Pasauliniame Chirurgų Draugijos kongrese – galimybė palyginti skirtingų šalių patirtį ir pasidžiaugti Druskininkų ligoninės pasiekimais
Vytautas Kvedaras,
Druskininkų ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas
Rugsėjo 5-7 dienomis Pietų Korėjos sostinėje Seule buvo surengtas Tarptautinės Universitetinės Kolorektalinių Chirurgų Draugijos (ISUCRS) pasaulinis bienalinis kongresas kartu su Korėjos Kolorektalinių Chirurgų Draugija. Esu ilgametis ISUCRS narys ir, turėdamas mūsų įstaigos direktorės Evelinos Raulušaitienės palaikymą, pasiryžau šiai nekasdieniškai kelionei. Iš Lietuvos kartu vyko ir prof. N. Samalavičius, taip pat Santariškių pilvo chirurgijos centro vadovas prof. T. Poškus ir LVI doc. A. Dulskas. Programa buvo gana koncentruota, bet tuo pačiu ir itin turininga.
Po ilgo skrydžio, nieko nelaukdami, bene iškart nuskubėjome į Lietuvos Respublikos ambasadą audiencijai pas jai vadovaujantį Ričardą Šlepavičių. Priėmimo metu konsulas supažindino su tarpvalstybinių santykių situacija ir pristatė galimybes bendradarbiauti medicinos, turizmo, skaitmeninių technologijų srityje. Pagrindinis trukdis sėkmės istorijoms yra didelis atstumas tarp šalių, bet dėl to, kad korėjiečiai yra, anot konsulo, neįsivaizduojamai turtingi, bendradarbiavimo idėja išlieka labai patraukli. Kaip čia neprisiminus ir malonaus sutapimo, kad Druskininkuose esančio Antano Česnulio skulptūrų parke tarp kitų užsienio kalbų lankytojus pasitinka ir pasveikinimas būtent korėjietiškai.
Nauja diena pralėkė, besilankant Seulo Nacionalinio Universiteto ligoninėje (SNUH). Ją būtų galima pavadinti ir individualia pažintine ekskursija vienam asmeniui. Man aprodė ambulatorinį padalinį, stacionarą, operacinę. Fibrokolonoskopijos atliekamos be nejautros, o analgezijai naudojamas injekcinis tirpalas Dolsin. Palyginimui – mūsų vietinėje Druskininkų ligoninėje tokie tyrimai atliekami, pacientui sukeliant kuo mažiau diskomforto, su bendrine nejautra.
Tačiau patekimas į SNUH operacinę be elektroninio kodo – misija neįmanoma. Pačios operacinės salės yra nedidelės, bet erdvė užpildyta gausybe monitorių, anesteziologių aparatų, slaugos priemonių, staplerių, siūlų ir visokio kitokio gėrio. Tiesa, siūlus mes naudojame tokius pačius, kaip ir jie. Pačius geriausius! Ačiū.
Ryškus skirtumas chirurgijoje tarp jų ir mūsų – atvejų skaičius. Jei Lietuvoje jų skaičiuojama šimtais, tai Pietų Korėjoje – tūkstančiais ar net dešimtimis tūkstančių! Chirurgai, kad ir kur bedirbtų, turi bendrinę chirurginę kalbą, todėl apsikeisti gerąja praktika problemų nekilo. Pietų Korėjoje jau metus streikuoja rezidentai, o tai trečdaliu sumažino universitetinės ligoninės operacijų skaičių. Tačiau operacinėje prie stalo buvo net 4 asistentai. Lietuvoje, deja, tokios prabangos nėra. Taip pat lankėmės operacinėje, kurioje buvo atliekama operacija Da Vinči robotu. Ir ten ji – kasdienybė, o mums – kosmosas!
Mokslinė programa buvo paskirstyta pagal profilius: onkologija, uždegiminės žarnų ligos, divertikuliozė, mažoji proktologija (hemorojus, fistulės, įplėšos, pilonidinės cistos ir kita. Mane asmeniškai labiausiai sudomino paskutinės dvi tematikos. Pranešimai buvo įvairaus profesinio lygio ir, taip sakant, iš viso svieto. Nuo programinių-didaktinių iki didelių imčių praktinių apibendrinančių ir rekomendacinių. Teko dalyvauti diskusijose ir pasidalinti mūsiške patirtimi bei įžvalgomis. Manau, kad Druskininkų ligoninėje taip pat inicijuosime kai kurias operacinės technikos detales, sumažinančias pooperacinį diskomfortą čia besigydantiems pacientams.
Kongreso programa buvo tokia įtempta, kad net pietų pertraukos metu buvo skaitomi pranešimai, tuo tarpu dalyviams buvo patiektos „pietų dėžutės“ (angl. lunch boxes) su 10-čia korėjietiškų užkandžių ir sultinio dubenėliu.
Tempas buvo išlaikytas iki pat pabaigos, nes iškart po kongreso uždarymo teko skubėti į oro uostą. Tai paserviravo papildomą adrenalino porciją, nes megapolio transporto spūsčių metu jose skęsta visos 4 eismo juostos, ir automobiliai važiuoja bene vėžlio greičiu, be jokios galimybės pajudėti sparčiau.
Bendras įspūdis po forumo geras. Pasaulis yra margas. Mažo biudžeto šalys verčiasi pagal savo galimybes, bet nori tobulintis, siekia progreso, o žmonės serga visur, todėl mūsų pareiga juos gydyti. Lietuva, mano akimis, šioje srityje jau yra prie labiau išsivysčiusių šalių ir yra matoma bei gerbiama. Prof. N. Samalavičius yra ISUCRS viceprezidentas, o doc. A. Dulskas yra draugijos valdybos narys. Poziciją užtvirtina ir tai, kad lietuvių perskaityti pranešimai buvo ne tik aktualūs, bet ir dėmesingai išklausyti, o pranešėjai gavo daug papildomų klausimų iš auditorijos.
Savo ruožtu tai, ką mes darome Druskininkų ligoninėje, operuodami hemorojų bei pilonidines cistas, panaudodami lazerį ir Harmoninį skalpelį ar gydydami komplikuotą storosios žarnos divertikulinę ligą, nė kiek neatsilieka nuo šiandien pasaulyje taikomų standartų. Tačiau tokių komandiruočių nauda ir yra ta, kad rasti, ką pritaikyti praktikoje, gali visada. Juk medicinos yra mokomasi visą gyvenimą.