Antanas Dambrauskas: „Ką sugebėjau, dariau…“

DRUSKININKAMS NUSIPELNIUSIŲ ŽMONIŲ ATMINIMAS

„Mano Druskininkai“ skaitytojus toliau supažindina su Druskininkų istorijoje svarbų pėdsaką palikusiomis asmenybėmis.
Šį kartą pristatome vertėją, rašytoją, Druskininkų Garbės pilietį Antaną Dambrauską.

„Viskas praeina, viskam šiame žemės gyvenime, šiame ašarų klonyje, vakaras arti. O kai labiau vis ir labiau jau merkiasi diena, malonu ir gal naudinga žvilgtelėti į tą pusę, kurioje prieš džiaugsmo ir vargų dešimtmečius tekėjo saulė, žadindama ir keldama gražiausias mintis“, – savo atsiminimų knygoje „Viskas praeina“ rašė bene žymiausias Lietuvoje antikinės literatūros vertėjas, pedagogas, tremtinys, Druskininkų Garbės pilietis Antanas Dambrauskas.

A. Dambrauskas, 1989 m. fotografo Algirdo Juozo Kubiliaus daryta nuotrauka

Žmonės, parodę „gyvatos kelią“

Daug vyresnės kartos druskininkiečių tikriausiai dar pamena Nemuno pakrante ar link Ratnyčios bažnyčios žingsniuojantį mąslų, vyriškį storais akiniais. Galbūt ne visi jį pažinojo, galbūt ne visi skaitė. O ir tie, kurie yra skaitę Homero „Odisėją“ ar „Iliadą“, Aristofano, Teokrito, Sofoklio knygas ar vartę lietuviškai išleistą Senąjį Testamentą, vargu ar susimąstė, kad tai jo – Antano Dambrausko – nemiegotų naktų darbas.

Vaikų sanatorijos „Saulutė“ auklėtiniams tikriausiai nelabai rūpėjo antikinė literatūra. Tikriausiai jie nežinojo, kad su jais žaidžiantis, kartais „snargliukus nušluostantis“, reikliai stebintis ir visada už rankos vedantis auklėtojas kažkada turėjo laimės bendrauti su Juozu Tumu Vaižgantu, Antanu Vienuoliu, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Vincu Krėve Mickevičiumi, bučiuoti ranką pačiam Maironiui, draugauti kurti ir bendradarbiauti su Juozu Miltiniu, dalintis tremtinio gultais su  Petru Klimu, Antanu Miškiniu, A. Kučingiu, J. Gražuliu ir kitais.

„Ir aš šiandien su dėkingumu prisimenu žmones, „kurie man rodė gyvatos kelią“. Pasakodamas apie juos, regiu ir aplinką, kuris mus supo mokslo ir jaunystės metais, kaip lygiai ir tą, kurioje klampojome sunkiais išbandymų laikais“, – rašė A. Dambrauskas.

Jis iš jų mokėsi

Šiandien dėl to niekas nesuka galvos, o A. Dambrauskas pagalvojo ir tikrai ne veltui savo knygoje paskelbė didžių Lietuvos vyrų – Maironio ir Vaižganto testamentus. Šiandien, ko gero, juos turėtų perskaityti kiekvienas lietuvių literatūra besidomintis moksleivis. Juose viskas – ir skrupulingasis, kruopštus, viską numatantis Maironis, patariantis, kur kam gyventi ir kuo rūpintis, kur dėti pinigus, kurie atsiras pardavus knygas, ir tuos, kurių atsiras daugiau, ir atlapaširdis, bet nepėsčias Vaižgantas, kuriam „nekilnojamojo turto nėra“, o kilnojamo – „beveik viską išdalinau pats“, „tėra 2000 nebrangių knygų“ ir kailiniai… „Aš niekam nesu skalnas, o man daug kas. Prašau nesibylinėti…“, – tai tik keli testamentų trupiniai, kuriuos ne veltui mums norėjo perduoti ir garbingas Maironio ir Vaižganto mokinys.

„Kaip po akmenų tampymo“

Kažkam tikriausiai sunku suvokti, kaip vertėjas, išvertęs pokalbį ar paskaitą, gali jaustis „tarsi vagoną bulvių iškrovęs“. Panašiai fiziškai išsekęs jausdavosi puikiai lotynų ir graikų kalbas mokėjęs vertėjas ir po įtemptos penkių valandų darbo dienos su vaikais. „Fiziškai nuvargindavo, o dvasios tas darbas nepasotindavo, į kambarėlį grįždavau kaip Spasko lagery po akmenų tampymo“, – rašė A. Dambrauskas. Kiekvieną darbą jis atlikdavo stropiai ir sąžiningai, nemokėjo veidmainiauti nei „prieš organus“, negalėjo vaidinti ir tarnaudamas Dievui. Suabejojus savo kunigystės pašaukimu, apsispręsti jam padėjo tas pats J. T. Vaižgantas. Skaitant knygoje „Viskas praeina“ aprašytas sudėtingas ir skaudžias autoriaus gyvenimo peripetijas, tremties baisumus, gana greitai galima pajusti lengvą kūrėjo plunksną, subtilų humoro jausmą, gebėjimą keliais žodžiais perteikti žmogaus charakterį, sugebėjimus, nupasakoti tarpukario Lietuvos kultūrinio gyvenimo atmosferą.

10 gražiausių kūrėjo gyvenimo metų pasiėmė Čeliabinsko, Kazachijos, Kemerovo sričių, Omsko lageriai. Sugrįžęs į Lietuvą, rašytojas ne kartą turėjo skaudžiai nusivilti. Nebuvo kur prisiglausti, net artimi bijojo „priregistruoti“. Su jam būdingu sarkazmu ir dėkingumu autorius aprašo jį išdavusius, persekiojusius ir padėjusius atsistoti žmonės. Labiausiai jam buvo gaila prarastų ir negrąžintų knygų.

Žaibolaidis fotografijoje

Linksma skaityti trumputį A. Dambrausko aprašytą epizodą, kaip futbolo varžybos, o tiksliau – „plačios tėvynės“ karo veteranų sirgaliai sužlugdė sovietinių nomenklatūrininkų bandymą paversti Druskininkų „Pušyno“ sanatoriją pavyzdine užsienio turistų oaze.

Šiandien sunku suprasti, ką jaučia žmogus, matydamas savo išverstą knygą, išleistą kito rašytojo pavarde. Arba ką galvoja, rašydamas recenziją kitai, garsaus rašytojo „kur toks stiprus parašas“ išverstai knygai? Ką reiškia garbios „Vagos“ leidyklos prašymu „pabūti žaibolaidžiu, jei kartais trenks perkūnas“?…

Reikia pacituoti vaizdingą A. Dambrausko žaibolaidžio recenziją: „Vertimas man primena fotonuotrauką, o nuotraukų esti visokių: ateljė darytų, gražiai retušuotų ir apdorotų. Bet būna ir tokių, kai kermošiaus dieną „specas“, būdavo, prie sienos ar tvoros tave pasodina ir po pusvalandžio iš rankovės ištraukia tavo atvaizdą. Tai taip pat fotografija, bet į gražų albumą jos dėti nesinori“.

Atmintis Druskininkuose

Atrodo neseniai, tačiau jau prieš 30 metų, „Už antikinės kalbos, lietuvių kultūros ir literatūros puoselėjimą, dalyvavimą pedagoginiame darbe bei nuopelnus Lietuvos Respublikos ir Druskininkų kultūriniam gyvenimui A. Dambrauskui Druskininkų savivaldybės taryba suteikė Druskininkų Garbės piliečio vardą.

Savo vertimais A. Dambrauskas įtvirtino lietuvišką antikinės literatūros stilistikos modelį, išsaugodamas liaudies kalba grindžiamą sodrų vaizdingumą, sklandžią išsišakojusių periodų tėkmę, retorinį sudurtinių epitetų puošnumą, sakralinio iškilmingumo tonacijas ir hegzametro dinamiškumą, kaitaliojant triskiemenes ir dviskiemenes pėdas, kaip ir Kristijono Donelaičio „Metuose“.

Šiandien visi, norintys prisiliesti prie žinomo druskininkiečio literatūrinio palikimo, autentiškų darbo priemonių, gali tai padaryti Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje. Ten galima rasti buvusio politinio kalinio memorialinį kambarėlį. Jau greitai Nemuno pakrantėje, kur žymus vertėjas mėgdavo stabtelti, druskininkiečiai ir kurorto svečiai galės išvysti dar vieną Druskininkų garbės piliečio atminimo ženklą. Galbūt jis primins paties autoriaus rankomis sumeistrautą darbo krėslą, kurioje sėdėdamas ir paskutinį užrašą parašė?

Epitafija

„Ką sugebėjau dariau:

Lietuvis turi Homerą, Graiko Sofoklio dramas, Romėno Vergilijaus giesmes

Perteikti ir tai bandžiau

Ką per pranašus Dievas kalbėjo

Ir išminties žodžius, Saliamono lūpom bylotus.

Ką padariau ne taip – tebūn maloningas mums Viešpats“.

Parengė Vilius Rekevičius