REDAKCIJOS NUOMONĖ: Sveiko proto deficitas, arba užpernykščio sniego beieškant

Druskininkiečiai didžiuojasi, savo unikaliu objektu – „Snow Arena“, vienintele tokia Baltijos regione. Mūsų slidinėjimo arenos trasa atitinka visus tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) keliamus reikalavimus, o pagal techninių parametrų visumą ji patenka į geriausių pasaulio slidinėjimo arenų penketuką. Tą patvirtino ir didžiausias pasaulyje slidinėjimo kompleksų vertinimo portalas skiresort.info.

Druskininkų savivaldybei nuosavybės teise priklausančios kalnų slidinėjimo trasų arenos statyba finansuota Europos Sąjungos struktūrinių fondų (40 mln. Lt) bei arenos įrengimo ir veiklos vykdymo – koncesijos konkursą laimėjusios bendrovės UAB „Stamita“ (66 mln. Lt) lėšomis.

„Snow Arena“ archyvo nuotrauka

Derėtų priminti, kad minėta bendrovė, pagal Koncesijų įstatymą, gavo teisę 25 metus slidinėjimo arenoje savarankiškai vykdyti veiklą. Buvo sunkumų, susijusių su „Snoro“ banko veikla, buvo įsiskolinimų, o 2019 m. tapo akivaizdu, jog koncesininkas negali deramai valdyti arenos ir užtikrinti jos veiklos finansinio stabilumo.

Gelbėjimosi ratą metė Druskininkų savivaldybė, kuri iš koncesininko už 6,4 mln. Eur išpirko ten vykdytą slidinėjimo paslaugų verslą. Kadangi, pagal įstatymą, savivaldybė negali valdyti šio objekto, bet turi ieškoti koncesininko, tad laikinai „Snow Arenos“ valdymas buvo patikėtas Sveikatinimo ir poilsio centrui „Aqua“.

Įgaliotoms institucijoms ir licencijuotiems turto vertintojams atlikus darbus, buvo ieškomas naujas koncesininkas, skelbiami aukcionai. Pirmasis konkursas neįvyko, nes neatsirado pirkėjų, o antrasis įvyko 2022 m., jame dalyvavo ir centras „Aqua“, tam gavęs Konkurencijos tarybos sutikimą. „Aqua“ laimėjo aukcioną, už „Snow Areną“ pasiūliusi kiek daugiau nei 10 mln. Eur. Savivaldybės tarybos sprendimas atnešė 4 milijonus Eur pelno, pinigus bus galima investuoti į statomus Kultūros ir kongresų rūmus.

Dabar arena yra patikimose rankose, joje treniruojasi jaunieji druskininkiečiai, sportuoja miesto gyventojai ir kurorto svečiai, užsienio šalių sporto komandos. Druskininkų savivaldybė apgynė viešą interesą, neleido arenai tapti didžiausiu Lietuvoje nereikalingu šaldytuvu ir pasistengė, kad būtų tęsiama jai būdinga veikla. „Snow Arena“ toliau tęsia verslą, planuojamos naujos investicijos.

Tačiau tai, regis, labai nepatiko trims Druskininkų konservatoriams. Dar 2019 m. jie prokuratūrai apskundė tai, kad savivaldybė iš koncesininko už, neva, per didelę kainą nupirko „Snow Arenos“ verslo modelį.

Kauno apygardos prokuratūra, išnagrinėjusi skundą, neįžvelgė jokių padarytų pažeidimų. Tada Tarybos konservatoriai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Ji, išnagrinėjusi Kauno apygardos prokuratūros, Konkurencijos tarnybos, Vyriausybės atstovo tarnybos, licencijuotų turto vertintojų, audito kompanijos „Ernst & Young Baltic“ atlikto audito medžiagas, neįžvelgė pažeidimų ir atmetė prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą. Generalinė prokuratūra informavo nepatenkintuosius konservatorius apie galimybę, įstatymų nustatyta tvarka, apskųsti sprendimą teismine tvarka. Juk logiška, kad teisinėje valstybėje „teisingumą vykdo tik teismai, vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu“.

Na, bet kam konservatoriams įstatymai? Į teismą jie nesikreipė. Palūkėję kelerius metus, jie nutarė slidinėjimo arenoje vėl paieškoti užpernykščio sniego. Vieną iš jų, Konstantiną Rečkovą, kaip labai „sąžiningą“ ir talentingą, sugebėjusį be vairuotojo teisių už 13 tūkstančių Eur, su 20 skirtingų banko kortelių, beveik 2,5 karto apvažiuoti Žemę, konservatoriai suspendavo patys. Beje, oficialioje konservatorių interneto svetainėje Druskininkų skyriuje iš viso puikuojasi vienintelio vidurinės mokyklos atestato taip ir neparodžiusio V. Semeškos abrozdėlis, kiti matyt dar nenusipelnė? Kitas, „po kliauza“ padėjęs parašą Gerardas Sokolovas, trumpai padirbėjęs į pedofilijos skandalą galimai įsivėlusio Seimo nario padėjėju, partijos labui turbūt dar turės paplušėti. Trečiasis, labiau patyręs skundų rašytojas, Antanas Balkė sugrįžo prie senos istorijos, pateikė skundą Seimo Antikorupcijos komisijai ir padėti paprašė ten įsitaisiusį savo skyriaus vadą –

pedofilijos skandale įsivėlusį Seimo narį pakeitusį V. Semešką.

Antikorupcijos komisija nė 1/100 mirktelėjimo dalimi, nė mažiausia sniego kruopelyte nesuabejojo „dorų konservatorių skundikų sąžiningumu ir kompetencija“ bei jų asmeniniu „nesuinteresuotumu“. Spalį jau dviejuose posėdžiuose svarstė Druskininkų savivaldybės tarybos opozicionierių skundą, kurio esmė – ar ne per brangiai kartais sumokėta „Snow Arenos“ koncesininkui už verslo įsigijimą ir ar ten nebuvo kokių „pokiliminių“ susitarimų? Suprask, neva, galbūt buvo užkirstas kelias kokiam nors prekybos tinklui dalyvauti konkurse ir nebrangiai geroje vietoje įsigyti logistikos sandėlius su dideliu šaldytuvu?

Buvo išklausyti Konkurencijos tarybos, Vyriausybės atstovo tarnybos atstovų pasisakymai. Generalinės prokuratūros atstovas komisijos posėdyje patvirtino, jog dėl „Snow Arenos“ neįžvelgė jokių įstatymų pažeidimų. Žinant, kad prokurorai į Druskininkuose vykstančius procesus žiūri per padidinamąjį stiklą, prokuroro patikinimas Seimo nariams, jog viskas su šiuo atveju buvo atlikta be priekaištų, regis, turėjo išsklaidyti abejones. Bet panašu, kad tokios kalbos kai kam nepatiko, kai kurie konservatoriai posėdžio metu ėmė lenkti į tai, jog reikia šios istorijos tyrimui sudaryti darbo grupę. Na ir kas, kad 20 metų veikiančio „Antikorupcijos komisijos įstatymo“ 3 str. 2 dalyje juodu ant balto parašyta, „Komisija nesikiša į teisėsaugos institucijų ir teismų veiklą“.

Pirmojo posėdžio primininkas, konservatorius Bronislovas Matelis, ilgametis žurnalistas, neseniai Seimo etikos ir procedūrų komisijoje pats pripažintas kaltu, kad valstybės pinigais mokėjo už straipsnius apie save savo paties šeimos laikraštyje, akivaizdžiai suprato, jog nėra dingsties pradėti kokį nors tyrimą. „Galbūt atsirado kokia nors nauja faktinė medžiaga, galbūt galite įvardyti verslo subjektą, negalėjusį dalyvauti konkurse?“ – bandė griebtis tarsi šiaudo ar net visos slidininko lazdos posūkiuose, bet mąslus žiūrėjimas į lubas, mykimas, ir samprotavimas apie „savivaldybės poilsio industrijos koncernus“ rimtai kažkodėl neskambėjo.

Komisijos posėdyje ypač aktyviai ir nervingai atrodęs komisijos narys V. Semeška atsisakė savanoriškai nusišalinti, kaip suinteresuotas asmuo, nors kitas tos pačios komisijos narys, A. Kupčinskas, nagrinėjant „Žalgirio arenos“ problemas, nuo aktyvių veiksmų ir sprendimų buvo nusišalinęs. V. Semeška bet kokia kaina norėjo tirti tai, kas jau atsakingų institucijų seniai ištirta. Vienintelis argumentas – „išsklaidyti abejones“ ir sužinoti „kur nusėdo pinigai“. Įdomu, iš kur tas jo nepasitikėjimas? Gal dėl to, kad įprasta kitus vertinti, remiantis asmenine patirtimi?

Bendrapartiečiai B. Matelis, V. Semeška, M. Lingė, A. Kupčinskas, prižiūrimi J. Razmos ir šiame posėdyje parodė solidarumą ir politinių gretų vienybę, todėl pasisakė už tokios darbo grupės sudarymą. „Moraliniu“ pasiteisinimu atsisakyti sveiko proto tapo faktas, kad Druskininkų savivaldybė nepateikė Antikorupcijos komisijai audito kompanijos visos tyrimo medžiagos apie „Snow Arenos“ verslo vertės vertinimą. Teisiškai savivaldybė ir negalėjo to padaryti, nes tai – konfidenciali informacija. Komisijos konservatoriai užsispyrė šią ataskaitą išsireikalauti, o tai galima padaryti, tik sudarius darbo grupę ir pradėjus oficialų tyrimą.

„Iš tų nuotaikų…“, „nėra dirvos tirti“, „į visus klausimus atsakyta“, „bet Vilius Semeška užsiminė ir kilo nesutarimų, pateikiant išvadą…“, „pagal nuojautą, manyčiau, nu, galbūt logiškai matant, galbūt ten nieko tokio, galbūt stebuklų nėra, bet tai sutvirtintų mūsų įsitikinimą, kad ten iš tikrųjų buvo viskas padaryta sąžiningai ir kad iš tiesų kažkokio tyrimo nereikėtų…“ – jau antrojo nuotolinio posėdžio metu nerišliai kalbėjo, kaip pasirodė, nejaukiai besijaučiantis, automobilio kamputy įsispraudęs B. Matelis. Jis klusniai, tikriausiai, kaip ir liepta, balsavo „už“ tyrimo pradėjimą. Nors, kaip paaiškėjo per posėdį, dar prieš tai, nebalsavęs, ir jokio tyrimo nepradėjęs, jis iš anksto išsiuntė Druskininkų savivaldybei prašymą pateikti konfidencialią audito tyrimo medžiagą, ko gero, iš anksto žinodamas, kad teisiškai to daryti negalima. Paklusniai „už“ balsavo ir kitas – klausimo svarstymo net negirdėjęs ir pačiu posėdžio metu dar ir kažkokioje laidoje dalyvavęs konservatorius A. Kupčinskas.

Tiesa, reikia pabrėžti ir nepamiršti, kad V. Semeška, nuleidęs savo lakstančias akutes, antrame komisijos posėdyje vis tik prisižadėjo nusišalinti nuo tyrimo, o labiau patyręs prižiūrėtojas J. Razma, vis tik įžvelgęs, bet nutylėjęs galimą interesų konfliktą, prisiminė ir veikiančią „Slaptąją Seimo kanceliariją“, kurioje visi, net ir konservatoriai tik „po parašu“ gali „tik susipažinti“, bet niekur nesinešti ir neplatinti specialia žyma pažymėtų, slaptų, konfidencialių dokumentų. Logiškai mąstant, nuo tyrimo nusišalinęs komisijos narys V. Semeška, tyrimo metu, ten savo autografo neturėtų palikti.

Sveiką protą išsaugojo komisijos moterys Asta Kubilienė ir Agnė Širinskienė. „Nesiruošiu dalyvauti ir balsuoti šiame konservatoriškame tyrime,“ – sakė pirmoji. A. Širinskienė buvo atviresnė: „Abejones dėl komisijos sudarymo sklaido teisinės institucijos. Prokuratūra, net du kartus peržiūrėjusi skundą, jokių teisės aktų pažeidimų nematė, jie matė visas ataskaitas su visais ekonominiais faktoriais. Taip pat jokių pažeidimų neįžvelgė ir kitos institucijos, ta pati Konkurencijos taryba. Man keistai atrodo tas noras aiškintis ekonominį pagrįstumą, kai nei vienas iš mūsų nesame ekonomistas. Neturime tų kompetencijų. Aš asmeniškai nenorėčiau dalyvauti toje rinkimų procedūroje Druskininkų mieste, kur bus kitų metų rudenį. Matau, kad nėra pagrindo pradėti kažkokį tyrimą, kai kelios instancijos tai išnagrinėjo. Pareiškėjai teismui neskundė Generalinės prokuratūros atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, tai reiškia, kad jie buvo įtikinti Generalinės prokuratūros sprendimo. Praėjo keletas metų, ir vėl prasideda naujas skundų etapas, man tai keistai atrodo. Manau, kad mūsų komisija turi svarbesnių tyrimų. Tai ką, mes revizuosime prokuratūros sprendimus? Mes tam neturime teisės ir mandato“.

Ar galime tikėtis, jog šis tyrimas galėtų būti objektyvus? Ar grupelė vienos partijos parlamentarų, neturinčių nei audito, nei verslo analizės specialių žinių ir išsilavinimo, sugebės revizuoti ir vertinti tai, ką jau po kaulelį išnarstė savo sričių profesionalai?

Darbo grupė sudaryta, politinis šou prasideda, o darbas bus tik vardan darbo ir politinės brolybės. Labai jau nerimtai atrodo Seimo nariai, nuotoliniu būdu posėdžiaujantys savo kompiuteriuose, net nesivarginantys būti kadre ir užsiimantys šimtu pašalinių darbų. Galbūt juos vertėtų pakviesti aplankyti jų narstomą objektą iš tikrųjų, gyvai, Druskininkuose? Ar jiems vis dar tas, kurio vardo nevalia minėti, neleidžia? Gaila, kad toks klausimas komisijai pasirodo svarbesnis nei politikų čekučių, plynai kertamų miškų ar pavogtų elektros vartotojų milijonų klausimai. O rinkėjų akims dumti skirtas skundas eilinį kartą nuguls į istorijos stalčių.

Šunys loja, o karavanas eina. Pernykščio sniego „Snow Arenoje“ ieškoti neverta, jo čia yra ir bus visus metus. Kaip ir sveiko proto, garantuojančio šio išskirtinio objekto tolesnį klestėjimą.

REDAKCINIS STRAIPSNIS – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija