Teodoras Narbutas – Druskininkų patriotas, mineralinio vandens legendos autorius

DRUSKININKAMS NUSIPELNIUSIŲ ŽMONIŲ ATMINIMAS. „Mano Druskininkai“ tęsia publikacijų ciklą apie Druskininkų istorijoje svarbų pėdsaką palikusias asmenybes. Šį kartą pristatome lietuvių istoriką Teodorą Narbutą

Viename interneto aukcione ir šiuo metu dar parduodamas svarbiausias XIX a. lietuvių istoriko Teodoro Narbuto 1835-1842 m. išleistas 9 tomų veikalas „Lietuvių tautos istorija“. Leidinys – retas, tad ir kaina solidi – 5900 Eur. Kažkas pasipiktino: „Ar tokios knygos nėra Valstybės nuosavybė?“, kiti autorių prilygino Vydūnui filosofijoje, nes neva „abu rašė blėnis, bet tuo ir žavingi“, dar kiti išvadino „pasakorium, kurį mėgo skaityti vaikystėje“. Bet pirkėjo taip ir neatsirado.

Teodoras Astikas Narbutas / Šaltinis – Vikipedija

Dėl to sutariama

Kiekvienas, skaitęs bet vieną T. Narbuto knygą, garbės reikalu laiko pakritikuoti jį dėl nepakankamai kritiško istorinių šaltinių vertinimo ar net jų falsifikavimo, legendų kūrimo, mėgėjiškumo ir perdėto romantizmo. Tikriausiai joks istorikas nesusilaukė tokios kritikos lavinos. Tačiau dėl vieno visi oponentai nesiginčija – Teodoras Astikas Narbutas yra hidroterapijos įrenginių statybos Druskininkuose iniciatorius, Druskininkų mineralinių vandenų šaltinių entuziastas ir propaguotojas, kaip dabar madinga sakyti – „nuomonės formuotojas“, stovėjęs prie Druskininkų kurorto atsiradimo ištakų. Pasak istorikės dr. Redos Grikšaitės, nuosekliai išnagrinėjusios T. Narbuto biografiją ir jo kūrybinį palikimą, tai jis įtikino Gardino gubernatorių Grigorijų Doppelmejerį tokio naujo šiam kraštui projekto prasmingumu. Tai jis buvo mineralinio vandens legendos autorius.

Daugybė garbių istorikų, publicistų, nagrinėjo ir aprašė kūrėjo biografijos, jo darbų fragmentus. Skaitydami juos, kaip rašo dr. R. Grikšaitė: „Matome tikrą gigantiškumą, ne kiekvienam duotą dovaną rašyti taip intensyviai, kad nejučiomis imi abejoti, ar tai apskritai įmanoma per vieną, nors ir netrumpą, gyvenimą. O gyvenimas tikrai vertas plunksnos.“

Keli biografijos trupiniai

Narbutai savo giminės pradžią siejo su Jurgiu Astiku, save kildinusiu net iš paties Krivių Krivaičio Lizdeikos, todėl dažnai, net ir oficialiuose raštuose, T. Narbutas prie savo pavardės pridėdavo  antrąją – Astiko pavardę – Teodoras Astikas Narbutas.

1803 m. baigęs architektūros, matematikos bei karo inžinerijos mokslus Vilniaus universitete, tvirtas, kresnas, mėlynakis, šviesiaplaukis vyrukas tarnauja caro kariuomenėje. 1805 m. mūšyje prie Austerlitzo su Napoleono kariuomene jį perdūrė durtuvu. 1807 m. prie Tilžės jam buvo peršauta kairioji ranka, 1809 m. mūšyje prie Abo, Rusijos ir Švedijos karo metu, jis patyrė smarkią galvos kontūziją, sutriko klausa. 1811 m. jau savame krašte, Bobruiske, braidydamas po pelkes, sušalo ir susirgo nervine karštine, dėl to visai prarado klausą. 1813 m. Narbutas pajuto nepakeliamus skausmus kojose. Medikai 29 metų vyrui konstatavo nepagydomą raumenų paralyžių. Teko sėsti į susikonstruotą neįgaliojo vežimaitį.

Legendos pradžia

Teodorui grėsė luošumas. Aišku, inžinerijos kapitono laipsnį ir daugybę apdovanojimų pelnęs veteranas be vargo galėjo gyvuoti savo pažangiai sutvarkytame dvare Šiauriuose, Gardino srityje, tačiau nepailstantis žmogus nutarė grįžti prie savo tikrojo pašaukimo. Patikėjęs kaimyno, neturtingo bajoro, pasakojimu apie gydomuosius Druskininkų vandenis, nutarė pabandyti: „Taigi aš, dar naudodamasis paskutinėmis vasaros dienomis, 1814 m. rugpjūčio 28 d. išvykau iš namų.<…> Šeimininkas, į kurio trobą kaime užėjau, buvo pavarde Sūrutis – labai paslaugus ir saikingas piniginiuose reikaluose žmogus. Jo troboje gavau kambarį, kurį nuo šeimininkų galo skyrė tik priemenė. Pats šeimininkas, pasikliaudamas žiniomis, gautomis iš tą reikalą išmanančių žmonių ir savo asmenine praktika, tapo mano patarėju ir gydytoju. Kiekvieną rytą jis man atnešdavo molinį ąsotėlį mineralinio vandens, kurį turėdavau išgerti, o vonioms naudojo kitą šaltinį. Vandenį šildydavo katile, po atviru dangumi, čia pat, prie keliuko į kaimą, toje pusėje, kur buvo šaltiniai“. Taip pasigydęs tris vasaras pas kaimo daktarus, „Lietuvių tautos istorijos“ autorius visiškai pasveiko: „Numečiau ramentus ir jau be jų grįžau pas laimingus šeimynykščius – išgijęs luošys, toks sveikas, koks buvau jaunystėje, nors tuomet man jau buvo keturiasdešimt penkeri metai amžiaus. Nuo to laiko iš Dievo malonės esu sveikas ir nevartoju jokių vaistų, tik kasdieninėse maldose dėkoju Aukščiausiajam, kad mūsų kraštą apdovanojo tokiais stebuklingai gydančiais Druskininkų vandenimis“.

Kritika ir po 200 metų

2018 m. humanitarinių mokslų daktaras Jonas Drungilas rašė: „Sūrutis ar panašiai skambanti pavardė Lietuvoje nesutinkama. Be abejonės, Sūraučiaus (Surowiec pavardės formą Narbutas žinojo, nes jis ją nurodė. <…> Rašydamas LDK ankstyvojo laikotarpio istoriją, jis susidūrė su senaisiais baltiškaisiais kunigaikščių vardais, dievybėmis, turinčiais priesagą – utis (pavyzdžiui, vienas iš „didžiųjų dievų“ – Ragutis, kunigaikščiai – Dangerutis, Jaunutis, Girstutis, Kęstutis ir pan.), kurios simbolizavo archaiškumą, ir matyt, jos kėlė istorikui susižavėjimą. Tad pagautas „lietuviškumo“ jausmo, Narbutas Sūraučiaus pavardę perdirbo į Sūrutį“.

Krepšininkai Mažučiai, Biručiai, politikas Jarutis, diplomatas Degutis, prozininkas Aputis apie priesagą „-utis“ pavardėje su gerbiamu profesoriumi tikriausiai padiskutuotų, tačiau ir Narbutas „geras“, nes, sekant jo nurodytomis datomis, išeitų, kad arba gydymas užtruko kiek ilgėliau, arba pasveikti jis turėjo sulaukęs ne 45, o 33 metų amžiaus. Tiesa, šiandien „tai tik detalės“. Visiems žinomas pasakojimas publikuotas „Druskininkų šaltinių undinėje“ išpopuliarino Druskininkų vandenis ir vietos gydytojus – Sūručius.

Išnaršė visas apylinkes

1835 m. istorikas užrašė vietos gyventojų pasakojimus apie neva dar XVI a. Druskininkų apylinkėse druską gaminusius kryžiuočius, apie „druskingus šaltinius, iš kurių vanduo buvo verdamas mediniuose kubiluose vario dugnu, galiausiai druska buvo renkama labai plačiuose ir plokščiuose mediniuose induose. Surinkta druska buvo virinama gryname Nemuno vandenyje, o išdžiūvusi balta kaip pienas druska, buvo naudinga virtuvėje“. Pats autorius ta legenda netikėjo, tačiau, rašydamas apie Liškiavą, iškėlė prielaidą, jog ten karūnavosi Mindaugas, tuo pačiu auklėjo liškiaviečius, kad tie geriau savo neklaužadas vaikus prižiūrėtų, neleistų jiems pilies griuvėsių ardyti ir nuo kalno į Nemuną akmenis ridenti, stebint kaip akmenys traiško ledus. 1806-1808 metais Narbutas kartu su Prūsijos ir Rusijos inžinieriais vykdė Nemuno gilinimo, pritaikymo laivybai darbus, tad ir Liškiavos seklumų akmenis žinojo puikiai. Radęs progą, vykdė ir archeologinius kasinėjimus. Daug senienų į jo muziejų atkeliavo iš Druskininkų. Vladislovas Sirokomlė rašė: „Mus ypač domintų Druskininkuose rastas varinis medalis su arabiškais rašmenimis ir skaičiais, taip pat dvidešimt pilkapiuose aptiktų senovinių monetų, todėl labai gaila, kad mokslingasis jų savininkas šių raritetų išsamiau neapibūdino savo muziejaus apraše …“

Žodis autoriui

„Nežinau, ar iš gailesčio, kad nesirūpinama tėvynės praeities pažinimu, kurį metai iš metų dengia vis didesnės rūdys, ar dėl karštos tėvynės meilės, sulaukėjusios mano giminėje, bet išaugusios manojoje širdyje (labiau  nei kiti jausmai), ėmiausi tirti brangios Lietuvos istoriją, pašvęsdamas tam dalykui visas savo pastangas, bešališkai siekdamas tiesos ir faktų esmės.“ <…> priešo apsuptose tvirtovėse, užblokuotuose uostuose arba karo laivuose, kai dalyvavau jūros kampanijose – visur tėvynės istorijos tyrimai buvo mano numylėtas objektas <…> versdamas ir rausdamas savo gimtąją žemę, ieškojau praeities pėdsakų. Rinkau knygas, jas nurašinėjau, rausiausi privačiuose ir viešuose archyvuose – kur tik galėjau, išmokau skaityti senus rusiškus, vokiškus, lotyniškus rankraščius, išmokau kalbas ir lietuvių kalbos dialektus.“

Kūrėjo palikimas

T. Narbutas rinko ir panaudojo lietuvių tautosaką. Tyrinėjo senųjų Vilniaus mūrų techniką, 1803 m. padėjo prof. Šulcui remontuoti Onos bažnyčią Vilniuje, plėtojo numizmatikos, istorinės geografijos, kultūros istorijos tyrimus, aprašė ir klasifikavo pagoniškuosius dievus, pirmasis aprašė piliakalnius. Jis kūrė parodijas, kalambūrus. Žmogus mokėjo 9 kalbas. Išvertė į lenkų kalbą ir pateikė Lietuvos skaitytojui Horacijaus, Senekos, Ž. Ž. Ruso poeziją, M. de Servanteso „Don Kichotą iš La Manšos“. Išleido knygą apie linus, kanapes ir kitus pluoštinius augalus. Jis pirmasis 1846 m. paskelbė Bychovco kroniką. Iš sukaupto Lietuvos istorijos aktų nuorašų rinkinio parengė Lietuvos istorinių paminklų indeksą. Kartu su S. Daukantu jis tapo lietuvių patriotizmo šaltiniu. Istorikas Romas Batūra rašė: „Tėvas žadino Lietuvą savo Lietuvos istorijos didybę, o sūnus Liudvikas su ginklu rankose kovojo už nepriklausomybės atkūrimą“.

Sukilėlis

Narbutas dalyvavo abiejuose XIX a. išsivadavimo sukilimuose, 1831 m. paskelbė paskvilį prieš rusų valdžią, buvo tardomas, netgi manyta, kad jis sukilėliams padėjo lieti patrankas, tačiau įrodymų nerasta. 1863 m. sukilime jo sūnus Liudvikas – Lydos sukilėlių vadas, žuvo, kovodamas prie Dubičių. Mirdamas jis sakė: „Kaip gera mirti už tėvynę“. Sukilėliais tapo ir sūnūs Boleslovas bei Pranciškus, duktė Teodora buvo ryšininkė. Muravjovas siekė visą Narbuto šeimą ištremti į Sibirą, tačiau istorikas mirė anksčiau – 1864 m. Vaikai pasitraukė į Vakarus, į Sibirą buvo išvežta Narbuto žmona Kristina Sadauskaitė-Narbutienė. Ji ir tremtyje kovojo dėl vyro palikimo išsaugojimo. Šiaurių dvaras caro valdžios buvo sekvestruotas, dingo ten įsteigto muziejaus eksponatai, biblioteka.

Atminimas

Sunku išvardyti ir dalį visų nuveiktų darbų, o kai suvoki, kad tai padarė iš neįgalaus vežimėlio išlipęs, spengiančioje tyloje rašantis, visiškai kurčias, caro „ochrankos“ uoliai prižiūrimas, visų šalių istorikų koneveikiamas žmogus, 11 vaikų tėvas… belieka tik žemai nulenkti galvą.

Taip jau nutinka, kad statome paminklą Gediminui, nors prisimename ir pasakojame Krivių Krivaičio Lizdeikos legendą. Ir jo palikuonio Teodoro Narbuto atminimas nepelnytai primirštas. Į lietuvių kalbą išversti tik šeši iš devynių jo veikalo tomų, neturime išleistos net ir plačios jo biografijos. Tiesa, išliko Narbuto vardo gatvė Vilniuje. Ir dar troleibusų stotelė su pėsčiųjų perėja virš jos. Deja, tik tiek. Na, o kol miegame, jį palengva „pasisavina“ kitose šalyse.

Parengė Vilius Rekevičius