Mantas Točelis: „Druskininkų „Snow Arena“ galėtų tapti vienintele ir geriausia treniruočių vieta visame pasaulyje“

„Freeski“ ir snieglenčių Europos ar net pasaulio čempionatas vyks Druskininkuose? „Tai visai reali mintis! – įsitikinęs druskininkietis Mantas Točelis, sakydamas, kad mūsų mieste yra sukurta puiki slidinėjimo bazė, kurią šiek tiek papildžius, būtų galima sulaukti pajėgiausių akrobatinio slidinėjimo ir snieglenčių sportininkų  iš įvairių pasaulio šalių. Šiuo metu tarptautinėse „Freeski“ stovyklose dalyvaujantis sportininkas ir treneris sako, kad įspūdingi sporto renginiai Druskininkuose galėtų būti rengiami jau artimiausioje ateityje. Jo planuose – šalia „Snow Arenos“ lauko trasos įrengti pagalvę, viduje sumontuoti tarptautinius standartus atitinkančius triukams skirtus tramplinus, kad šis unikalus objektas taptų „Freeski“ Europos čempionatų ar net olimpinių žaidynių vieta.

M. Točelis įsitikinęs, kad Druskininkai gali būti geriausia vieta visame pasaulyje treniruotis „Freeski“ ir snieglenčių sportą / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Mantai, kuo tave sužavėjo „Freeski“ (akrobatinis slidinėjimas). Ar tam įtakos turėjo Druskininkuose veikianti „Snow Arena“?

– Viskas prasidėjo, kai buvo pastatyta „Snow Arena“. Aš prieš tai krepšinį, futbolą, tenisą (jį žaidžiu ir dabar), tinklinį ir kitas sporto šakas išmėginau. Kai atsirado sniego arena, pabandžiau čiuožti snieglente, bet ji manęs labai nesužavėjo – norėjosi daugiau „laisvės“ kojoms. Man patiko slidininkų atliekami triukai, todėl išmėginau slides. „Užkabino“. Tuo užsiimu iki dabar.

– Bet Tau neužteko tiesiog išmokti čiuožti. Šiandien paties ir Tavo auklėtinių atliekami triukai atima žadą. Kuo sužavėjo akrobatinis slidinėjimas?

– Nes ši sporto šaka yra ekstremali. Smagu slidinėti, būti gryname ore, tačiau daugiausia adrenalino sukelia tas slydimo pojūtis.

Aš buvau vienas iš pirmųjų akrobatinio slidinėjimo entuziastų Lietuvoje. Pradėjome tuo užsiiminėti su draugu, druskininkiečiu Miku Glatkausku. Iš pradžių „Snow Arenoje“ tiesiog treniravomės. Mus pastebėjo, pamatė, kad turime perspektyvų. Su Miku pirmieji Lietuvos istorijoje išvykome į tarptautines varžybas Norvegijoje. Ten turėjome galimybę įvertinti mūsų ir norvegų pasiruošimo lygį. Po to buvo ir kitos varžybos.

Panaši oro pagalvė turėtų atsirasti prie „Snow Arenos“. Tuomet čia bus galima treniruotis visus metus natūralioje aplinkoje, akimirksniu „perkelti“ triukus nuo pagalvės ant sniego / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ar teko jose skinti laurus?

– Laurų negalėjome skinti, nes nebuvome pasiruošę – neturėjome trenerių, triukų mokėmės iš „Youtube“ kanalo. O šiame sporte labai reikia profesionalių žinių. „Freeski“ (akrobatinis slidinėjimas laisvuoju stiliumi) – dar labai nauja sporto šaka, gyvuojanti vos 30 metų. Ji prasidėjo nuo kitos sporto šakos, kurioje, čiuožiant, buvo atliekamas vos vienas triukas. Ten yra vienas tramplinas, o pas mus – daug daugiau erdvės improvizacijoms, viskas gražiau ir turbūt įspūdingiau.

– Kaip į Tavo tikrai ekstremalų pomėgį reagavo tėvai?

– Džiaugiuosi, kad tėvai mane palaikė. Jie matė, kad aš degu noru sportuoti. Žinoma, mamai buvo baisu. Juk iš pradžių treniravomės savarankiškai, nežinojime, kaip viską teisingai atlikti, todėl buvo ir traumų, ir lūžių. Bet ji matė, kad šis sportas man suteikia daug laimės, skatino tai daryti.

– Mantai, o kada sumanei pradėti treniruoti kitus?

– Dar iki treniravimo buvau patyręs traumą – plyšo raiščiai. Tuo metu buvau studentas. Žinoma, „Freeski“ nėra nei pigus, nei labai brangus sportas. Kai Druskininkuose yra „Snow Arena“, treniruotės yra tikrai pigesnės – nereikia niekur keliauti. Patyręs traumą, nedalyvavau varžybose, bet pradėjau teisėjauti. Norėjau gilintis į tai, nesėdėti vietoje. Įgijau vienos kategorijos teisėjo kategoriją, pradėjau teisėjauti Baltijos šalių varžybose. Ispanijoje buvau vyriausiasis teisėjas, teisėjavau Europos čempionatuose. Paskui įgijau aukštesnę kategoriją. Dabar turiu aukščiausią teisėjo kategoriją Baltijos šalyse.

Mantas džiaugiasi, kad Druskininkuose veikia „Snow Arena“, kurioje vaikai mokosi slidinėti ir atlikti triukus / Asmeninio archyvo nuotraukos

– Ar Lietuvoje dar tokių yra?

– Ne, Baltijos šalyse nėra. Turėjau galimybę praėjusią žiemą teisėjauti Universiadoje Amerikoje. Pagal dydį tai yra antras po Olimpinių žaidynių renginys, jame dalyvavo daugiau kaip 2000 sportininkų. Teko teisėjauti su tokiais teisėjais, kurie teisėjauja tiek laiko, kiek man yra metų. Jie turi sukaupę daug geros patirties, teisėjauja Olimpinėse žaidynėse.

Universiadose rungėsi universitetų sportininkai, kurių lygis buvo toks, kaip Pasaulio čempionatuose dalyvaujančių sportininkų. Kitąmet planuoju teisėjauti Pasaulio čempionatuose. Norėčiau būti ir Olimpinių žaidynių teisėju, bet šiose žaidynėse labiau norėčiau dalyvauti kaip puikius sportininkus parengęs treneris.

„Freeski“ – tokia sporto šaka, kurioje reikia žinoti įvairius triukus, nes čia vertinimas yra specifinis – nevertinami metrai ar sekundės, vertinama daug dalykų. Čia tokia turbūt vienintelė sporto šaka, kurioje teisėjaujama ne tik objektyviai, bet yra ir subjektyvių dalykų.

– Druskininkų moksleiviai turi galimybę mokytis slidinėti – jiems finansuojamos treniruotės. Ar tarp tų vaikų Tu, kaip treneris, pastebėjai talentų, kuriuose būtų galima parengti Olimpinėms žaidynėms ar Pasaulio čempionatams?

– „Lithuania Freeski Academy“ įkūriau prieš 2 metus. Pirmieji sportininkai joje buvo druskininkiečiai. Dabar akademija išsiplėtė, joje daug sportininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. Pas mus yra suteiktos visos sąlygos rengtis svarbiausiems šios `sporto šakos čempionatams, išmokti reikalingų triukų. Dabar pas mus nėra daug druskininkiečių. Bet nuo rugsėjo bus nauja programa druskininkiečiams, čia dirbs naujas treneris, populiarins kitokį – ekstremalų sportą, išnaudojant miesto potencialą.

– Ar tėvai turėtų nerimauti, išleisdami atžalas į tokias treniruotes? Ar tai pavojinga sporto šaka?

– „Freeski“ tikrai nėra pavojinga sporto šaka. Žinoma, jei nesilaikysi taisyklių, čiuoši be trenerio, visko gali pasitaikyti. Bet tam ir yra treneriai, akademijos, kuriose mokomasi saugiai, sudaromos sąlygos tobulėjimui. O traumą galima patirti bet kur. Kai aš mokiausi savarankiškai, visko buvo. Mokaisi atlikti triuką, krenti skaudžiai ant sniego – mėnesį nieko nedarai, nes skauda. Dabar turime sąlygas viską atlikti, naudodami sniego pagalves. Dabar ir aš pats iš naujo mokausi atlikti triukus, nes turiu puikias sąlygas to mokytis saugiai.

Šita sporto šaka susideda iš dviejų dalykų – tramplinų ir vamzdžių. Druskininkuose iki šiol nebuvo didelių tramplinų, kurie būna Olimpinėse žaidynėse ar pasaulio čempionatuose. O vamzdžiai buvo, juos naudojome treniruotėms.

Dabar Europoje pradeda populiarėti oro pagalvės, ant kurių gali nors ir 50 kartų bandyti atlikti triuką, nusileisti, ir nieko nebus, neskaudės.

– Ar pats aktyviai sportuoji?

– Į varžybas nevažiuoju, nes neturiu tam laiko. Pavyzdžiui, sausį, tik porą dienų buvau Lietuvoje. Nuolat rengiamos mano akademijos treniruočių stovyklos. Rudenį mokomės slysti vamzdžiais. Mums svarbus bendras fizinis pasiruošimas, naudojami gimnastikos elementai. Žurnalistai manęs yra klausę – ar lengviau oro akrobatą pastatyti ant slidžių, ar slidininką išmokyti akrobatikos? Realiai nėra skirtumo – jiems visiems teks mokytis visko iš naujo.

Žiemą prasideda varžybų sezonas, pavasarį – kiek ramesnis metas, o vasarą – labai intensyviai dirbame treniruočių stovyklose. Šią vasarą numatytos penkios – Lenkijoje, Švedijoje, paskui Naujojoje Zelandijoje. Keliausime į Pasaulio jaunimo čempionatą, kuriame kovosime dėl teisės dalyvauti Jaunimo olimpinėse žaidynėse. Tikslas – tapti Pasaulio jaunimo čempionais.

Kai kūriau akademiją, norėjosi sukurti tokią programą, kuri padėtų jauniesiems sportininkams tobulėti, surasti tuos jaunuolius, kurie yra labai motyvuoti.

– Kokių gabumų, charakterio savybių turi turėti vaikas, galintis pasiekti gerų rezultatų šiame sporte?

– Jis turi turėti noro ir mokėti slidinėti. Labai džiaugiuosi, kad dabar Druskininkuose vykdoma labai daug programų, kurios padeda vaikams išmokti slidinėti. Ne paslaptis, kad šitą sportą pasirenka tie, kurie mokėsi kalnų slidinėjimo. Ten jie įgyja kalnų slidinėjimo pagrindus, gerų dalykų bazę, išmoksta čiuožti, žino ir kontroliuoja greitį, išmoksta daryti trumpus posūkius, ilgus, jaučia slides, jaučia „kantus“ ir visa kita. Pavyzdžiui, pasaulio čempionas, austras Matěj Švancer atėjo iš kalnų slidinėjimo – jį patraukė ekstremalesnis sportas, kuriame mažiau disciplinos ir daugiau laisvės.

Akademijoje diegiu ir tą mintį, kad „Freeski“ tiesiog smagu užsiimti. Nebūtinai reikia siekti olimpinio rezultato. Čia tiesiog puikus laisvalaikis, padedantis sustiprint ir fizinę formą. O kuo geriau jautiesi, tuo daugiau patiri gerų emocijų.

Aš pats tokių treniravimosi sąlygų neturėjau. Mes keliaujame po pasaulį. Praeitą sezoną turėjome 19-ka treniruočių stovyklų Europoje.

Druskininkuose galėtų treniruotis pasaulio čempionai, nes jie ieško geriausių sąlygų. O kadangi kitur jų nėra daug, jie, žinoma, atvažiuotų treniruotis čia. Žinoma, jeigu Druskininkuose atsiras pagalvė, galima pasvajoti net ir apie olimpinę „Freeski“ klasę.

– Ar Tau, kaip druskininkiečiui, norisi, kad Druskininkai taptų „Freeski“ centru?

– Dabar kaip tik turiu tokį tikslą. Per praėjusį sezoną apkeliavau daugybę pasaulio šalių. Pamačiau visas tas uždaras trasas. Kai atidariau akademiją, kūriau ją kaip startuolį. Nežinojau, ar pasiseks, nes Lietuvoje tai nėra populiaru, nėra tiek daug sportininkų, nėra tų sąlygų. Kad galėtum patekti į Olimpines žaidynes ar į kitas varžybas, reikia geriausių sąlygų treniruotis. Pirmiausia norėjosi pakeliauti, pamatyti, įgyti daugiau patirties ir tada tai, kas geriausia, padaryti Lietuvoje, savo gimtajame mieste.

Dabar, kai žinau, ką įmanoma čia padaryti, esu tikras – Druskininkai gali tapti Pasaulio olimpiniu centru.

Mes turime idealias sąlygas – sutvarkyta ir pritaikyta visa infrastruktūra. Aš daugelyje varžybų teisėjavęs, turiu daug draugų, kurie yra olimpiniai teisėjai. Pasiūliau jiems atvykti į Druskininkus, nes čia yra unikalus žiemos pramogų kompleksas. Neseniai čia buvo varžybos – pirmasis Lietuvos „Freeski“ ir snieglenčių čempionatas, kuriame teisėjavo olimpinių žaidynių teisėjai. Manau, kad renginiui tai tikrai suteikė prestižo.

Daug pasaulio matę žmonės stebėjosi mūsų lynų keliu – keltuvu iš viešbučio galima persikelti per Nemuną į slidinėjimo kompleksą. Jie labai gerai įvertino Druskininkų sportines galimybes – LSC sporto kompleksą „Druskininkai“, kuriame sportininkai gali ruoštis varžyboms. Unikali pati „Snow Arena“. Juk šiuo metu niekas Baltijos šalyse negali treniruotis, o mes galime!

– Papasakok apie planus Druskininkus garsinti ir kaip pasaulinį „Freeski“ centrą.

– Aš manau, kad tai labai realus planas. Ir reikia lyg ir visai nedaug – šalia „Snow Arenos“ įrengti oro pagalves, dar kai ką šiek tiek patobulinti.

Dabar triukai tobulėja. Lietuvoje yra dvylikametis berniukas, kuris yra mūsų olimpinė viltis. Jis atlieka tokį triuką, kurį Europoje gali padaryti vos keletas vaikų. O pasirengti jiems galima, kai yra pagalvė – gali daug ko išmokti, bandyti. Ir žinai, kad beveik nėra šansų susižeisti, kai tiesiog krenti į ją.

Aš ir pats pamažu grįžtu, nes man darosi vis įdomiau treniruotis, išmėginti naujas galimybes. Kažkada mūsų sniego arenoje čiuožiau vamzdžiais, ir man visai neblogai sekėsi. „Snow Arenoje“ kiekvieną dieną praleisdavau daug laiko. Bet neturėjome galimybės treniruotis ant tarptautinius standartus atitinkančių tramplinų.

Kai buvau 15-16 metų, stebėdavau internete įspūdingus triukus atliekančius sportininkus ir pats apie tokius svajodavau. Dabar, kai treniruoju vaikus, jau ir pats tokius triukus demonstruoju. Man smagu, atsirado labai didelė motyvacija – to, ko negalėjau padaryti anksčiau, galiu dabar – atsirado sąlygos tai daryti.

Jeigu viskas bus taip, kaip aš noriu padaryti, drąsiai sakau – Druskininkai ne tik gali tapti olimpiniu centru, bet čia bus geriausia vieta visame pasaulyje treniruotis „Freeski“ ir snieglenčių sportą.  Jau keletą metų slidininkai vasarą tiesiog neturi galimybės treniruotis kalnuose – ten nėra sniego. Todėl jie atvyksta į Druskininkų „Snow Areną“. Mes irgi vasarą treniruojamės – mokomės triukų, o žiemą juos atliekame ant sniego.

Nuo triuko išmokimo vasarą iki jo perkėlimo „ant sniego“ praeina keli mėnesiai. Jeigu prie „Snow Arenos“ atsirastų pagalvė, iki to reikia dviejų mėnesių, o mes turėsime pagalvę arenos išorėje, o viduje įrengsime trampliną, galėsime treniruotis visus metus natūralioje aplinkoje, perkelti triukus nuo pagalvės ant sniego akimirksniu. Mes taptumėme tiesiog olimpiniu centru visam pasauliui. Kol kas niekur nėra tokių gerų sąlygų, kaip Druskininkuose – čia viskas būtų vienoje vietoje: ir pati „Snow Arena“, ir pagalvė, ir tramplinas. Žinoma, bet kuri šalis galėtų pagalvę pasistatyti, bet šalia tokios arenos – taip paprastai nepasistatys.

Veikiančios arenos, manau, taip pat to negali padaryti, nes šalia jų jau įrengta infrastruktūra – tiesiog nėra vietos.

Aš pats asmeniškai visas pagalves Europoje išmėginau. Noriu, kad Druskininkuose tokia atsirastų. Ir žinau, ko reikia, kad ji būtų geriausia. Savo idėją pristačiau Druskininkų savivaldybės vadovams, ir jie ta idėja patikėjo.

Žinoma, bet ką galime pastatyti. Svarbiausia, kad objektas funkcionuotų, būtų vystomas. Reikia ir kompetentingos bendraminčių komandos.

– Laimė, yra druskininkiečių, kurie ne tik važinėja po pasaulį, žiūri, kas ten geriausia, bet ir stengiasi sukauptą patirtį ir idėjas parvežti namo.

– Aš tikrai labai myliu Druskininkus. Tiesa, dabar gyvenu tarp gimtojo miesto ir Vilniaus, kuriame taip pat vystau veiklą. Druskininkuose kol kas nėra gimnastikos salės, kurios reikia, mokantis akrobatinių elementų.

Ant batuto vaikams daug kas pavyksta, bet reikia po to triuką atlikti ant sniego. Turiu daug planų atidaryti Druskininkuose akrobatikos-gimnastikos centrą. Idėjų ir minčių daug.

– Esi treneris. Kur to mokeisi? Kokias studijas esi pabaigęs?

– Netrukus vėl tęsiu studijas. Esu baigęs IT studijas, esu programuotojas. Bet visada žavėjausi akrobatiniu slidinėjimu, žinojau, kaip tai padaryti gerai, todėl įkūriau akademiją. Dabar sėkmingai viskas vyksta, tikiuosi, kad ir toliau taip bus. Studijuosiu toliau, nes dabar žinau daug, bet tikrai ne viską.

– O kokia yra tavo didžiausia svajonė? Būtent susijusi su šita sporto šaka.

– Didžiausia svajonė – tapti čempionais Olimpinėse žaidynėse. Dabar, kai naudojame pagalves, tapome lygūs su ilgametes slidinėjimo tradicijas turinčiais šveicarais, norvegais ar austrais – turime vienodas sąlygas treniruotis. O artimiausias tikslas tapti čempionais Pasaulio jaunimo čempionate Naujojoje Zelandijoje.

– Ar kitiems pomėgiams lieka laiko?

– Dabar dar ir tenisą žaidžiu. Nes norisi išbandyti ką nors nauja. Nes „Freeski“ jau buvo tapęs mano rutina, juo ir gyvenau nuo ryto iki vakaro. Norisi ir kitos veiklos, nes nesinori perdegti. Vasarą užsiimu dviračių sportu.

Mano draugė Gerda keliauja kartu su manimi į stovyklas ir varžybas, mane labai palaiko.

Žinau, kas yra kalnų slidinėjimas, koks svarbus ten geras bendras fizinis pasiruošimas, kiek daug jėgos reikia. Ji kiek kitaip vystoma negu mūsų sporte, ten reikia stipresnių raumenų išlaikyti dideles apkrovas, čiuožiant šlaitu, o mums reikia tos „sprogstamos jėgos“, kad galėtume pašokti.

– Ką dažniausiai veiki Druskininkuose?

– Aš čia važinėju dviračiu. Per savaitę po apylinkes nuvažiuoju daugiau nei 100 kilometrų. Kai gyvenau Druskininkuose, neįvertinau, kokių gerų dalykų čia turime. Kai pabuvau Vilniuje, supratau, kokios geros sąlygos mūsų kurorte.

Laima Rekevičienė