturis jos skyrius. 1944 m. įstojo mokytis į Telšių mokytojų seminariją, kurią pabaigė 1947 m. Pedagoginio darbo kelias prasidėjo Alsėdžių progimnazijoje.
Adelė gimė patriotiškoje šeimoje. Tėvas Pranas, kaip buvęs Lietuvos savanoris, neliko nuošaly, atėjus antrajai sovietinei okupacijai. Už antisovietinę veiklą 1948 m. Pranas ir Stanislava Moliai su vaikais Zofija ir Stanislovu buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą. Sibiras pasiglemžė motinos gyvybę. Adelė liko Lietuvoje tik todėl, kad tuo metu nebuvo namie, nes dirbo Alsėdžiuose.
Pasibaigus tremčiai, Molių šeimai nebuvo leista sugrįžti į Lietuvą. Tėvas su vaikais apsigyveno Estijoje. Nuo to laiko ji visada buvo NKVD-MGB struktūrų akiratyje. Dirbdama Plungės gimnazijoje, įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą neakivaizdiniu būdu studijuoti istorijos, tačiau ir čia ją surado.
Pasinaudojusi Leipalingio mokyklos direktoriaus Jono Bleizgio pasiūlymu, atvyko dirbti į šią jauną pedagogų kolektyvą turinčią mokyklą. Tai buvo dar vis neramūs 1950-ieji, lemtingi ne tik Mokytojai, bet ir Leipalingiui. Tuo metu labai tikėtasi, kad viskas nurims. Gal, sukūrus šeimą su mokytoju Algirdu Volungevičiumi ir pakeitus pavardę, galiausiai paliks ramybėje. Bet ir vėl ji gavo įsakymą per 24 valandas palikti miestelį. Išeitį pavyko rasti. Merkinės mokyklos direktorius Juozas Vitkus, kilęs iš Vilkanastrų kaimo (Leipalingio vls.), buvęs mokyt. A. Volungevičiaus draugas, pasiūlė darbą miestelio vidurinėje mokykloje. Taip 1950-1951 mokslo metais, su kūdikiu po širdimi kiekvieną sekmadienį važiuodama į darbą, mokytoja dviračiu įveikdavo 25 kilometrus. Tų pačių metų rudenį ji pradėjo dirbti Leipalingio vidurinėje mokykloje.
Pedagoginio darbo indėlį galime vertinti padėkomis, garbės raštais. Adelė Volungevičienė buvo apdovanota garbės raštu už pirmininkavimą Švietimo aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojų profsąjungos komitetui.
Sklaidant mokyklos metraščio lapus, menančius netolimą praeitį, matome Mokytoją, dalyvaujant turistiniuose žygiuose kartu su mokiniais ar atstovaujant mokyklai kolegų komandoje turistinių sąskrydžių metu. Savo gyvenimą ji dalijo mokyklai, auklėtiniams ir šeimai.
Ilgametė draugė, kolegė ir poetė Ona Alesiūtė-Bleizgienė mena: „Ji visada ieškojo tiesos. Buvo labai nuoširdi, darbšti ir taktiška. Kiekvienas iš jos galėjo susilaukti pagalbos. Vadovavo mokytojų saviveiklos šokių kolektyvui, buvo jo meno vadovė. Tada jis išgarsėjo trankia „Pintuvių polka“.
Kažin, ar įmanoma suskaičiuoti laiką, atiduotą, kuriant mokyklos muziejų. Ji buvo nenuilstanti pagalbininkė jo kūrėjui, mokytojui Algirdui Volungevičiui. Reikėjo palaikyti ne tik moraliai, bet ir atlikti daugybę darbų, kuriant ekspoziciją ir visą namų buities naštą imant į savo rankas. Tai, kas jųdviejų sukurta, yra unikalu ir pasiliks ateities kartoms. Čia esantys daiktai mena žmonių lemtingus pasirinkimus sunkiais istoriniais laikais ir džiaugsmingas akimirkas. Leipalingio istorija atspindi Lietuvos gyvenimą, todėl ji artima bet kurio Lietuvos kampelio žmogui.
Per ilgus mokytojavimo metus Adelė Volungevičienė išleido ne vieną auklėtinių laidą. Pirmajai iš jų Mokytojos gimtadienis – rugpjūčio 11-oji, yra tradicinė susitikimo data, o jos svetingi namai – susitikimo vieta. Pasveikinti Mokytoją su 99-uoju gimtadieniu susirinko ir šių metų rugpjūtį, žadėdami vėl susitikti švęsti jau 100-tąjį jubiliejų. Turbūt ne tik ši laida galėtų pasakyti, kad Auklėtoja jiems davė visa, kas tuo metu buvo geriausia. Paprastiems kaimo vaikams ji suteikė galimybę pamatyti dramos, operos ir baleto teatrą, pasivaikščioti senosiomis Vilniaus gatvėmis, taip jaunajai kartai atverdama nematytą sostinės pasaulį. Tik dabar daugelis supranta, kad Auklėtoja brangaus asmeninio laiko daugiau atidavė jiems nei savo vaikams. Duoti daugiau, nei parašyta vadovėlyje yra išskirtinis Mokytojo bruožas. Kalbėti apie didžiąsias vertybes – meilę, draugystę, pagalbą artimui ir drąsą būti nuoširdiems buvo neišmatuojama Mokytojos atsakomybė ir pareiga, jos Adelė Volungevičienė laikėsi gyvenime ir siekė perduoti savo mokiniams.
Nuoširdžiai užjaučiame dukteris Almą, Violetą ir visus artimuosius, netekus mylimo žmogaus. Mokytojos prisiminimas kiekvienam yra nuoširdaus, tolerantiško bei atviro ir gėrį dalijančio gyvenimo liudijimas.
Leipalingio progimnazijos bendruomenė