Gineso rekordininkė Ajana Lolat-Pažarauskienė „Svajonių žygį“ užbaigė Druskininkuose

Cerebriniu paralyžiumi serganti Gineso rekordininkė Ajana Lolat-Pažarauskienė dar kartą įrodė, kad gali įveikti bet kokį savo užsibrėžtą tikslą. Ji leidosi į „Svajonių žygį“ per Lietuvą ir per 7 savaites su ramentais nukeliavo 333 km nuo gimtųjų Usėnų iki Druskininkų.

Vicemeras S. Kazakevičius finišą pasiekusiai žygeivei įteikė ir simbolines Druskininkų savivaldybės dovanas / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Atkakli žygeivė dieną iki finišo priėmė dar vieną rimtą iššūkį ir daugiau nei kilometrą ėjo aklomis. Tokį tikslą Ajana išsikėlė, dėkodama už besąlygišką meilę ir palaikymą savo neregiui vyrui – Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių čempionui, golbolo rinktinės nariui Justui Pažarauskui. Paskutinį penktadienio atkarpos kilometrą ji ėjo drauge su Justu, užsiklijavusi akis specialiais lipdukais ir užsidėjusi neperregimus golbolo žaidėjų akinius.

„Labai keistas jausmas, kai eini aklai: maišosi žemė su dangumi, nežinai, kur – viršus, kur – apačia, ar kairė, ar dešinė, iš esmės nežinai, kur esi ir kur eini. Garsai suaštrėja. Ir jei palydovai pasako, kad reikia laikytis kelkraščio, nes atvažiuoja sunkvežimis, atrodo, jis lekia tiesiai į tave“, – įspūdžiais dalijosi Ajana.

Ją už rankos vedęs Justas sakė, kad žmonos reakcijos buvo visiškai natūralios. „Iš pradžių ji jaudinosi, bijojo, paskui nusiramino. Mano atsakomybė buvo, kad ji neišsuktų iš kelio, nesukluptų, bet Ajana puikiai susitvarkė“, – kalbėjo J. Pažarauskas.

Kelyje juos lydėjo vilkšunė Mulan, instruktorė Gabrielė Aleknaitė, Lietuvos skautijos įvairovės ir įtraukties skyriaus koordinatorius Vainius Sarapas ir „Svajonių žygio“ organizatorė Jurga Klimaitė-Riebling, Lietuvos trispalvę nešė savanorė iš Ukrainos Jana Ivanova.

Praėjusį penktadienį Ajana širdimi jautė kartu esančią „Power Hit Radio“ kompaniją, kuri visą dieną drauge su klausytojais intensyviai rinko lėšas Ajanos įkurtam „Mulan fondui“. Pinigai skirti šunų asistentų parengimui misijai – gyvenimui ir darbui šeimose, kuriose yra žmonių, turinčių negalią. Prisidėti galima skambinant 1415 (10 eurų) ir 1416 (5 eur) arba aukojant
mulanfondas.lt.

Finišą pasiekusią Ajaną pasitiko ir nuo vaikystės ją gydęs gydytojas S. Šiaučiulis (dešinėje) / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Po emociškai sudėtingos aklosios žygio atkarpos A. Lolat su vyru ilsėjosi Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centre „AQUA“, o šeštadienį popietę šio centro prieigose Ajana oficialiai kirto savo „Svajonių žygio“ finišo juostą ir žengė paskutinius žingsnius – tai ji pabandė padaryti net be ramentų.

Finišą pasiekusią Ajaną pasitiko ir gydytojas Saulius Šiaučiulis, kuris, kaip sakė pati žygeivė, nuo vaikystės Druskininkų „Saulutės“ sanatorijoje rūpindavosi jos reabilitacija ir išmokė ją vaikščioti.

„Ji nuo pat vaikystės buvo labai užsispyrusi, tiesiog nesustabdoma. Negaliu atsistebėti jos užsispyrimu ir stipria valia“, – sakė Ajaną pasveikinęs S. Šiaučiulis.

„Negalima nesižavėti, kiek Ajana turi valios ir ryžto. Ji dar kartą parodė – jeigu žmogus ko nors labai nori, atkakliai siekia užsibrėžto tikslo, tai jam niekas negali sutrukdyti. Labai smagu, kad jos žygis pasibaigė Druskininkuose, sveikatos šaltinių kurorte. Linkiu čia pailsėti, atgauti jėgas“, – sveikindamas Ajaną, kalbėjo Druskininkų savivaldybės vicemeras Simonas Kazakevičius. Jis finišą pasiekusiai žygeivei ir jos vyrui įteikė ir simbolines Druskininkų savivaldybės dovanas.

Ajana atasakė ir į keletą savaitraščio „Mano Druskininkai“ klausimų

– Ajana, ką Jums reiškia Druskininkai?

– Druskininkai man – tai magijos šaltinis. Kai mes buvome maži, visi važiavo į Druskininkus pasveikti. Ir čia niekas nesakė, kad mes nevaikščiosime. Turime Lietuvoje daug stebuklų, čia įspūdinga šalis, ir man labai smagu finišuoti čia, Druskininkuose.

Savo žygį pradėjome nuo mano tėvelių namų ir baigėme čia, kur praleidau labai daug metų. Tai smagu.

– Kuo labiausiai įsiminė žygis, kas jame buvo sunkiausia?

– Sunkiausia iš tikrųjų buvo matyti numuštus gyvūnus – tai vis pasitaikydavo. Nes tu lyg ir gyvybę neši, turi kažkokią svajonę, o matai, kad kažkieno gyvenimas jau baigėsi… Man tai buvo sunku. O sunkiausia būdavo atsikelti ir vėl eiti. Sulaukdavau skambučių iš tų, kurie yra dalyvavę žygyje, jie sakė: „Mes jau šiandien nebeeitume, pavargome“. O man nebebuvo pasirinkimo – kitą dieną reikėdavo eiti.

Esu dėkinga visiems, o ypač žygio draugams – „Bitei“ ir TV3, kad leido pamatyti savo šalį. Daug metų maniau, kad išvis neišlipsiu iš lovos, bet vis dėlto aš tai padariau ir sugebėjau pakeliauti per Lietuvą savo kojomis. Man buvo didelis džiaugsmas ir garbė.

Tikėjausi, jog eisime tylėdami, kalbėsimės tik per pertraukas, bet kalbėjomės beveik visą kelią, netrūko dainų, anekdotų. Tiesa, teko saugotis mašinų, sunkvežimių. Tai buvo bendruomeniškas žygis, siekiant išgyventi ir pažinti žmones. Septynias savaites trukęs žygis prabėgo labai greitai ir prasmingai. Sutikau nuostabių žmonių, kurie yra labai paprasti, laisvi, kūrybingi. Visi sušokdavo, padėdavo, jei tik reikia – žmonės susivienys, Lietuva yra tokia. Nešuosi širdyje labai gerą jausmą. Žinoma, kelyje reikėjo disciplinos, bet tikrai džiaugiuosi, kad viskas pavyko.

– Vienas maksimalus Jūsų gyvenimo iššūkis jau yra įveiktas, o kas toliau?

– Reikės ieškoti ką veikti. Žygis baigėsi, bet projektas nesibaigia, bus kitokių akcijų, lauksime žmonių prisijungimo, toliau vienysime Lietuvą.

„Mano Druskininkai“ informacija